Nuomonės

2020.05.07 13:10

Indrė Makaraitytė. Parama žiniasklaidai – apgraužtas kaulas, už kurį reikia atidirbti

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė2020.05.07 13:10

Ši valdžia ne mažiau nei kitos godi valdžios, ši valdžia lygiai taip pat kaip ir kitos kenčia nuo demokratijos ir nekenčia žiniasklaidos, užtikrinančios demokratiją, bet koronaviruso krizė į rankas jiems dar ir davė įrankį – daug pinigų. 

Latvija į karantiną, kaip ir mes, paniro kovo vidury. Latvijos žiniasklaida, kaip ir kitur demokratinėse šalyse, iškart pradėjo skambinti pavojaus varpais, jog laikotarpis, kai visuomenei bene labiausiai reikia informacijos, kai portalų skaitomumas, televizijos kanalų žiūrimumas auga, komercinėms žiniasklaidos priemonėms gresia jei ne pražūtis, tai bent rimta kova už išgyvenimą. Praktiškai sustojus pasauliui, dramatiškai sumažėjo reklamos pajamos.

Visai netrukus, kovo pabaigoje, Latvijoje susitariama dėl paramos žiniasklaidai schemos. Ir dabar nemaža dalis iš skirtų dviejų milijonų eurų paramos jau išdalyta, o iki balandžio pabaigos buvo surinktos visos paraiškos, kas dar galėtų pretenduoti į valstybės paramą.

Pirmenybė tokiai paramai gauti teikiama analitinei, tiriamai žurnalistikai, pažintinėms ir populiarioms laidoms, siekiant, kad brangiausia ir reikalingiausia žiniasklaidos produkcija nedingtų tada, kai jos labiausiai reikia. Parama žiniasklaidai koronaviruso krizės akivaizdoje buvo prilyginta nacionalinio saugumo svarbos klausimui.

Panašiu keliu nuėjo Nyderlandai ar Danija. Kaip kompensuoti dėl karantino ir sustojusio verslo prarastas žiniasklaidos pajamas iš reklamos, buvo galvojama nuo karantino pradžios, o kovo pabaigoje, balandžio pirmosiomis dienomis Danijos valdžia pristatė planą. Labiausiai nukentėjusioms žiniasklaidos priemonėms kompensuojama ir 80 proc. prarastų reklamos pajamų. Nyderlandai pasiūlė savo regioninei žiniasklaidai, net ir nišinei, paskolas, kurios, jei laikomasi reikalavimų, virsta negrąžintina valstybės dotacija. Kuo didesnis žiniasklaidos priemonės pasiekiamumas, tuo didesnė parama.

Gal mums ir toli iki Nyderlandų ar Danijos pilietinės brandos ir politikų lygio, kai niekam net abejonių nekyla, kad žiniasklaida, per kurią realizuojama nuomonių įvairovė ir kurioje vyksta diskusijos, be kurių neįsivaizduojama demokratija, yra kertinė institucija. O ypač per krizę, o ypač žmonėms užsidarius namuose.

Tačiau jei tai parama, kodėl žiniasklaida turi atidirbti už pinigus valdžiai? Todėl, kad ši buvo maloninga ir teikėsi ištiesti ranką visus ištikusios nelaimės atveju?

Bet gal galima būtų reikalauti bent tokio valdžios veiksmų plano kaip Latvijoje? Valstybėje, kurioje lygiai taip pat klampu, kaip ir pas mus, bet Lietuvoje šiandien gegužės septintoji, o jokio žiniasklaidos rėmimo plano nukentėjus nuo koronaviruso nėra.

Teisybės dėlei reikėtų sakyti, kad planas yra, bet jis toks, apie kokį nepatogu kalbėti ir kuris neviešinamas. Ir kuris greičiausiai nedaug ką turi bendra su pagalba komercinei žiniasklaidai ir ten dirbantiems žurnalistams, o labai daug ką bendra turi su artėjančiais rinkimais.

Vyriausybės kanceliarija prieš pat Velykas viešino akciją „Lik namuose“. Tam buvo išleista 80 tūkst. eurų, tačiau kam ir kiek konkrečiai buvo sumokėta, taip ir liko neaišku. Daugiausia buvo išdalyta spausdintinei žiniasklaidai, bet kokiais kriterijais Vyriausybės kanceliarijos įtakingieji vyrukai dalijo pinigus, lieka paslaptis – ar rėmėsi tiražais, pasiekiamumu, portalų lankomumu, skaičiavo, kas kiek labiausiai nukentėjo? Tokia paslaptis, kad net bijo prisipažinti, kas konkrečiai skaičiavo.

Gal tai ir nesvarbu, nes ne akcijos „Lik namuose“ efektyvumas buvo svarbiausia. Šis pirkimas buvo pristatytas kaip paramos žiniasklaidai akcija – kitaip tariant, dirbtinai sugalvota valdiška kampanija, kuri buvo skirta duoti žiniasklaidai pinigų sunkiu metu.

Tačiau jei tai parama, kodėl žiniasklaida turi atidirbti už pinigus valdžiai? Todėl, kad ši buvo maloninga ir teikėsi ištiesti ranką visus ištikusios nelaimės atveju?

Tad klausimas, kurį kelia Viešųjų pirkimų tarnyba, ir yra esminis – kodėl paramą žiniasklaidai, kaip vienam labiausiai nuo koronaviruso pandemijos nukentėjusių verslų, norima dalyti perkant valdžios darbų viešinimo paslaugas?

Nes parama žiniasklaidai per krizę, kas pabrėžiama Danijoje, Nyderlanduose, net kartais mūsų menkinamoje Latvijoje, yra skiriama jos nepriklausomybei ir kritiškumo dvasiai palaikyti. Dalis komercinės žiniasklaidos jau buvo priversta mažinti žurnalistams atlyginimus, daug žiniasklaidos darbuotojų atleidžiama. Tokiais atvejais pirmiausia nukenčia visuomenės teisė žinoti ir pasirinkti, bet tada kenčia mūsų demokratija.

Valdžios viešinimo akcijos yra skirtos nustelbti kritišką balsą jos atžvilgiu. Ir tai yra ne tik nesąžininga, tai yra kenkėjiška.

Jei Lietuvoje tas papildomas milijonas eurų prie jau išdalintų 80 tūkstančių, kuris yra esą numatytas skirti žiniasklaidai, bus paskirstytas per viešinimo projektus, juk suprantate, ką tai reiškia. Valdžios darbų viešinimo projektai nėra parama kritiniam žiniasklaidos balsui. Valdžios akcijos nėra parama, nes už tuos pinigus reikia atidirbti.

Valdžios viešinimo akcijos yra skirtos nustelbti kritišką balsą jos atžvilgiu. Ir tai yra ne tik nesąžininga, tai yra kenkėjiška. Be to, tai leidžia tarpti įvairiems įtakų perpardavinėtojams,veikiantiems per viešųjų ryšių ir reklamos agentūras. Jie konkuruoja tarpusavy, kuriam plačiau duris atveria Skvernelis ar Karbauskis, o žurnalistai už išgyvenimą rašo „užsakomuosius“.

Bet juk jai to ir reikia, šiai grubiai ir ne mažiau nei kitos be moralinių skrupulų valdžiai.

Būtent jai ir reikia milijono viešinimo eurų, kad įkaltų į galvas, jog po du šimtus eurų pensininkams prikels Lietuvos ekonomiką kaip feniksą iš pelenų. Ne verslas, ne naujos darbo vietos, o pensininkai, bedarbiai ir studentai.

Ir dar reikia įtikinti tokiu absurdu, kad „Sodra“ negali persiprogramuoti anksčiau nei iki rugpjūčio.

Šiems valdantiesiems, ypač Sauliui Skverneliui, kurio vyrukai skaičiuoja žiniasklaidos paramos pinigus, reikia padaryti taip, kad dauguma nuo valstiečių jau norėjusių nusisukti rinkėjų patikėtų, jog ne šios valdžios parama verslui vėlavo ir nedovanotinai strigo – juk iki šiol verslą yra pasiekę nedovanotinai mažai paramos, o ir tuos pačius, jau gavusius, aplanko tikrinimo institucijos.

Kai visi pradėsime jausti krizės padarinius, baigsis santaupos, ne valdžia bus kalta, kad pasimetė biurokratijos džiunglėse. Viskas už tą milijoną atseit paramos žiniasklaidai turės atrodyti taip, jog iš tikrųjų tai godūs darbdaviai atėmė iš jų po krizės atsistoti ant kojų, nes „Jei verslui po mėnesio pasidaro tokios išgyvenimo dilemos, ar apskritai bankrutuoti, ar toliau tęsti veiklą, tai galbūt ir su tais verslais ne viskas tvarkoje buvo“.

Taip sako premjeras, gyvenime nesukūręs nė vienos darbo vietos.

Liūne skendinti švietimo sistema, institucinių interesų atvirai uzurpuota sveikatos apsaugos ministerija, seni įtakingi nomenklatūriniai veikėjai grąžinami į strategines vietas susisiekimo sektoriuje, uoste – valdančiajai partijai aukoję žmonės. Kam tai dar įdomu?

Komentaras skaitytas per LRT radiją