Nuomonės

2020.04.10 08:00

Alvydas Nikžentaitis. Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio pėdsakas Lietuvos istorijoje

Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius2020.04.10 08:00

2020 m. balandžio 10 d. sukanka lygiai 10 metų nuo Smolensko katastrofos, kurioje  kartu su dar 196 asmenimis žuvo ir Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. 

Kaimyninės šalies prezidento žuvimo faktas, dar tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, yra pakankamai svarbi proga prisiminti šį įvykį. Lietuvoje tam yra ir daugiau priežasčių. Valdas Adamkus, prisimindamas savo prezidentavimą, ne kartą tą laikotarpį yra pavadinęs Lietuvos ir Lenkijos santykių auksiniu dešimtmečiu.

Priminsime, kad Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis valstybės vadovo postą užėmė nuo 2005 iki 2010 m. Smolensko tragedijos. V. Adamkus prezidentu buvo išrinktas 1998 m. ir su trumpa pertrauka valstybės galva išbuvo iki 2009 metų. Nors Lietuvos prezidento pasakymas akivaizdžiai neapsiriboja vien Lecho Kaczynskio asmenybe, visgi šis Lenkijos prezidentas paliko gilesnį santykį Lietuvos istorijoje nei jo pirmtakas Aleksandras Kvasnevskis (1995–2005).

Didelę įtaką pokomunistinei Lenkijai (po 1989 m.), ypač pirmaisiais dešimtmečiais, turėjo Jerzy Giedroyco (Jurgio Giedraičio) ir Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultura“ idėjos, ypač politinė doktrina, skirta santykiams su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija, žinoma ULB terminu. Ją suformulavęs Jerzy Giedroycas tiesiog įsakmiai iš Lenkijos aukščiausių vadovų reikalavo palaikyti kuo draugiškesnius santykius su minėtomis valstybėmis. Anot jo, be gerų santykių su Lietuva, Ukraina ir Baltarusija neįsivaizduojamas Lenkijos kaip nepriklausomos ir demokratinės valstybės egzistavimas. Dėl to jis ragino Lenkijos intelektualinį ir politinį elitą visiems laikams atsisakyti idėjos apie Vilniaus, Lvovo ar Gardino susigrąžinimą.

Lenkija iš tikrųjų nuosekliai demonstravo savo paramą nepriklausomai Lietuvos valstybei. Visuotinai žinoma, kad ji ypač stipriai rėmė Lietuvos siekius tapti ES ir NATO nare, tačiau net ir į tokius žingsnius Lietuvoje buvo žiūrima su nepasitikėjimu.

Lietuvoje susikūrus Sąjūdžiui, Jerzy Giedroycas ragino lenkus remti Lietuvos nepriklausomybės siekius ir ypač baiminosi dėl Lietuvos lenkų bruzdėjimo. Tuo metu Giedroycui nerimą kėlė lenkų mažumos autonomijos siekiai, ir jis primygtinai siūlė Lenkijos politikams nekreipti dėmesio į jų reikalavimus, o pagrindinį dėmesį skirti Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos nepriklausomybės atkūrimo reikalams.

Kaip šių įsakmių reikalavimų rezultatas formavosi ir savotiški užsienio politikos ritualai, lig šiol Lenkijoje vertinami kur kas labiau nei Lietuvoje. Lenkijos užsienio politikoje lig šiol galioja nerašyta taisyklė, kad Lenkijos vadovai per pirmuosius oficialius vizitus tiesiog privalo aplankyti Kijevą ar bent nevykti į Maskvą, prieš tai neapsilankę nepriklausomos Ukrainos sostinėje. Lenkijoje tai yra taikoma tiek prezidentams, tiek premjerams. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad taisyklė sulaužyta tik vienąkart – 2008 m., tąkart Lenkijos premjeras pirmiau nuvyko į Maskvą prieš tai neapsilankęs Kijeve.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai iki 1994 m. buvo temdomi Vilniaus problemos, kuri išsisprendė tik 1994 m. pasirašius Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinę sutartį. Tačiau net ir esant nuomonių skirtumų dėl 1920 m. įvykių, visų pirma „Solidarumo“ judėjimui priklausę lenkų politikai negailėjo simbolinių gestų ir simpatijų nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Užtenka prisiminti, kad iškart po Sausio 13-osios įvykių Lietuvos parlamente lankėsi Lenkijos politikai, tarp kurių buvo žinomi „Solidarumo“ lyderiai Bronislavas Geremekas ir Adamas Michnikas. Beje, tuomet ir vėliau jie kategoriškai atsisakė susitikti su lenkų tautinės mažumos Lietuvoje atstovais, to šie lig šiol negali pamiršti. Lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimą pokomunistinės Lenkijos vadovais gerai iliustravo Valdemaro Tomaševskio elgesys. 2001 m., protestuodamas prieš Lenkijos valstybės laikyseną Lietuvos lenkų atžvilgiu, jis demonstratyviai atsisakė priimti jam skirtą Lenkijos valstybinį apdovanojimą.

Lenkija iš tikrųjų nuosekliai demonstravo savo paramą nepriklausomai Lietuvos valstybei. Visuotinai žinoma, kad ji ypač stipriai rėmė Lietuvos siekius tapti ES ir NATO nare, tačiau net ir į tokius žingsnius Lietuvoje buvo žiūrima su nepasitikėjimu. Kažkada privačiame pokalbyje tokias baimes patvirtino vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos architektų Albinas Januška. Jis aiškino, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo manoma, kad strategine Lietuvos partnere galėtų tapti nepriklausoma Baltarusija, vėliau – Skandinavijos šalys. Lenkijos bijota, nes, pasak Januškos, buvo manoma, kad mes niekados nepajėgsim įveikti nesutarimų dėl praeities.

Situacija radikaliai keistis pradėjo tik apie 1996 metus. Tuomet rinkimus laimėjusios Lietuvos Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) programoje pirmąkart nepriklausomos Lietuvos istorijoje atsirado specialus skyrius, skirtas Lenkijai, o per 1997–1998 m. buvo įkurta ne viena dvišalė institucija, tokia kaip tarpparlamentinė asamblėja, Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas, analogiška bendradarbiavimo taryba tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių, aktyvesni kontaktai užsimezgė tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių.

Būtent tuomet prasidėjo kalbos apie energetinės sistemos susijungimą ir kiti projektai. Tad 1998 m. naujai išrinktas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus jau rado gerai bendradarbiavimui su Lenkija funkcionuojančią infrastruktūrą.

Tačiau net ir taip puikiai besiklostančiuose dvišaliuose santykiuose Adamkaus ir Kaczynskio duetas paliko gilų pėdsaką, o jų prezidentavimo metu padaryti sprendimai ir šiandien duoda teigiamų rezultatų. Visų pirma, kalbas apie strateginę partnerystę jie užpildė konkrečiu turiniu. Galima nurodyti bent tris sritis, kuriose dviejų prezidentų veiklos efektas davė ir duoda didžiausią grąžą:

1. Ekonomikos srityje. Bendrovės „Orlen“ investicija Lietuvoje atsirado galbūt dėl vienasmenio Lecho Kaczynskio sprendimo. 2006 m. „Orlen“ įsigijus Mažeikių gamyklą, buvo padaryta didžiausia to meto Lenkijos investicija užsienyje. Tuomet Lenkijos prezidentas buvo kritikuojamas ir Lenkijoje, tačiau tokio žingsnio jis ėmėsi, išimtinai vadovaudamasis Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės sumetimais.

Bendrovė, kaip yra žinoma, sėkmingai veikia ir šiandien ir yra didžiausia mokesčių mokėtoja Lietuvoje. Šiuo žingsniu ne tik kalbos apie strateginį bendradarbiavimą buvo užpildytos konkrečiu turiniu, bet nuo tokio sprendimo papilnėjo ir kiekvieno Lietuvos piliečio piniginė.

2. Užsienio politikos srityje Lietuva pirmąkart per visą modernios Lietuvos istoriją, įskaitant ir 1918–1940 m., tapo svarbia žaidėja regione. Iki prezidentų Adamkaus ir Kaczynskio tandemo bendrai pradėtų vykdyti veiksmų užsienio politikos srityje Lietuva buvo viso labo viena iš posovietinių valstybių. Adamkaus ir Kaczynskio veiksmų dėka, visų pirma Ukrainoje ir Gruzijoje, ji kartu su Lenkija tapo viena iš regiono lyderių.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos ir Lenkijos duetas tuo metu ir psichologiškai teigiamai veikė santykius su kaimynais. Lenkijos kaimynai dažnai ir dėl istorinės patirties ne visuomet patikliai žiūrėdavo į Lenkijos iniciatyvas, bet toks nerimas išsisklaidydavo suvokus, kad tai dvišalės Lietuvos ir Lenkijos iniciatyvos. Lietuvos niekas nelaikė imperine valstybe ir dėl to laimėdavo visos regiono šalys. Kaczynskio ir Adamkaus veiksmų dėka Lietuva nepelnytai gerai yra lig šiol vertinama regione, o geros Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo tradicijų ištakos irgi buvo suformuotos būtent 2006–2009 m.

Aišku, nereikia manyti, kad tuomet Lietuva gavo vienašališkos naudos iš tokios strateginės partnerystės. Valdas Adamkus puikiai atliko tarpininko vaidmenį tarp Lenkijos ir didžiųjų ES valstybių, tuo ne tik pelnydamas jų pagarbą Lietuvai kaip valstybei, bet kartu padėdamas Lenkijai tapti svarbia žaidėja ir ES lygmeniu.

3. Iki COVID-19 sukeltos pandemijos Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, buvo daug diskutuojama istorijos politikos tema. Kaczynskis, veikdamas kartu su Adamkumi, galima sakyti, pasiūlė mums idealų istorijos politikos modelį, kurį tik reiktų realizuoti praktikoje arba bent jau tęsti jų subrandintas iniciatyvas. Dviejų prezidentų veiksmus šioje srityje būtų galima pavadinti tautas jungiančios istorijos politikos terminu. Ir čia buvo pradėta nuo dvišalių santykių, pradėjus kartu švęsti abiem valstybėms svarbiausias valstybines šventes – Vasario 16-ąją ir Lapkričio 11-ąją. Šiaip dar 1998 m. prezidentas Aleksandras Kvasnevskis dalyvavo šventiniuose renginiuose Vasario 16-ąją Vilniuje, tačiau tokie politikų veiksmai nuolatine tradicija tapo nuo 2007 m., dviem prezidentams priėmus atitinkamus sprendimus.

Smolensko katastrofa, kurioje žuvo prezidentas Lechas Kaczynskis, pamažu tampa istorijos faktu. Tačiau net ir virtusi istorija, ji ir toliau daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.

Šios iniciatyvos buvo taikomos ir regiono mastu: 2006 m. trijų šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos – prezidentai kartu minėjo Lvovo 750 metų jubiliejų, o 2009 m. šie trys prezidentai, prisidėjus dar ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Stanislovui Šuškievičiui, paminėjo 440-ąsias Liublino unijos metines.

Verta pažymėti, kad prezidentas Lechas Kaczynskis tęsė pirmtakų pradėtą istorinį susitaikymą su Ukraina dėl Volynės žudynių, neduodamas čia pirmaisiais smuikais groti Lenkijos nacionalistams.

Smolensko katastrofa, kurioje žuvo prezidentas Lechas Kaczynskis, pamažu tampa istorijos faktu. Tačiau net ir virtusi istorija, ji ir toliau daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.

Jokia paslaptis, kad būtent atmintis apie auksinį Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmetį suvaidino svarbų vaidmenį ir dabar atnaujinant Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę.

Jau siaučiant COVID-19 pandemijai ir Lenkijai uždarius sienas, Lietuvos pusės primygtinai prašoma Lenkija lietuviams ir jais keliavusiems estams, latviams ir baltarusiams padarė išimtį – leido tranzitu vykti į Lietuvą.

Vėliau atvėrė vartus ir Varšuvos oro uostas, kuriuo galėjo pasinaudoti grįžtantys namo lietuviai. Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje Eduardo Borisovo žodžiais, lietuviai čia buvo pirmi, vėliau tokia lietuvių patirtimi pasinaudojo čekai ir olandai. Šis naujausias pavyzdys dar kartą gali paliudyti, kad Valdo Adamkaus ir Lecho Kaczynskio puoselėta dvišalių santykių dvasia vis dar gyva. Didįjį Velykų penktadienį tikrai mums visiems derėtų prisiminti šį didį kaimyninės šalies politiką.