Nuomonės

2020.04.25 22:08

Vaiva Rykštaitė. Kodėl dezinformacijos apie COVID-19 ir 5G ryšį šalinimas nėra žodžio laisvės pažeidimas

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.04.25 22:08

Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė, kad mus ištiko COVID-19 viruso pandemija. Konspiracijų teoretikai paskelbė, kad jokio viruso nėra, ir jis išgalvotas mobiliųjų ryšių kompanijų, siekiant įdiegti 5G bokštus. „Youtube“ kanalas paskelbė pašalinsiantis visus video įrašus, skelbiančius klaidinančią informaciją apie neva tiesiogines sąsajas tarp COVID-19 ir 5G.

Konspiracijų teoretikai šią žinią priėmė kaip patvirtinimą, kad jie esą teisūs. Kovojame ne tik su virusu. Dalyvaujame ir informaciniame kare, kuris dažnai kyla ne iš Rusijos trolių, bet iš paranojiškų supermamų telefonų.

„Nori susirasti draugų? Venk dviejų temų: politikos ir skiepų“, – man, prieš šešerius metus pradėjusiai gyvenimą JAV, patarė amerikietė moša. Draugių susiradau, bendraujame, kviečiamės vienos kitų šeimas vakarieniauti ir į vaikų gimtadienius, tik, va, mano moša buvo teisi – apie skiepus su bičiuliais nekalbame, nes tuoj pat su puse jų susipyktume.

Iškart pasakau – aš savo vaikus skiepiju ir tikiu, kad mokslininkai šituos reikalus išmano geriau nei atitinkamo akademinio išsilavinimo neturintys „Youtube“ turinio kūrėjai. Iš tiesų skiepų tema man buvo aktuali trumpą laiko tarpą, kai prieš gimstant pirmam vaikui su vyru pasvarstėme, kur mums labiau pakeliui – su mokslu ar su „antivakseriais“.

Laikau save gan alternatyvia mama, ypač Amerikos kontekstuose – ir arbatas nuo kosulio verdu, ir žoles pažįstu (kaip ir kas antras lietuvis), ir antibiotikų stengiuosi vengti iš paskutiniųjų. Bet viena yra gydyti peršalimą česnakais, ir visai kas kita – rizikuoti savo mylimiausią vaiką susargdinti poliomelitu. Todėl vaikus nusprendėme skiepyti, pati kasmet skiepijuosi nuo gripo ir naiviai maniau, kad ši tema man yra baigta.

„Nori susirasti draugų? Venk dviejų temų: politikos ir skiepų“, – man, prieš šešerius metus pradėjusiai gyvenimą JAV, patarė amerikietė moša.

Tačiau COVID-19 pandemija ir galimai netrukus pasirodysiantys šio viruso skiepai sukėlė seniai matytą konspiracijų teorijų suaktyvėjimą. Staiga kas antra savo vaikų neskiepijanti mama sakosi žinanti, ką iš tiesų mąsto Billas Gatesas, o aš kasdien nuo nepažįstamų „Facebook“ draugų gaunu bent po du mėgėjiškus „Youtube“ įrašus, kuriuose savo virtuvėse ar svetainėse sėdintys tipai rimtais veidais aiškina, kaip viskas yra iš tikrųjų. Vaizdo įrašų mačiau lietuvių, rusų, anglų kalbomis, esu tikra, kad panašaus turinio kūrėjų yra visose šalyse.

Man šiais atvejais įdomūs psichologiniai aspektai, mat konspiracijų turinys kuriamas pagrindu įsitikinimo, kad egzistuoja aiški gėrio ir blogio takoskyra tarp „mes“ ir „jie“. Į „jie“ kategoriją patenka turtuoliai ir valdžia, dažniausiai norinti „mums“ pakenkti. „Jie“ yra turtingi ir įtakingi, „jie“ valdo viską – kiekvieną žurnalistą, kiekvieną mokslininką, kiekvieną biomedicinos dėstytoją, virusologą, epidemiologą, statistinius duomenis ir informacijos srautus. Kovotojai už gėrį dažniausiai nabagėliai, bet iš tiesų neva genialūs mokslininkai, įvairaus plauko buitiniuose, o kartais ir su tam tikrais spec. efektais sumontuotuose filmukuose pasakoja „tiesą“.

Apskritai konspiracijų teorijų šalininkai pasižymi vienu bendru bruožu – atsisakymu pasitikėti mokslu. Nes mokslininkai, anot jų, irgi gali būti konspiracijos dalis, kaip ir dauguma pasaulio žmonių. Toks požiūris be galimų šizofrenijos niuansų gali būti susijęs su stipriu troškimu turėti aiškų priešą ir su juo kovoti. Galbūt tai sukuria gyvenimo tikslo iliuziją, aiškumo, o gal kovojama tiesiog vardan kovos – nes su kažkuo kovoti juk reikia, tai nuolat darėme per amžius. Žudėme žmones, sakiusius, kad žemė yra apvali, deginome raganas. Nors ir keista, minios nulinčiuojami dažniausiai būdavo progresyviausi protai.

Todėl liūdna, kad dabar vis auganti įtūžusi minia jau kurį laiką paskelbusi biochemikų – vakcinų kūrėjų ir savo darbui atsidėjusių žurnalistų raganų medžioklę. Pavyzdžiui, neseniai paskelbti duomenys, kad net trečdalis JAV populiacijos mano, kad COVID-19 virusas buvo dirbtinai sukurtas laboratorijoje. Tiki, vadinasi, diskredituoja tūkstančių mokslininkų žinias ir žurnalistikos etikos principų sąžiningai besilaikančių profesionalų darbą.

Dar apie žodžio laisvę. Neseniai „Youtube“ paskelbus, kad bus šalinami melagingi su COVID-19 susiję vaizdo įrašai, konspiracijų teorijų šalininkai dramatiškai ėmė skelbti apie žodžio laisvės pabaigą. Tačiau žodžio laisvė kaip tokia beveik visada buvo ir yra sąlyginė. Tai yra viena svarbiausių mūsų teisių ir demokratinės valstybės pagrindų – galimybė išsakyti savo mintis ir požiūrį, kritikuoti valdžią, dalytis savo dvasiniais ir vertybiniais įsitikinimais. Tačiau, kaip mėgsta sakyti prancūzai, laisvė yra pripažįstama laisve tol, kol ji neriboja kito žmogaus laisvės.

Kitaip tariant, žodžio laisvė turi daug sąlygų ir išimčių. Pavyzdžiui, netgi demokratinėse visuomenėse rasistiniai žodžiai ir seksistiniai įžeidinėjimai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, kaip ir šmeižtas, asmens orumo įžeidimas, žodinis neapykantos kurstymas, melaginga reklama. Žodžio laisvės sąvoka netaikoma ir klasifikuotai informacijai, valstybinėms paslaptims, amato ar prekybos paslaptims, maisto prekių etiketėms, nes vandens negalima vadinti pienu, sakant, kad tai – žodžio laisvė, kaip ir negalima savintis kito žmogaus minčių, nenurodant autoriaus, taigi žodžio laisvė dažnai gali būti ir autorinių teisių klausimo objektas.

Noriu paminėti ir porą įdomesnių žodžio laisvės ribojimo atvejų. Pavyzdžiui, teisė būti pamirštam (the right to be forgotten), kitaip tariant, asmens laisvė ištrinti jo nepatogią praeitį iš internetinės paieškos sistemų, jei informacija apie tą praeitį gali neigiamai veikti jo asmeninį ir profesinį gyvenimą. Žinoma, norint įgyvendinti šį apribojimą yra papildomų sąlygų, ir tikrai ne kiekvienas panorėjęs gali visiems laikams ištrinti informaciją apie savo teistumą ar šiaip kokias nepadorias nuotraukas iš „Google“ sistemų. Tačiau ši teisė (ir kartu žodžio laisvės apribojimas) įstatymiškai egzistuoja ES šalyse, JAV, Indijoje, Argentinoje.

Kitas įdomesnis žodžio laisvės apribojimo pavyzdys – tai JK vėžio aktas 1939 (UK Cancer Act 1939), kurio pagrindu draudžiama teigti, kad egzistuoja alternatyvūs vaistai, pagydantys vėžį. Šis aktas itin mėgstamas konspiracijos teoretikų, kurie šį įstatymą pasitelkia tarsi patvirtinimą, kad farmacijos kompanijos draudžia bet kokias vėžio gydymo alternatyvas. Tačiau iš tiesų šiuo įstatymu vėžio gydymo alternatyvos nėra draudžiamos, priešingai – Jungtinėje Karalystėje įvairūs vėžio gydymo tyrimai yra skatinami ir dažnai sulaukia finansavimo. Tačiau siekiant apsaugoti jautriausias ir pažeidžiamiausias visuomenės grupes, t. y. onkologinius ligonius ir jų artimuosius, greta egzistuoja draudimas reklamuoti bet kokį vėžio gydymo metodą kaip garantuotai veiksmingą. Nes universalūs vaistai nuo vėžio dar nėra išrasti, tad toks tvirtinimas, kaip ir bet kokia klaidinanti reklama, būtų nusikaltimas.

Lygiai taip pat prie logiškų žodžio laisvės apribojimų atsiranda ir draudimas skleisti klaidinančią medžiagą apie COVID-19, mikročipinius skiepus ir 5G sąsajas. Mat jei, pavyzdžiui, religinis tikėjimas Jėzaus arba Skraidančio spagečių monstro egzistavimu nedaro žalos aplinkiniams, tai tvirtinimas, kad „COVID-19 neegzistuoja“ yra žalingas visuomenei, nes visad atsiras kvailių, kurie tuo patikės ir nesilaikys karantino ir kitų atsargumo priemonių. Kitaip tariant, jei tavo žodžiai gali pakenkti kito žmogaus gerovei, tai tu būtent tų žodžių laisvės netenki. Ir taip tau ir reikia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt