Nuomonės

2020.04.24 08:03

Indrė Makaraitytė. Tinginių valstybė ir jai pataikaujanti valdžia

Indrė Makaraitytė2020.04.24 08:03

Nuotolinis mokymasis yra atskira tema karantino išvargintoje Lietuvoje. Ką ten Lietuvoje, visam užsidariusiam pasauliui vaikų mokymasis – grynas galvos skausmas. Mamos ir tėčiai eina iš proto, tėvų terorizuojami vaikai nedrįsta net prisiminti, kad kažkada svajojo neiti į mokyklą. Internetas pilnas juokelių, anekdotų, video ir memų. Garbės žodis, yra tokių gerų, kad juokas trykšta ašaromis. 

Tik mano draugės sako, kad tai – juokas per ašaras. Visiems sunku, nes karantinas – ne atostogos, o šis virusas grasina mirtimi.

Bet kai sunku, kai ištinka krizė, štai tada ir pasimato tikrasis veidas, kas yra kas.

Koks siurprizas – pasirodo, kad ne tik nuolat linksniuojamos sveikatos apsaugos sistemos bėdos lyg ant delno pasimatė: su „savais“ ir „patogiais“ ar mažiau savais ligoninių vadovais, su vadovų tildomais, persekiojamais ir gainiojamais medikais, kurių vieni sąžiningai lenkia nugaras keliuose darbuose, kad orų atlyginimą susirinktų, kiti suka bizniukus kažkur šone, su „stogais“ ir taip toliau.

Atsivėrė ir visi valstybinės švietimo sistemos, taip ir nesulaukusios su patosu žadėtųjų premjero Sauliaus Skvernelio ir valstiečių reformų, skauduliai. Apie reformas jau net nekalbama, bijoma net šį žodį ištarti.

Bet ar jūs suprantate, valdantieji, kad jūsų skurdo mažinimo strategijos yra niekinės, nes mes sukamės tame pačiame užburtame rate, kai vaiko ateitį apsprendžia tai, sėkmingoje ar ne tokioje sėkmingoje šeimoje jis gimė?

Dvi pirmąsias karantino savaites, kai privačios mokyklos nuo pat pirmosios dienos persiorientavo į nuotolinį mokymą, valstybinė švietimo sistema bandė suprasti, kas tai yra tas nuotolinis mokymasis, o mokiniai atostogavo. Vakarais su pavydu klausydavausi draugų, leidžiančių vaikus į privačias mokyklas, pasakojimų, nes kol jų vaikai mažiausiai po pusę dienos buvo palinkę prie knygų ir kompiuterio, maniškius reikėjo koordinuoti kažkaip derinant nuotolinį darbą ir jų karantinines atostogas.

Na, gerai, nebūkime žvėrys, supraskime, tikrai ne viskas turi vykti pagal mūsų norus ir taip, kaip tvarkosi daug efektyviau iš principo gyvenančios privačios mokymo įstaigos. Visiems sunku, visi taikosi, prisitaikysime ir mes.

Bet dvi savaitės praėjo ir tada prasidėjo. Programų, platformų, metodikų ir metodų – gyvas galas, bet net ir nuotoliniu būdu mokomi vaikai vis tiek nėra tiek užimti, kad pirmoji dienos pusė būtų panaši į tikrai rimtą darbą. Tėvai kraustosi iš proto, kad atlieka mokytojų vaidmenį, kad tuo pat metu, kai dirba, turi ruošti užduotis, mokyti juos užsienio kalbų ir matematikos bei prižiūrėti, ar vaikai prisijungia prie pamokų.

Tėvus psichologai ramina, kad gal kažkaip nuleiskite kartelę žemiau, niekas neplaks jūsų už tai, kad kažkas lieka nepadaryta. Ir palikite tuos vaikus ramybėje. Ir tikrai yra nuostabių pavyzdžių, kaip su šiuo iššūkiu puikiai tvarkosi kai kurios valstybinės mokyklos ir kai kurie mokytojai. Bet vis tiek bandau suprasti, kodėl valdiškai švietimo sistemai reikia tiek laiko prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir kodėl, kai moki pinigus tiesiogiai, už tai sąžiningai dirbama. Tėvai gauna paslaugą ir gali reikalauti kokybės.

