Nuomonės

2020.04.18 15:43

Vaiva Rykštaitė. Mintys karantino metu: svogūno lupimas

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.04.18 15:43

Įsibėgėjus karantinui, vyrui sakau, kad štai dabar mes gyvename kaip šeima iš klasika tapusio serialo „Namelis prerijose“ – toks bendrumas ir jaukumas apėmę, namai kvepia pyragais ir net apsipykus nelabai yra kur vieniems nuo kitų pabėgti. 

Sutuoktinis iškelia pirštą, o aš jau žinau, ką jis pasakys: „Betgi tais laikais…“ Taip, tais laikais žmonės patys ir rūbus siuvosi, ir laukuose dirbo, ir karves melžė, sviestą mušė, namus savom rankom statė. Šitai dažnai su vyru vienas kitam primenam, lyg ir juokais traukdami kits kitą per dantį, tačiau iš tiesų stebėdamiesi, kodėl mums, moderniems žmonėms, vis trūksta laiko?

Juk turime indaplovę, skalbyklę ir netgi rūbų džiovinimo mašiną, pilnus šaldytuvus, greitus automobilius ir dar greitesnį internetą. Galime užsisakyti bet kokį daiktą iš bet kurio pasaulio krašto, ir po kelių dienų ar kelių savaičių šis jau atsidurs mūsų pašto dėžutėje. XIX a. minėto serialo herojai Čarlis ir Karolina Ingelsai apie tokius dalykus nedrįso net svajoti, o jei ir būtų pajėgę įsivaizduoti nūdienos greitį ir komfortą, tai greičiausiai šiame kontekste save matytų kaip nieko neveikiančius karalius, tingiai besiilsinčius ant sofos.

Bet karaliais mes nesijautėme. Prieš karantiną mano vyras dirbdavo vidutiniškai po 14 valandų per parą; ir net aš pati, būdama namie su vaikais, jausdavau nuolatinę laiko stoką ir nesąmoningą spaudimą būti užsiėmus: ką nors dirbti, kurti, uždirbti, šveisti, būti kažkur, važiuoti, pasiekti, įveikti, išbraukyti visus punktus iš darbų sąrašo vien tam, kad galėčiau versti kitą puslapį ir pradėti naują sąrašą. Būti užsiėmusiai buvo madinga. Susitarti gerti kavą su drauge po dviejų savaičių, nes „anksčiau niekaip, žinok, niekaip!“ buvo norma.

Sakydama, kad esu užsiėmusi, jaučiausi svarbi, tik dabar nebežinau – kam?

Darbai stumdėsi dienoje, kiekvienas reikalaudamas dėmesio, kiekvienas šaukiantis esąs reikšmingas, neatidėliotinas. Veždavau vyresnėlę dukrą į būrelius, rašydavau tekstus per mažosios pietų miegą, dargi rūpinausi šeimos verslais, kartais slapta pasvajodama apie lengvą peršalimą, kuris leistų man viską be savigraužos atšaukti ir keletą dienų ramiai drybsant lovoje pažiūrėti filmus, paskaityti knygas.

Prieš karantiną mano vyras dirbdavo vidutiniškai po 14 valandų per parą; ir net aš pati, būdama namie su vaikais, jausdavau nuolatinę laiko stoką ir nesąmoningą spaudimą būti užsiėmus: ką nors dirbti, kurti, uždirbti, šveisti, būti kažkur, važiuoti, pasiekti, įveikti, išbraukyti visus punktus iš darbų sąrašo vien tam, kad galėčiau versti kitą puslapį ir pradėti naują sąrašą.

Visi žinome, kas nutiko toliau. Visuotinis karantinas uždarė mus namuose sukurdamas beprecedentę savirefleksijos galimybę. Savo kalboje Anglijos karalienė prieš keletą dienų (o gal prieš keletą savaičių? vis sunkiau orientuotis laike!) kvietė žmones atsigręžti į maldą ar meditaciją. Lengva kalbėti tai karalienei – purkštauja daugiavaikių šeimų tėvai, ant kurių pečių užgriuvo ne tik darbas iš namų, bet ir moksleivių mokymas, reiškiantis eilėje prie kompiuterio besistumdančius vaikus.

Šiandien mano mažoji įsibėgėjo koridoriumi ir cypdama visu kūnu trenkėsi į sieną. „Ir aš taip jaučiausi“, – sakiau žiūrėdama į ją ir valgydama trečius pusryčius. Pasižiūrėjau į laikrodį – va, jau tuoj ir pietūs. Namuose – chaosas, kurį tvarkydama, prisipažįstu, juntu nusiraminimą, turbūt todėl, kad buitis yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos dar galiu kontroliuoti. Darbų mums sumažėjo, tačiau iš tiesų jaučiu, kad pasikeitė prioritetai. Ir toliau keičiasi.

Iš pradžių tiesiog netikėjau ir, per žinias paskelbus visuotinį karantiną, naiviai planavau rytojaus dieną vis tiek eiti pas odontologę. Nes negi nepriims? Nepriėmė, mat mano dantys, pasirodo, nėra tokie svarbūs kaip gydytojos darbo licencija.

