Nuomonės

2020.01.22 08:58

Alvydas Nikžentaitis. Apie polonizacijos grėsmes ir nemokėjimą klausytis kaimyno

Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius2020.01.22 08:58

Paskutiniais metais pagerėję Lietuvos ir Lenkijos santykiai duoda kiek netikėtą efektą: Lietuvos politikai pradėjo beveik aklai kopijuoti Lenkijos teisės aktus ir juos prastūminėti Seime.

Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suvoktum, jog tokios biudžeto inovacijos, kaip vaiko pinigai ar Seimo vis dėlto nepatvirtintas mokesčio prekybos tinklams mokestis, buvo kopijuojami nuo kaimynų. Galimas daiktas, kad ir vis atsinaujinantys bandymai apriboti žiniasklaidos laisvę, visų pirma – siekiant perimti į savo rankas nacionalinio transliuotojo kontrolę, irgi daromi remiantis mūsų politikus įkvepiančiu Lenkijos pavyzdžiu.

Lietuvos politikų noras aklai perimti Lenkijos teisinius aktus yra toks didžiulis, kad Lietuvoje siekiama priimti panašius teisės aktus, kurie ir Lenkijoje nepasiteisino ir buvo taisomi. Čia turiu omenyje Seimo nario Arūno Gumuliausko nevykusią idėją priimti Seime rezoliuciją, skelbiančią, kad lietuvių tauta Antrojo pasaulinio karo metais nevykdė Holokausto.

Galimas daiktas, kad ir vis atsinaujinantys bandymai apriboti žiniasklaidos laisvę, visų pirma – siekiant perimti į savo rankas nacionalinio transliuotojo kontrolę, irgi daromi remiantis mūsų politikus įkvepiančiu Lenkijos pavyzdžiu.

Ji yra perteklinė ne vien dėl to, kad lietuvių tautos ligi šiol niekas nekaltino tokiais nusikaltimais (tą istorijos studijas baigusiam politikui derėtų žinoti), tačiau ir dėl kaimyninės Lenkijos karčios patirties. Panašūs lenkų žingsniai sukėlė visų pirma JAV ir Izraelio įtarimus, kad Lenkijos valstybė gali atlaidžiau ateityje žiūrėti į lenkų tautybės asmenis, dalyvavusius žydų žudynėse ir gali užkirsti kelią tokių atvejų moksliniam tyrinėjimui. Šių dviejų valstybių reakcija į Lenkijos įstatymo pataisas buvo labai stipri. Ji privertė Lenkijos valdančiuosius, mėgstančius kartoti, kad dėl jų politikos „lenkai nustojo klūpėti“, skubiai koreguoti ką tik priimtus dokumentus. Manau, panašios reakcijos sulauktų ir Lietuva. Mano žiniomis, JAV diplomatai Vilniuje, A. Gumuliauskui prabilus apie savo sumanymą, pradėjo neoficialiai domėtis šia politiko iniciatyva.

Lenkijos faktoriaus įtaka mūsų vidaus ir užsienio politikai yra galimai didesnė, nei mums atrodo. Apie tai kalbėti verčia dvi šios savaitės naujienos. Po praeitą savaitę įvykusio Lenkijos užsienio reikalų ministro vizito Lietuvoje prezidentas Gitanas Nausėda tik iš pirmo žvilgsnio netikėtai pakeitė savo sprendimą vykti į Holokausto forumą Jeruzalėje.

Kaip žinia, pirmasis tokį žingsnį – nedalyvauti forume – padarė kaimynės šalies prezidentas Andrzejus Duda, reaguodamas į organizatorių sprendimą nesuteikti jam žodžio, tačiau leisti pasisakyti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Labai tikėtina, kad Lietuvos prezidentas savo sprendimą pakeitė paprašytas lenkų politikų, kuriems Rusijos išpuolių dėl praeities klausimų akivaizdoje yra be galo svarbu nelikti politinėje izoliacijoje. Beje, tokį Lietuvos prezidento sprendimą solidarizuotis su kaimynine šalimi laikau sveikintinu, tačiau man nesuprantama, kodėl bijoma garsiai kalbėti apie tokio sprendimo motyvus.

Labai tikėtina, kad Lietuvos prezidentas savo sprendimą pakeitė paprašytas lenkų politikų, kuriems Rusijos išpuolių dėl praeities klausimų akivaizdoje yra be galo svarbu nelikti politinėje izoliacijoje. Beje, tokį Lietuvos prezidento sprendimą solidarizuotis su kaimynine šalimi laikau sveikintinu, tačiau man nesuprantama, kodėl bijoma garsiai kalbėti apie tokio sprendimo motyvus.

Atrodo, kad kaimyninės Lenkijos pėdsakas yra ir „muilo operoje“, kurią šią savaitę pradėjo Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas, apkaltindami prezidento aplinką antilenkiškų nuotaikų kurstymu.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tokios naujos intonacijos Lietuvos politikų kalbose atsirado kaip tik po Lenkijos užsienio reikalų vizito Lietuvoje. Jo metu neoficialiuose pokalbiuose daugiausia dėmesio buvo skiriama ne ministro Jaroslavo Narkevičiaus ministerijoje įdarbintiems lenkams, o nepriimtam įstatymui dėl rinkimų į Seimą kartelės nuleidimo iki 3 proc.

Lenkijos susidomėjimas tokia įstatymo pataisa yra suprantamas. Sumažinus rinkimų kartelę iki 3 proc., lenkams nereikėtų koalicijos su rusų tautine mažuma. Būtent tokios koalicijos, sukurtos, labai tikėtina, padedant Maskvai, egzistavimas labiausiai šiuo metu ir kelia nerimą kaimyninės Lenkijos politikams. Būtent dėl pernelyg glaudžių Lietuvos lenkų politikų ryšių su rusų mažuma Varšuva paskutiniais metais koregavo savo politiką Tomaševskio partijos atžvilgiu, nustojusi ją remti besąlygiškai ir labiau kontroliuodama Lietuvos lenkams skiriamų lėšų panaudojimą.

Belieka tik stebėtis Lietuvos politikų aklumu, nesprendžiant su Lietuvos nacionaliniu saugumu susijusių klausimų. Konkrečiai šiuo atveju neteko aptikti Lietuvos politikų svarstymų apie galimą rinkimų kartelės nuleidimą tautinių mažumų politiniams dariniams, kartu išardant galimai toksišką Lietuvos rusų ir lenkų rinkiminį aljansą. Kita vertus, suprantu, kad garsiai rėkti ir visur ieškoti Maskvos rankos, tačiau kartu nieko nedaryti, yra labai patogu. Tokia laikysena tikrai nepadarysi klaidų, o ir tikrai įtiksi rėksniams, vadinantiems save patriotais.

Spėju, kad Lenkijos užsienio reikalų ministro nepasitenkinimas ir buvo retransliuotas Sauliaus Skvernelio ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovų lūpomis, panaudojant patį pokalbį ne realioms Lietuvos visuomenei iškilusioms grėsmėms nacionaliniam saugumui aptarti, o neesminiam apsižodžiavimui su prezidento komanda ir pačiu prezidentu Nausėda. Tačiau Lenkijos pasiūlymas lietuviams, mano galva, yra tikrai vertas platesnės diskusijos Lietuvoje ir ne tik vien siaurame politikų ratelyje.

Tam tikra lietuvių polonizacija 16–18 a. vyko ne dėl kalbinės asimiliacijos, bet, visų pirma, vienodinant LDK ir Lenkijos karalystės įstatymų bazę. Svarstant šiandienos politikos realijas, pravartu prisiminti šią istorinę patirtį. Kartu svarbu žinoti, kad blogis yra ne kitos valstybės patirties perėmimas, o nekritiškas kaimyninės šalies įstatyminių normų kopijavimas ir galimai protingų draugiškos Lietuvai šalies siūlymų ignoravimas.

Taip pat skaitykite