Bet jei sistema valstybinė, jai kažkodėl daroma daug išlygų. Ir leidžiama kurį laiką neveikti arba veikti ne taip, kaip privalu.

Kiek pradinukų gali savarankiškai be tėvų ryte susirasti, ką jiems daryti, kai užduotis reikia atlikinėti skirtingose platformose? Mokytojai naudojasi tuo, kuo gali, bet ką reiškia toji metodikų gausybė, kurioms išstudijuoti reikia skirti mažiausiai dieną ir vėliau laikyti ranką ant pulso, kad nepasimestumei? Kai čia tvarkos nėra jokios, o jos nėra, nes ir negali būti, kai pinigai metodinėms priemonėms ir mokymų programos rengti jau daug metų yra neišsemiamas švietimo sistemos bebrų šaltinis, viskas pradeda priklausyti tik nuo mokytojo asmenybės.

Dvi pirmąsias karantino savaites, kai privačios mokyklos nuo pat pirmosios dienos persiorientavo į nuotolinį mokymą, valstybinė švietimo sistema bandė suprasti, kas tai yra tas nuotolinis mokymasis, o mokiniai atostogavo.

Videopamoka? Nesąmonė, kokia videopamoka. Jei šeštokui būna viena vaizdo pamoka per dieną, aš jau manau, kad diena pavyko. Pirmąją savaitę buvo viena vaizdo pamoka per savaitę. Užduotys siunčiamos savarankiškai, vaikai tedirba savarankiškai. Dabar pasimatė, kad ne visi mokytojai moka naudotis technologijomis ir ne visi nori išvis prisiimti atsakomybę už tai, ko vaikai išmoks per šį laikotarpį.

Taip, vaikai tikrai turi mokėti dirbti savarankiškai, tačiau jie dar vaikai ir dirbti savarankiškai mokyklose iki šiol jų niekas nemokė. Tiksliau, viskas priklauso nuo mokyklų ir nuo mokytojų, kaip ir dabar, mokantis nuotoliniu būdu. Taip, karantinas juos verčia mokyti savarankiškai, bet kiek jų mokysis, ko išmoks ir kaip tai bus įvertinta?

Dabar labiau nei bet kada turėtų ateiti supratimas, kodėl tėvai ieško pažįstamų, neša dovanas ir net kyšius direktoriams, fiktyviai deklaruoja gyvenamąsias vietas, jei jiems pagal realią gyvenamąją vietą priklauso ne pati geriausia mokykla. Nes yra geros mokyklos ir nelabai geros mokyklos, ir šią padėtį turėjo keisti žadėtosios reformos.

Reformų nebuvo. O dabar vyksta dar ir nuotolinis mokymas. Šis sunkus laikotarpis, nevienodas mokymo lygis reiškia, kad dar labiau augs atotrūkis tarp mokyklų, vaikų mokymosi lygio, likusias spragas vieni tėvai bandys užlopyti samdydami privačius mokytojus, kiti neturės iš ko, dar kitiems tai nerūpi. Ne, privačios mokyklos nėra išeitis. Jos gali būti papildas, bet ne pagrindas. Ir jų bumas Lietuvoje kilo tik todėl, kad valstybinė švietimo sistema buvo ir vis dar yra užribyje.

Dabar labiau nei bet kada turėtų ateiti supratimas, kodėl tėvai ieško pažįstamų, neša dovanas ir net kyšius direktoriams, fiktyviai deklaruoja gyvenamąsias vietas, jei jiems pagal realią gyvenamąją vietą priklauso ne pati geriausia mokykla.