Tada atrodė, kad viskas tetruks dvi savaites ir baigsis. Dabar, kai karantine esame jau beveik mėnesį, apima nerimas dėl to, kaip viskas toliau klosis? Girdžiu kalbų apie sugrįžimą į normalų gyvenimą. Girdžiu gąsdinimų, kad normalaus gyvenimo jau niekada nebebus, kad normalumą nuo šiol suvoksime kitaip. Labai tikiuosi, kad taip ir bus.

Tačiau mano vizijoje naujasis normalumas yra ne žmonės, dar keletą metų bijantys apsikabinimų, ne kaukės ir dezinfekcinio skysčio buteliukai. Viliuosi, kad šis stabtelėjimas privers mus pamatyti, kas svarbiausia: savo namus, žmones, su kuriais juose įstrigome, darbus, kurie, paaiškėjo, esą ne tokie ir svarbūs arba priešingai – esminiai. Man, kaip menininkei, tai neįtikėtina pauzė. Per dvylika metų pirmą kartą nerašau jokios knygos, nedirbu prie jokio projekto. Pati taip nusprendžiau. Nes imu suvokti, kad pasaulis gali gyventi be mano kūrybos, tačiau aš be pasaulio – niekaip. Kas kad tas pasaulis dabar susitraukęs į kelis namų kambarius, į maršrutus tarp vonios ir miegamojo, tualeto ir virtuvės.

Dar neseniai jaučiausi pasimetusi: atrodė, laukia tiek daug darbų, per mažai laiko ir buvo sunku nuspręsti, kuris iš tų darbų svarbesnis. Buvo daug draugų, su kuriais vis nespėdavau pasimatyti. Buvimas karantine – lyg svogūno lupimas, kai sluoksnis po sluoksnio nukrenta paviršutiniškumas: vertės nesukuriantys darbai, draugai, kuriems, pasirodo, nebesinori skambinti. Išeiginiai drabužiai. Makiažas. Statuso ženklai, tokie kaip brangūs batai ar laikrodžiai. Valgymas kavinėse. Galiausiai – noras užsiimti kokiais nors reikalais. Nes tie reikalai atšaukti ir dabar, atrodo, jau gal ir ne tokie svarbūs.

Nesakau, kad nemėgstu valgyti kavinėse, tai turbūt bus vienas pirmųjų dalykų, kurį padarysiu išėjusi į laisvę – iki soties prisikirsiu tailandietiškame restorane. Apskritai, buvimas kavinėse man neatrodo kaip dykaduoniavimas ir šiam savo pomėgiui pateisinti visada pasitelkiu XX a. pradžios Paryžiaus bohemos gyvenimą – kai kurie menininkai anuomet beveik gyveno kavinėse.

Tačiau dabar karantinui lyg lupant svogūną su kiekvienu pašalintu sluoksniu jaučiuosi artėjanti prie šerdies, įgaunančios vis aiškesnį pavidalą: „būti“, o ne „daryti“. Arba daryti tik tuomet, kai puikiai pažįsti savo būtį, savo gelmę, savo tikslą.

Gal todėl man atrodo, kad laikas karantine nėra ženklas imtis dar vienos knygos, scenarijaus, projekto, dainų rašymo, prekės ženklo kūrimo ar organizacijos steigimo. Tai metas pažvelgi į savo gyvenimą iš arčiau, kad ir kaip to nesinori. Pažvelgti susitaikant, kad ne viskas, ką čia pamatysiu, man patiks.

Galbūt tai laikas užbaigti seniai pradėtus, užmestus darbus. Aš va, pavyzdžiui, vakar prisiuvau palaidinės nutrūkusią petnešėlę, kuri manęs spintoje laukė dvejus metus. Čia vis prisimenu kadaise sutiktą išmintingą merginą, kuri man pasakojo einanti „užbaigimo atostogų“ – užsidariusi namie dešimt dienų taisė sulūžusius daiktus ir atsakinėjo į seniai gautus laiškus.

Per dvylika metų pirmą kartą nerašau jokios knygos, nedirbu prie jokio projekto. Pati taip nusprendžiau. Nes imu suvokti, kad pasaulis gali gyventi be mano kūrybos, tačiau aš be pasaulio – niekaip.

Galbūt tai laikas atpažinti savyje jėgą suvokiant, kad ne, iš tiesų man nereikia jokių ekspertų iš ekrano, patarinėjančių, kaip man geriau praleisti laiką savuose namuose.

O gal karantinas ką nors paveiks taip, kaip dažną moterį transformuoja motinystė?

Na, žinote, kai advokatės, pagimdžiusios vaikus, meta darbus ir imasi kūdikių kremo gamybos verslo. Dabar socialinėse medijose matau, kad garsi fotografė kepa pyragus, o meno kuratorė ėmėsi trumpųjų filmukų kūrimo.

„Nuobodulys yra kūrybingumo tėvas“ – šitaip sakau savo dukroms išjungdama televizorių. Tikiu, kad karantinas bus kūrybiškai prasmingas laikas, tačiau ne kūrinių skaičiumi ar kokybe, o savęs ir savo artimųjų pažinimo kontekstais, kai, būdama tarp namų sienų, geriau suprasiu, ką labiausiai vertinu už jų. Gal ta karalienė vis dėlto buvo teisi – metas atsigręžti į maldą ar meditaciją. Net jei meditacija man – grindų plovimas. Kai pagaliau miega vaikai. Ir rytoj vėl niekur nereikės eiti. Tik būti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt