Nuomonės

2020.03.28 15:24

Vaiva Rykštaitė. Koronavirusas kaip priešnuodis Žemei

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.03.28 15:24

Pirmą kartą per ilgus dešimtmečius smogas virš Kinijos išsisklaidė – tai aiškiai matyti iš dirbtinių Žemės palydovų. Venecijos kanaluose vanduo švarus ir skaidrus, vietiniai sako niekad tokio nematę. Japonijoje, įsidrąsinę palikti Naros parko teritoriją, gatvėmis šmirinėja elniai.

Tailande beždžionės užima gatves. Greičiausiai bent vieną iš šių gražių naujienų jau matėte socialinėse medijose. „Gamta valosi“, – kalba kai kurie žmonės, aptarinėdami koronavirusą. Sako taip, tarsi mums patiems jau nieko nebereikėtų daryti. Betgi tikrai, žiūrint iš ekologinės pusės, karantinas yra būtent tai, ko dabar reikia mūsų planetai. O ko reikia žmonijai? Kaip pažiūrėsim.

Mums reikia draugų ir darbų, sveikatos apsaugos sistemos ir pinigų, daug kam patinka gražūs daiktai ir greiti automobiliai. Mums reikia meilės ir oro, vandens ir maisto. Bet pirmiausia mums reikia planetos, kurioje būtų palankios sąlygos mūsų rūšiai išgyventi. Koronavirusas jau sukėlė dešimtis tūkstančių žmonių mirčių, o kone pasaulinis karantinas ne juokais grasina šalių ekonomikoms. Tai rimta ir liūdna. Šios pandemijos sukeltas pasekmes galima analizuoti žvelgiant iš įvairių perspektyvų, ir tas pasekmes jausime ilgai. Tačiau šiandien, jokiais būdais nemėgindama numenkinti kitų COVID-19 sukeltų problemų, noriu pakalbėti apie šią pandemiją aplinkosaugos kontekste.

Ar sustojęs žmonių pasaulis reiškia galą klimato krizei? Jokiu būdu. Netgi priešingai, turime pagrindo baimintis, kad, šalių vyriausybėms susitelkus į kovą su virusu ir ekonomikos gelbėjimą, visi su globaline kaitra ir tarša susiję klausimai liks paskutinėje vietoje. Tačiau būtent dabar reikėtų elgtis priešingai, nes tai reta ir puiki proga iš naujo imti diktuoti sąlygas.

Kaip žinoma, sąlygas diktuoja tie, kurie turi pinigų arba resursų. Resursai sparčiai mąžta, pinigus bandome išsaugoti. Todėl, kai COVID-19 sukeltos pandemijos kontekste įvairių šalių vyriausybės skiria milijonus ar net milijardus eurų paramos privačiam sektoriui ir verslams, finansinį gelbėjimo ratą galima išmesti prieš tai iš gelbėjamųjų sulaukus pasižadėjimo, kad jie ims atsakingiau ir tvariau elgtis aplinkos atžvilgiu. Vienas iš tokių pavyzdžių – Barackas Obama, 2008–2009 m. per ekonomikos krizę valstybinėmis subsidijomis nuo bankroto išgelbėjęs du JAV automobilių gamyboms gigantus „General Motors“ ir „Chrysler“, tačiau su sąlyga, kad jie ims gaminti mažiau degalų naudojančius automobilius.

Dabar JAV kone identiška situacija. Prezidentas Donaldas Trumpas ketina skirti 50 mlrd. JAV dolerių paramą Amerikos avialinijoms, kad jos būtų apsaugotos nuo bankroto. „Jeigu aviacijos ir kruizinių laivų industrijai suteiksime paramą nereikalaudami iš jų, kad taptų atsakingesni aplinkos atžvilgiu, prarasime lemtingą galimybę kovoje su klimato krize ir vandenynų tarša“, – teigė Rod Ailando senatorius Sheldonas Whitehouse’as laiške, pasirašytame drauge su septyniais kolegomis iš Demokratų partijos.

Nors aviacija šiuo metu kalta tik dėl 3 proc. pasaulinės anglies dvideginio taršos, prognozuojama, kad iki 2050 m. šis skaičius patrigubės. Vienas kruizinis laivas per savaitę vidutiniškai į vandenyną išmeta 790 000 litrų kanalizacijos atliekų, 490 litrų kenksmingų medžiagų ir 8 tonas kietųjų atliekų. Gelbėti industrijas, vis sparčiau naikinančias mūsų vienintelius namus, žiūrint iš klimato krizės perspektyvos, atrodo absurdiška. Tačiau šiandien vyriausybės turi retą progą prieš jas gelbėdamos iš jų atstovų išgauti teisiškai patvirtintą pasižadėjimą savo veikloje paisyti aplinkosaugos interesų. Nepasinaudoti tokia proga būtų kvaila ir trumparegiška.

Ar gali būti, kad COVID-19 atsirado kaip aplinkosaugos krizės pasekmė? Iš dalies – taip, jei į aplinkosaugą žvelgsime ne tik globalinės kaitros, bet ir platesniame gamtosaugos kontekste. Norint tai suprasti, reikia trumpam grįžti į 1960 m. Kiniją, kai bado kamuojamoje šalyje žmonės ėmė valgyti pačius įvairiausius gyvius – nuo vabzdžių ir šikšnosparnių iki gyvačių ir šarvuočių. Kinijos vyriausybė skatino tokį elgesį, ir taip ilgainiui radosi pačių egzotiškiausių gyvūnų turgūs. Paprastai skirtinguose žemynuose žolėje svirpiantys, medžiais besikarstantys, tamsiose olose besislepiantys, pelkėse mirkstantys, dykumose besikaitinantys ir kiti natūraliomis aplinkybėmis gamtoje vienas su kitu sąlyčio neturintys laukiniai gyvūnai Kinijos turguose sukišti į ankštus narvus, dažnai sukrautus vienas ant kito. Šitaip tik tam tikrai gyvūnų rūšiai būdingi virusai gavo progą peršokti į žmones.

Ar gali būti, kad COVID-19 atsirado kaip aplinkosaugos krizės pasekmė? Iš dalies – taip, jei į aplinkosaugą žvelgsime ne tik globalinės kaitros, bet ir platesniame gamtosaugos kontekste.

Taip yra nutikę jau ne sykį, ir ne tik Kinijoje – AIDS į žmogų persimetė nuo šimpanzių, kiaulių gripas, paukščių gripas, ebola – nuo šikšnosparnių. COVID-19 ypatingas tuo, kad į žmogų peršoko ne tiesiai iš vieno gyvūno, bet, mokslininkų manymu, iš šikšnosparnio į skujuotį ir iš skujuočio – į žmogų. Taip niekada nebūtų nutikę, jei ne knibždantis Uhano miesto gyvūnų turgus, angliškai vadinamas wet market. Mums telieka viltis, kad COVID-19 jau nusineštų aukų skaičius pakankamas, jog tokios praktikos su egzotiniais gyvūnais būtų uždraustos. Nes kitas virusas gali būti dar aršesnis.

Karantinas kada nors vis tiek baigsis, išeisime į gatves, apsikabinsime, gedėsime išėjusių, švęsime gyvenimus. O tada? Ar šį globalų stabtelėjimą būsime išnaudoję kaip progą permąstyti savo vertybes ir prioritetus? Idealiu atveju – taip. Karantinas galėtų būti žmonijos dvasinio pabudimo pradžia.

Tačiau baimingai nujaučiu, kad gali nutikti priešingai – po pirkimo bado pulsime dar daugiau vartoti, keliauti, važiuoti, vis palinguodami galvomis dėl ekologinių kataklizmų – „ir kodėl tie mokslininkai ar politikai nieko nedaro?” Nors juk dabar šis staigus priverstinis gamybos ir kelionių sustabdymas yra būtent tai, ką mums savanoriškai reikia daryti, norint išsaugoti savo vienintelius namus. Nes, banalu, planetos B neturime.

Taip pat skaitykite