O nuotolinis mokymas dar atvėrė ir tikrąjį skurdo vaizdą. Šalyje, kuri iki šio ekonomikos nuosmukio išgyveno auksinį savo tarpsnį ir kuri per amžius nebuvo gyvenusi geriau, kurios valdžia trejus metus gyrėsi, kaip ji sumažino skurdą, 35 tūkstančiai Lietuvos vaikų prasidėjus karantinui neturėjo priemonės, skirtos mokytis nuotoliniu būdu. Kokiom sąlygom jie gyvena, keli vaikai dalijasi vienu stalu ir kur miega, jau net nėra kaip klausti, nes baisu gauti atsakymą – ne švietimo sistemos čia lyg ir problema.

Bet ar jūs suprantate, valdantieji, kad jūsų skurdo mažinimo strategijos yra niekinės, nes mes sukamės tame pačiame užburtame rate, kai vaiko ateitį apsprendžia tai, sėkmingoje ar ne tokioje sėkmingoje šeimoje jis gimė?

Taigi, problemos kaip ir aiškios. Jas įvardijame, karantinas tęsiasi, Lietuva mokosi toliau, o problemos sprendžiamos. Perka kompiuterius vaikams. Moko, ragina, skatina mokytojus naudotis technologijomis, motyvuoja juos. Mokyklų vadovai neriasi iš kailio, kad visi vaikai mokytųsi, kad mokymosi procesas vyktų sklandžiai. Visi kartu suka galvas, kaip nuo tėvų nuotoliniu būdu nuimti naštą už vaikų mokymą ir jų mokymą tuo metu, kai tėvams patiems reikia dirbti arba galvoti, kaip reikės rasti naują darbą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija suka protingas galvas, kaip padaryti, kad programos ir metodikos, ištikus naujoms sąlygoms, padėtų mokytojui. Kaip padaryti, kad atotrūkis tarp mokyklų būtų kuo mažesnis. Kaip padėti skurdo vaikams.

Na, jūs ir prisisvajojate. Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius paskelbė, kad mokslo metai bus tiesiog trumpinami.

Priežastis? Priežastis štai tokia: „Du trečdalius laiko mokytojai skiria ne pačiai pamokai nuotoliniu būdu, bet pasirengimui, tai labai varginantis, sudėtingas darbas. Mokiniai, tėvai taip pat pavargę, manome, kad šiuos mokslo metus tikrai trumpinsime.“ Trejus metus ši mašina dirbo tam, kad galiausiai baigtųsi nepateisinamai ilgos atostogos, kad programos būtų pritaikytos ilgesniems mokslo metams. Šis procesas netgi buvo vadinamas švietimo reformos dalimi. Ir viskas. Nesiblaškome, tęsia ministras, mokslo metus baigsime birželio 1-ąją.

Jokių tyrimų valdžios sprendimams nereikia, jokių analizių, jokių ekspertų vertinimų – išvada trumpinti mokslo metus padaryta viso labo po dviejų savaičių nuotolinio mokymosi. O tie keliolika milijonų, jau investuoti į kompiuterius, kad vaikai mokytis galėtų, jau niekam nereikalingi, nepasiteisino ar buvo truputį nepaskaičiuota, kad taip greitai visi pavargs ir šitas show baigsis?

Atskirtį mažinti ir išmokti teikti kokybišką mokymą vaikams, sukurti sistemą, kad visi Lietuvos vaikai turėtų bent panašiai vienodas galimybes startuoti, reikia pastangų. Daug darbo. Daug reformų ir daug nepopuliarių pokyčių. Kai dirbti nenori, ieškai lengvų sprendimų – pataikauji rėksniams ir tinginiams. Mainais jie balsuoja už tuos, kurie jiems pataikauja.

Deja, šįkart ir vėl jie laimėjo, taigi sveiki sugrįžę į tinginių ir populistų šalį. Dar kurį laiką, net ir pasibaigus karantinui, taip pagyvensime.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt