Nuomonės

2020.05.05 15:06

Alvydas Nikžentaitis. Kiniško komunizmo pergalė (II)

Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius2020.05.05 15:06

Viena populiari žmonijos atsiradimo teorija skelbia, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Nesigilinsiu, kiek šioje teorijoje yra tiesos, tačiau viena žmonijos savybė – didelis polinkis į mėgdžiojimą to, ką daro kiti, lyg ir patvirtintų tokį teiginį. 

Istorijos tyrimuose yra pastebėta, kad nemaža dalis pasaulinių inovacijų paplito būtent tokiu būdu. Naujos viduramžių valstybės dažnai kūrėsi šalia anksčiau įsikūrusių, vienos iš kitų perimdamos mokesčių rinkimo būdus. Toks žmonijos būdas gerokai palengvina tyrimus istorikams, kadangi mėgdžiojimas sukurdavo ištisas politines, ekonomines sistemas, kurios turėjo tarpusavyje daug bendrų bruožų. Ši žmogaus savybė pasireiškė ne tik pasaulietiniame gyvenime, bet ir katalikybės, stačiatikybės, liuteronų tikėjimo išplitimą galima paaiškinti irgi tuo pačiu fenomenu. Modernios tautos, egzistuojančios dabar, kaip ir su tuo susiję nacionalizmai, irgi gali būti aiškinama pasitelkiant žmonijos beždžioniavimo teoriją.

Šią žmonijos savybę svarbu prisiminti, svarstant apie galimas permainas visuomenių gyvenime pasibaigus pandemijai. Šiandien niekam ne paslaptis, kad daugelis pasaulio šalių taiko priemones pandemijai įveikti, sugalvotas komunistinėje Kinijoje. Joms būdingas bruožas valstybės (dažnai įvardijamas visuomenės intereso vardu) interesų viršenybė prieš individo, bendrai, žmogaus teises.

Europos šalys, stebėdamos, kas vyksta Kinijoje, pačios pandemijos pavojui pernelyg nesiruošė. Nors lietuviškoje žiniasklaidoje ir pasirodė tekstų, kuriuose keliamos prielaidos, kad, pavyzdžiui, tokių įvykių raidai Vokietija ruošėsi iš anksto, sunkiai randu tą patvirtinančių faktų. Vienos Vokietijos centrinių ligoninių „Charite“ sukurtas koronaviruso testas gal ir liudija šios įstaigos vadovų įžvalgą, tačiau apie Vokietijos (ne)pasirengimo mastą iškalbingesni kiti faktai. Vienu iš pandemijos židinių tapusio Heinsbergo miesto meras atviru laišku kreipėsi į Kinijos vadovus maldaudamas jų pagalbos. Vokietijos, kaip ir Lietuvos, medikams trūko apsaugos priemonių, ir tik neseniai Vokietijos pramonės įmonės pareiškė, kad yra pasiruošusios nuo rugpjūčio mėnesio gaminti apsaugos priemones gydymo įstaigoms ir gyventojams.

Informaciją apie viruso išplitimą Kinijoje iš Izraelio slaptųjų tarnybų gavo ir JAV, tačiau ir šioje šalyje nebuvo imtasi kokių nors papildomų saugumo priemonių. Galbūt daugelio Europos šalių ir JAV nuramino, kad ankstesnės viruso epidemijos, siautusios Azijoje ir Afrikoje, Europos ir Amerikos žemynų nepasiekė.

Masiškai virusu užsikrečiant šalių gyventojams, įsijungė mėgdžiojimo mechanizmas. Pirmoji šalis Europoje, pritaikiusi komunistinės Kinijos patirtį, buvo Italija, vėliau ja sekė ir kitos. Net ir tų šalių vyriausybės, kurios iš pradžių buvo nutarusios leisti daugumai gyventojų natūraliai persirgti virusu (Didžioji Britanija), vaizdų iš pandemijos apimtų šalių įbaugintos visuomenės ilgai nesvarstydamos ėmėsi ribojimų politikos. Tokius sprendimus paprastai priimdavo vieni politikai, dažnai net nebandydami įsiklausyti į ekspertų balsą. Taip elgėsi ne tik Lietuva, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje sprendimai buvo daromi atsiklausus tik „Charite“ ligoninės vyriausiojo gydytojo ir nebandant konsultuotis su kitais ekspertais, pavyzdžiui, virusologais, dirbančiais Roberto Kocho institute ar Bonos universitete. Pasitelkti tarptautinius ekspertus iš tos pačios Kinijos, pandemijos Europoje pradžioje turėjusius daugiausia žinių apie COVID-19, taip pat net nebuvo svarstoma.

Pasaulyje šiuo metu liko tik 2 šalys, pasirinkusios kitokią kovos su virusu strategiją. Tai Baltarusija ir Švedija. Dėl pirmosios valstybės tarsi yra bendras konsensusas: karantino politikos Lietuvos kaimynė paprasčiausiai negali pradėti dėl ekonominės situacijos. Tuo tarpu Švedijos atvejis yra gerokai įdomesnis. Ši šalis sąmoningai atsisakė draudimų politikos, užuot teikusi gyventojams rekomendacijas. Svarbu pažymėti, kad Švedijos elgsenos per pandemiją veiksmų planą suformulavo ne politikai, o medicinos ekspertas Andersas Tegnellis, kovojęs su virusinėmis epidemijomis Laose ir Konge.

Valdančioji dauguma Lietuvoje šių metų balandžio pabaigoje, atrodo, jau pralaimėjo būsimus Seimo rinkimus. Arogantiški premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimai apie lietuvišką verslą, Seimo valdančiųjų nenoras susitikti su verslo atstovais tikrai atstūmė nuo šios partijos nemažą elektorato dalį.

Be galo svarbu ir tai, kad, nepaisant didesnio nei kaimyninėse šalyse mirčių skaičiaus, vyriausiuoju virusologu, 2020 m. kovo mėnesio apklausos duomenimis, pasitikėjo 87 proc. Švedijos gyventojų. Be didžiulio pasitikėjimo valstybe ir jos pareigūnais, Švedijoje pasitikima ir savo sveikatos sistema. Įsitikinimas, kad Švedijos valstybė ir jos struktūros apgins piliečius, leidžia švedams išsaugoti demokratines laisves net ir tokiu sunkiu pandemijos metu. Galbūt Švedijos, o ne Lenkijos pavyzdį turėjo perimti ir Lietuvos valdžia reaguodama į COVID-19 keliamas grėsmes?

Prisipažinsiu, Švedijos strategija man asmeniškai patinka. Tačiau nors ir labai norėčiau į savo iškeltą retorinį klausimą atsakyti teigiamai, visgi yra bent dvi priežastys, kodėl Lietuvai Švedijos strategija būtų buvusi pražūtinga.

1) Lietuvos sveikatos sistema tikrai nėra pajėgi atlaikyti itin didelius krūvius. Kai kurių ekspertų nuomone, Lietuvai dar pasisekė, kad valdantieji taip ir neoptimizavo ligoninių tinklo, nes lig šiol išlaikytas ligonių tinklas yra geras rezervas tam atvejui, jeigu staiga išaugtų infekuotų Lietuvos piliečių skaičius.

2) Lietuvos gyventojų santykis su valstybe gerokai skiriasi nuo švedų. Ne paslaptis, kad valstybės pareigūnų rekomendacijos yra dažnai ignoruojamos, kai Švedijoje jų vykdymas laikomas savaime suprantamu. Ir šiuo metu, nors vyriausybė rekomenduoja laikytis 1–2 metrų socialinės distancijos, kai kurių apžvalgininkų pastebėjimais, daugelis švedų vieni nuo kitų laikosi per 4–5 metrus, o dviratininkai stengiasi išlaikyti net 10 metrų distanciją.

Valdančioji dauguma Lietuvoje šių metų balandžio pabaigoje, atrodo, jau pralaimėjo būsimus Seimo rinkimus. Arogantiški premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimai apie lietuvišką verslą, Seimo valdančiųjų nenoras susitikti su verslo atstovais tikrai atstūmė nuo šios partijos nemažą elektorato dalį. Draugą, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, nelaimėje pažinsi. Taigi pastarosiomis dienomis ir savaitėmis, ko gero, atsiskleidė tikrasis valdančiųjų veidas. Nepaisant ambicingų paramos verslui planų, jie neįgyvendinami dėl administracinių gebėjimų ir žmogiško jautrumo stokos. Tai vyksta būtent tuo metu, kai to jautrumo ir konkrečių veiksmų visuomenei iš valdžios labiausiai ir trūksta. Pensininkams pažadėta 200 eurų, bet ir tuos jie gaus tik rugpjūčio mėnesį. Bet bala nematė tų valdančiųjų. Man labiausiai gaila, kaip atrodo jau galutinai praleistos galimybės performuoti valstybės ir visuomenės santykį Lietuvoje.

„Facebooko“ burbulas kai kada yra apgaulingas, tačiau kartu jis suteikia unikalią galimybę kai kada suprasti, kaip elgiasi kitos šalys pandemijos laikotarpiu ir kaip į tai reaguoja jos gyventojai. Neseniai vienas mano pažįstamas rusų režisierius, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje, pasidalijo maždaug tokio pobūdžio įrašu: „Jau keli metai gyvenu Vokietijoje, ši šalis man buvo tik mano darbo vieta ir aš nejaučiau su ja jokio emocinio ryšio. Šiandien pasitikrinau sąskaitą ir maloniai nustebau pamatęs, kad Vokietijos vyriausybė man pervedė solidžią pinigų sumą. O aš net jokio prašymo nerašiau. Po tokio veiksmo ėmiau suvokti, kas yra valstybė. Nuo šiandien Vokietija man – ne vien mano darbo vieta.“

Panašių veiksmų ėmėsi ir kitos šalys. JAV mokesčių mokėtojams buvo išmokėtos vienkartinės 1200 dolerių pašalpos. Sprendžiant iš lietuviškos žiniasklaidos, jas gavo ir lietuvių studentai, kelis mėnesius uždarbiavę toje šalyje. Tokiame kontekste labai ciniškai nuskamba Kultūros komiteto pirmininko pareiškimas: „Šitoj vietoj niekas nepuls kompensuoti kažko, kai nėra skaičių.“

Kiniškas komunizmas mūsų šalyje triumfuos iš tikro, jei opozicija, piliečiai ir vis dar tebemąstantys politikai iš valdančiųjų daugumos nesiims stabdyti vyriausybės polinkio į autoritarizmą.

Skaičiuokit, skaičiuokit, ponai. Taip elgdamiesi Ukrainos kariškiai ir politikai savo laiku, pasak vieno populiaraus Ukrainos žurnalisto, „prašiko Krymą“. Šiuo metu mes prašikam savo valstybę, tiksliau, piliečių pasitikėjimą ja.

Kiniški kovos su pandemija metodai turi tiesiogines sąsajas su autoritarinių tendencijų stiprėjimu Europoje. Vengrijos premjeras, naudodamasis baimės politika, faktiškai jau dabar šalį valdo baltarusiškais metodais, Rusijai pandemija buvo geras pretekstas pradėti beprecedentę savo piliečių sekimo kompaniją, tariamai siekiant nustatyti karantino pažeidėjus.

Lenkija, iš vienos pusės, drakoniškomis priemonėmis verčia savo piliečius laikytis karantino, imituodama savo piliečių apsaugą, iš kitos pusės, neatsisako minties, pasinaudodama išaugusiais vyriausybės populiarumo reitingais, gegužės pradžioje organizuoti prezidento rinkimus.

Pavojingų tendencijų, rodančių polinkį į autoritarizmą, pastebima ir Lietuvoje. Lietuva jau anksčiau garsėjo perdėtu biurokratizmu, lyginant visų ES šalių kontekste. Tačiau tai nesukliudė Lietuvos Vyriausybei, kaip tai įtikinamai parodė teisininkas Egidijus Šileikis, pažeidžiant Konstituciją, įvesti karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mes matome vis dažniau iš Vyriausybės pusės pasireiškiantį Seimo ignoravimą.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko istorija rodo, kad mūsų visuomenėje atsirado privilegijuotų ir neliečiamų asmenų kasta. Visuomenė, apimta baimės, jau yra praradusi sveiką nuovoką ir tikrai ramiai žiūrės, kaip siaurinamos jos teisės. Tokioje situacijoje prezidento tylėjimas ir opozicijos chaotiški veiksmai, nesugebant rasti veiklos prioritetų, ne tik kelia nerimą, bet ir laikytini beveik nusikalstamu veiksmu. Atrodo, kad lietuviams šioje situacijoje reikėtų mokytis iš lenkų, tik šįkart – iš opozicijos. Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos piliečių teisių, demokratinės valstybės sąrangos gynimas šiuo metu tampa prioritetiniu uždaviniu.

Galimas daiktas, kad Lietuva, kovodama su pandemija, neturėjo kitos alternatyvos ir karantinas bei piliečių laisvių ribojimas buvo teisingas kelias. Tačiau šiuo metu jis tampa labai pavojingas. Kiniškas komunizmas mūsų šalyje triumfuos iš tikro, jei opozicija, piliečiai ir vis dar tebemąstantys politikai iš valdančiųjų daugumos nesiims stabdyti vyriausybės polinkio į autoritarizmą. Nesant tokių veiksmų, galbūt jau visai greitu laiku tikrai galėsime kalbėti apie kiniško komunizmo pergalę Lietuvoje ir iš rytų parvežtą saulę, tik šįkart ne iš Rusijos, bet iš Kinijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt