Nuomonės

2020.04.30 13:12

Alvydas Nikžentaitis. Baimės politika ir tokios politikos pirmieji rezultatai (I)

Alvydas Nikžentaitis 2020.04.30 13:12

Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje vis daugėja tekstų, kuriuose jau bandoma analizuoti, kaip žmonių gyvenimas pasikeis pasibaigus pandemijai. Nors visi norėtų sugrįžti į normalybę, dauguma komentatorių sutaria, kad prie tokio gyvenimo, koks buvo iki pandemijos, jau nesugrįšime. Šiame tekste ir norėčiau, remdamasis jau aiškiai pastebimomis tendencijomis visame pasaulyje ir Lietuvoje, paanalizuoti tuos galimus iššūkius, kurie mūsų laukia netolimoje ateityje.

Baimės politika. Pagrindinis jausmas, kuris dominuoja pandemijos apimtose šalyse, yra baimė, netikrumas dėl savo ateities. Tokia būsena būdinga ne tik lietuviams, tačiau, kaip rodo tyrimai, lietuviai, lyginant su kaimynais, drausmingiau laikosi karantino sąlygų, mažiau juda ir mažiau bendrauja tarpusavyje. Tokia lietuvių laikysena daugelio stebėtojų giriama. Akivaizdu, kad toks elgesys mažina viruso plitimo galimybes, atsiranda vilčių, kad ši nelaimė Lietuvoje gali būti suvaldyta netgi greičiau nei kitose šalyse. Aišku, būtų idealu, kad toks lietuvių drausmingumas kiltų iš pasitikėjimo politikais, valstybe, bet taip nėra.

Kiti tyrimai rodo, kad lietuvių drausmingumo lygis pakyla, politikams prabilus griežtesniu tonu. Politikai taip pat nepasitiki visuomene. Tai liudija griežtesnių bausmių už įvairius karantino pažeidimus įvedimas ir jų taikymas saviems piliečiams, noras reguliuoti kainas. Tokia lietuvių elgsena vertintina dvejopai: iš vienos pusės, tai didina greitesnio išėjimo iš pandemijos šansus, tačiau, kita vertus, liudija, kad baimės paplitimas Lietuvos visuomenėje yra galbūt net didesnis nei kitose šalyse. Galima daryti ir dar vieną prielaidą: lietuviai yra nuolankesni ir mažesni individualistai nei kaimyninių šalių piliečiai.

Kokios baimės priežastys pasaulyje ir Lietuvoje? Jos tarsi akivaizdžios. Kelios, bent jau lietuvių, kartos nebuvo susidūrusios su tokio masto reiškiniu, ir akivaizdu, kad nežino, kaip jų gyvenimas susiklostys ateityje. Baimės jausmą stiprina ir žiniasklaida, natūraliai skirdama didelį dėmesį šiam įvykiui. Dėl to jau net psichologai ima garsiai patarinėti piliečiams tiesiog neskaityti naujos informacijos, pabandyti nuo jos atsiriboti.

Tad, mieli mokslininkai, jeigu Jūs manote, kad tokie tyrimai yra jums svarbūs, vykdykit juos toliau, bet tikrai nėra būtina iki galo moksliškai nepatikrintos ir galbūt klaidingos informacijos skelbti viešai. Tuo jūs tik diskredituojate mokslą ir virstat žiniasklaidos parazitais, fake news skleidėjais.

Jokiu būdu nesiekiu apkaltinti žurnalistų sąmoningu panikos kurstymu. Ne tik iš privačių pokalbių su žiniasklaidos atstovais, bet ir skaitydamas tekstus pastebiu, kad informacija yra atsakingai tikrinama, tačiau tai nepadeda. Bėda ta, kad prie panikos didinimo šiuo metu prisideda ir mokslininkai, dažniausiai perpasakodami faktus iš specializuotos spaudos arba patys atliekantys socialiai neatsakingus tyrimus ir viešai skelbiantys jų rezultatus. Turiu galvoje ne vieno Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, universiteto matematines prognozes apie viruso plitimą visuomenėse. Jos daromos, neatsižvelgiant į daugelį faktorių, kurių tokių prognozių skelbėjai ir negali žinoti dėl to, kaip rodo ir Lietuvos pavyzdys, jos beveik visuomet yra netikslios ir jau kitą savaitę koreguojamos. Tačiau mokslininkų atlikti tyrimai palieka pėdsaką ir prisideda prie netikrumo jausmo visuomenėse stiprėjimo. Jau vien dėl to aš irgi norėčiau pakartoti ne vieno garsaus pasaulio ir Lietuvos virusologo raginimų baigti šiuos socialiai neatsakingus žaidimus.

Tokie mokslininkų „pasižaidimai“ su informacija gal ir yra (bus) naudingi moksliniam pažinimui, tačiau šiuo metu jie daro poveikį ne tik visuomenės nuotaikoms ir psichologinei sveikatai, bet ir skatina politikus jų pagrindu priimti sprendimus, kurie, kaip rodo kai kurie pavyzdžiai iš Lietuvos, yra neadekvatūs, nes remiasi iki galo moksliškai nepatvirtinta informacija. Tad, mieli mokslininkai, jeigu Jūs manote, kad tokie tyrimai yra jums svarbūs, vykdykit juos toliau, bet tikrai nėra būtina iki galo moksliškai nepatikrintos ir galbūt klaidingos informacijos skelbti viešai. Tuo jūs tik diskredituojate mokslą ir virstat žiniasklaidos parazitais, fake news skleidėjais.

Neįprastos situacijos sąlygomis žiniasklaidos atstovams, taip pat ir eiliniams piliečiams iškyla gyvybiškai svarbi problema, kokia informacija pasitikėti. Manau, kad kiekvienas turi savų metodų. Leiskite ir man pasidalinti savo patirtimi patikimų šaltinių paieškos srityje.

Pirmiausia šioje nežinomybės, informacijos gausos situacijoje nuolat bandau identifikuoti pirminį informacijos šaltinį. Tuos pačius mokslininkus pradėjau skirstyti į kelias kategorijas. Neslėpsiu: labiausiai pasitikiu informacija iš medikų praktikų, sukaupusių praktinę patirtį kovoje su pandemija, bet ypač imponuoja mokslininkų, tiesiogiai tyrinėjusių viruso poveikį žmonėms epidemijos epicentruose, informacija. Tokių tyrimų, kadangi dabar beveik visos pajėgos pasaulyje mestos gyventojams nuo viruso apsaugoti bei jų gydymui, nėra daug.

Nesu specialistas, tikrai nesu susipažinęs su visais panašaus pobūdžio tyrimais ir man jų žinomi tik du – vienas Šiaurės Italijoje, kitas – Vokietijoje. Tačiau būtent dėl šios priežasties tie vis dar reti išsamių mokslinių tyrimų, tegul ir pirmieji, rezultatai yra ne tik įdomūs, bet ir svarbūs mums, gyvenantiems pandemijos apimtose teritorijose. Leiskite vieno tyrimo išvadų pagrindu pailiustruoti, kaip dažnai nepagrįstai maitinamas visuomenės baimės sindromas.

Vokietijos mokslininkų grupė iš Bonos universiteto, vadovaujama profesoriaus Hendriko Streecko, atliko išsamius tyrimus viename iš didžiausių epidemijos centrų Vokietijoje, Heinsbergo mieste. Labai svarbu atkreipti dėmesį į šio virusologijos profesoriaus mokslinę specializaciją. Profesorius Streeckas tiria virusus ne kaip tokius, o būtent jų poveikį žmonėms. Būtent dėl to jo tyrimo pirminės išvados turi labai didelę praktinę reikšmę, taip pat ir mums. Tad leiskite pristatyti, kokius mitus šis tyrimas griauna ir kokie draudimai bei kokios apsisaugojimo nuo viruso priemonės pas mus yra galbūt pertekliniai.

Viruso perdavimo būdai žmonėms ir kokios Lietuvoje daromos klaidos? Profesoriaus Streecko tyrimas patvirtina visiems daug kartų girdėtą taisyklę: virusas perduodamas per tiesioginį žmonių kontaktą. Šią jau visiems žinomą tezę jis išsamiai paaiškina. Antai atlikdami tyrimus Heinsberge daug virusų jie rado visur – ant durų rankenų, mobiliųjų telefonų ir t. t., tačiau, ištyrę juos, nustatė, kad žmonėms jie nepavojingi, jais žmogus užsikrėsti negali. Vienintelis tokio apsikrėtimo pavojus kyla tik tada, kai liečiamas tik ką virusu apsikrėtusio asmens apčiaudėtas daiktas.

Logiškai sektų, kad ir dabar Lietuvoje plintanti mada duris atidarinėti alkūne, net specialus prietaisas tam tikslui sukurtas, yra perteklinė. Galbūt perdėtas yra ir ypač dažnas patalpų dezinfekavimas, nustačius, kad lankėsi virusu sergantis asmuo. Šios priemonės nieko neduoda, o tik stiprina visuomenės baimės jausmą. Remiantis šio tyrimo išvadomis, akivaizdu, kad, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelių uždarymas, gąsdinant ilgai ant paviršiaus išsilaikančiu virusu, moksliškai nepagrįstas. Aišku, kad masiniai vaikų susibūrimai turėjo būti ribojami, tačiau dėl socialinės distancijos nesilaikymo pavojaus. Lietuvos savivaldybės, atrodo, nuėjo lengvesniu keliu.

Šis tyrimas leidžia jau dabar nurodyti vieną perteklinį Lietuvos visuomenei brukamą informacijos šaltinį – apsikrėtusių virusu maršrutų viešą nurodymą. Tokia informacija gali būti svarbi tik specialistams, kuriems iš viso to svarbi tik ta dalis, kuri duoda žinių apie asmens artimus kontaktus su kitais žmonėmis. O dabar žmonės, skaitydami tokią informaciją, dažnai yra klaidinami, ima bijoti „kaimynystėje sprogusių bombų“. Taip plečiasi baimės sindromas, visuomenė jaučiasi nesaugi, o kartu kenkiama žmonių psichologinei sveikatai.

Psichologinės sveikatos būklė pastaruoju metu įgauna ir konkretų pavidalą. Dėmesio koncentravimas į vieną virusą kiek užgožia kitas visuomenės problemas, kurios taip pat susijusios su virusu. Turiu omenyje kad ir tai, kad padaugėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų. Jau yra ir šio smurto aukų. Gal ir jas reikėtų pridėti prie viruso aukų skaičiaus?

Baimės sindromas yra svarbus ne tik visuomenės psichologinei sveikatai. Įbaugintą visuomenę lengviau valdyti, ja manipuliuoti.

Vertos dėmesio ir profesoriaus pastabos dėl apsauginių kaukių nešiojimo. Profesorius paaiškina, kad Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijos nenešioti kaukių atsirado dėl nenoro sukelti apsauginių priemonių pirkimo isteriją, tuo atimant galimybę aprūpinti jomis medikus. Jis atkartoja daugeliui jau girdėtą tiesą, kad kaukės pačios savaime nuo viruso neapsaugo, bet yra svarbi priemonė, padedanti užkirsti viruso plitimą. Be to, būti su kauke svarbu tik didesnėse žmonių susibūrimo grupėse, kur galimas tiesioginis socialinis kontaktas. Dėl to pasigirstantys žmonių nusiskundimai, kad Lietuvoje buvo nubausti vieni gatvėse vaikščiojantys asmenys, rodo, kad policija elgėsi galbūt neadekvačiai arba tai tikrai nebuvo išprovokuota būtinybės saugoti kitų žmonių sveikatą. Beje, šiuo atveju kardiologijos specialistai dar ir perspėja, kad sportavimas dėvint kaukę gali rimtai pakenkti širdžiai.

Ne mažiau svarbios ir kitos jo pastabos. Atlikdamas tyrimą Heinsberge, mokslininkas nė vieno apsikrėtimo atvejo nenustatė kirpykloje, viešbutyje, rūbų parduotuvėje ar restorane. Svarbiausia sąlyga, kartoja mokslininkas, – ji ir taip mums žinoma – tai socialinės distancijos laikymasis. Po tokių profesoriaus išvadų natūraliai kyla klausimas, ar draudimas teikti tokias paslaugas, taip pat ir Lietuvoje, nėra perteklinis? Jei taip, kas padengs finansinius nuostolius dėl tokių veiklų apribojimo? Pagaliau, ar griežtos karantino sąlygos nepadarys daugiau žalos nei pats virusas?

Atsakydamas į šį klausimą, profesorius Hendrikas Streeckas pateikė irgi, mano galva, išmintingą atsakymą: valstybė gali leisti sau tiek laisvės pandemijos metu, kiek yra paruošusi vietų ligoninėse sunkiems ligoniams ir, aišku, tinkamai saugodama gydytojus. Įsidėmėtina ir kita jo mintis, kad, bandant apriboti viruso plitimą, reikia skaičiuoti ir kiek žalos padarys tai, kad dalis visuomenės neteks pragyvenimo šaltinio, taigi ir egzistencinio pagrindo.

Tokių samprotavimų kontekste man irgi darosi smalsu sužinoti, ar Lietuvoje buvo įvertinti mūsų ligonių pajėgumai šio konkretaus viruso pandemijos atveju ir ar, priimant sprendimus dėl karantino, buvo atsižvelgta į tų priemonių ekonominius efektus? Man atrodo, kad ne. Koncentruodamiesi vien tik į vieno viruso keliamą grėsmę, mes elgiamės kaip vieno anekdoto herojai: išsigandę, kad kosėjantis žmogus gali būti apsikrėtęs COVID-19, jie labai apsidžiaugė, išgirdę patikinimą, kad kosintis asmuo nėra apsikrėtęs tuo virusu, o serga atvira tuberkuliozės forma...

Baimės sindromas yra svarbus ne tik visuomenės psichologinei sveikatai. Įbaugintą visuomenę lengviau valdyti, ja manipuliuoti. Tačiau apie tai – jau kitame straipsnyje.