Nuomonės

2020.02.14 05:30

Vokiečių užimta Lietuva: badmiriaujantis Vilnius, mokestis už šunis ir iki šiol galiojantys 2 vokiečių potvarkiai (II)

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2020.02.14 05:30

1914-aisiais prasidėjo Pirmas pasaulinis karas. Iš pradžių rusams sekėsi Prūsijoje, tačiau nelabai ilgai. 1914-ųjų rugpjūčio 16-ą dieną generolo Paulo von Hindenburgo kariuomenė sumušė Rusijos armiją, kuriai vadovavo Aleksandras Samsonovas.

Po šios pergalė Hindenburgas išdidžiai laiške žmonai rašė, jog štai pagaliau atsirevanšuota už pralaimėjimą 1410-aisiais Tanenberge.

Taip pat skaitykite

Omenyje turėtas Žalgirio mūšis. 1410-ais metais Vokiečių ordinas pralaimėjo lietuvių ir lenkų kariuomenei, kurioms vadovavo Vytautas ir Jogaila. Nors tai įvyko ir prieš penkis šimtus metų, tačiau vokiečių generolui dar buvo gyva žaizda, kaip rodo jo laiškas žmonai. Tiesa, jis tikriausiai nekreipė dėmesio, kad ši kartą nugalėjo rusus, o tada buvo kovojama prieš lenkus ir lietuvius.

Nors tai įvyko ir prieš penkis šimtus metų, tačiau vokiečių generolui dar buvo gyva žaizda, kaip rodo jo laiškas žmonai

Vokiečiai ir toliau skynė pergales. Rugpjūčio 31-ą dieną buvo sutriuškinta ir Rennekampfo, to paties, kuris uždraudė prekiauti alkoholiu, armiją. Tai buvo didelis smūgis Rusijos kariuomenei.

O kaip tuo metu gyveno lietuviai? „Ilgainiui prie karo pripratome ir jo nebe taip bebijojome. Baisi spaudos agitacija kaip ir įtikino visuomenę, jog vokiečiai bus štai tuojau sumušti ir už savo nuožmumus nubausti. Niekas nebemanė, jog kuomet nors vokiečiai galėtų lig mūsų ateiti. Todėl gyvenimas nė kiek neiškrypo iš savo vėžių. Viskas darėsi kaip ir prieš karą: rusai valdininkai girtuokliavo, nors stiprieji gėrimai buvo gaunami tik gydytojui paliudijus, kiti mušė kortas ir t.t.“ (Žadeikis, 2013, p. 50).

Dar iki 1915-ų metų pavasario Rusijos ir Vokietijos kariuomenės stumdydavosi pirmyn ir atgal. Tačiau jau 1915-ų metų balandžio pabaigoje Vokietija pradėjo puolimą, o Rusijos armija atsitraukinėjo. „Darė įspūdį kareiviai, nuvargę, sušliurę, nežinia ant ko įpykę“ (Žadeikis, 2013, p. 57).

Nuotaikos buvo niūrios. Be to, ir tuo metu veikė propaganda, „nes prieš karą rusai skleidė gandus, kad užėję vokiečiai pjaus žmones“ (Kvaraciejus, 2015, p. 34). Tokie gandai baugino žmones, tad daugelis iš jų nusprendė trauktis į Rusiją. Skaičiuojama, jog iš viso tuo metu Rusijoje atsidūrė apie 300 tūkst. lietuvių.

Vokiečiai ir toliau skynė pergales. Rugpjūčio 31-ą dieną buvo sutriuškinta ir Rennekampfo, to paties, kuris uždraudė prekiauti alkoholiu, armiją. Tai buvo didelis smūgis Rusijos kariuomenei

O pasilikusieji gyveno nežinioje. Kai vokiečių kariai pasirodė Merkinėje, pirmieji juos sutiko vyrai. Jie negalėdami „su vokiečiais susikalbėti, žegnojosi ir rodė rožančius, sakydami, kad esą katalikai. Vesdami delnais per kaklą, vyrai klausė, ar jų nepjausią. Vokiečiai supratę vyrų klausimą, kratė galvas sakydami „nein“. Tada visi pralinksmėjome“ (Kvaraciejus, 2015, p. 34).

1915-ų metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai pradėjo Kauno puolimą. Greitai karo ženklai pasiekė ir Vilnių. 1915-ųjų rugpjūčio 14-ąją vokiečių aeroplanas pirmą kartą praskrido pro Vilnių ir išmetė kelias bombas už geležinkelio stoties. Keli žmonės buvo sužeisti (Basanavičius, 1997, p. 272–273). Rusų valdžia suskubo evakuotis. Traukėsi institucijos, fabrikų įranga buvo išmontuojama ir vežama gilyn į Rusiją. Iš viso perkėlė apie 160 įmonių. Rugpjūčio 20–21 dienomis buvo nukelti Puškino ir Jekaterijos II paminklai, kad neatitektų vokiečiams. Rugpjūčio 25-ą dieną taip pat padaryta ir su Muravjovo paminklu (Basanavičius, 1997, p. 273).

Daugelis lietuvių šviesuolių nusprendė palikti Lietuvą. Simboliškas buvo ir Martyno Yčo, Rusijos Dūmos deputato išvykimas. Ta proga buvo surengtas atsisveikinimo vakarėlis su Vilniaus lietuviais, nusifotografuota, o po to nuvažiuota į stotį. Lietuvos ateities likimas skendėjo nežinioje.

Vilniaus užėmimas

1915-ų metų rugpjūčio pabaigoje užėmė Kauną ir patraukė Vilniaus link. Ilgai neužtruko. Vis dažnėjo vokiečių lėktuvų antskrydžiai. Tiesa, tuo metu jie nebuvo dar labai pavojingi, o jų bombos nepridarydavo bėdos. Kartais praskrisdavo virš Vilniaus ir didžiulis „Zeppelinus“, tiesa, jo įspūdis buvo grėsmingesnis, nei žala, padaroma iš jo mėtomų bombų.

Dar iki 1915-ų metų pavasario Rusijos ir Vokietijos kariuomenės stumdydavosi pirmyn ir atgal

Rugsėjo 16-ą dieną Bernardinų sode ant suoliuko sėdėjo Jonas Basanavičius. Jis aiškiai girdėjo patrankų kononadas – tai buvo mūšis netoli Vilniaus. Visi ženklai rodė, kad tuoj mieste bus vokiečiai. „Rugsėjo 17-ą dieną rusų kariuomenė pradėjo su abazais Vilniaus gatvėmis šalin trauktis, iš miesto išeidama; naktis buvo lytinga, užmigęs apie 10 val., 5 valandą pabudau nuo smarkios detonacijos; rusai, atsitraukdami iš Vilniaus, sprogdino Vilijos tiltus ir tūlas trobas. Iki 9 val. rytą 18 dienos suskaityta apie 50 sprogdinimų. Tą dieną 10 v. rytą Ukmergės keliu per Žaliąjį menkai susprogdintą tiltą atvyko Vilniun vokiečių kariuomenės dalis, žydų linksmai sutikta, lenkių gėlėmis apdovanota“ (Basanavičius, 1997, p. 273–274). Taip vokiečių atėjimą į Vilnių aprašė J. Basanavičius.

Dar tą pačią dieną likę Vilniaus lietuviai susibėgo aptarti susidariusios situacijos, tačiau nieko nebuvo nutarta. O ir ką buvo galima nutarti, kai nežinai, kokius vėjus atpūs naujoji tvarka?

Kaip vėliau pripažino patys vokiečiai, jie okupavo kraštą, apie kurį menkai ką žinojo. Štai jau kitą dieną Vilniuje buvo iškabintas atsišaukimas, kuriame Vilnius buvo vadinamas „lenkų perlu“. Lietuviai tokio akibrokšto negalėjo pakęsti. Tačiau ką daryti? Ogi protestuoti ir parodyti, kad čia gyvena ir lietuviai. Jei vokiečiai atkreips dėmesį.

Štai kaip tai prisimena J. Basanavičius: „Vilnių vokiečiams užėmus, laikinasis miesto komendantas gr. Pfeil sekančią dieną išleido į gyventojus apskelbimą, kuriame tarp kita ko, buvo pasakyta, kad Vilnius iš senovės esąs lenkų miestas ir jų kultūros ugdintas. Vilniaus lietuviai, perskaitę atsišaukimą, rugsėjo 19-ą dieną po pietų „Lietuvių draugijos“ bute buvo susirinkę dėlei protesto prieš grafo Pfeilo manifestą Vilniaus mieste lenkų naudai“ (Basanavičius, 1997, p. 274).

Po to Jonas Basanavičius su kitais lietuviais šį protestą įteikė vokiečiams. Nežinia, ar dėl šio protesto, ar dėl kitų priežasčių tas kreipimasis jau kitą dieną buvo nuplėšytas nuo Vilniaus stulpų. Ką darė vokiečiai? Ogi jie pirmiausiai įsikūrė ir pradėjo administruoti kraštą.

Ambicingasis generolas Ludendorffas

Ir čia susipažinti reikia su dar vienu veikėju – tai generolu Erichu Friedrichu Wilhelmu Ludendorffu. Jis iškilo per Pirmąjį pasaulinį karą, kuomet jo įtaka Vokietijoje smarkiai sustiprėjo. Karinė valdžia Vokietijoje turėjo didelę galią. Daugelį sprendimų jie priiminėdavo savarankiškai. E. F. W. Ludendorffas ne tik planavo karinius veiksmus Rytų fronte, bet taip pat turėjo didelių politinių ambicijų. Taip pat ir Lietuvos atžvilgiu.

1915-ais metais laiške užsienio reikalų viceministrui Zimmermannnui jis parašė: „Kadangi Lenkija iš manęs atimama, aš privalau įkurti kitą Karalystę Kurše ir Lietuvoje." Žinoma, tokie jo planai su lietuvių siekiais smarkiais kirsis.

1915-ųjų spalį jis įsikūrė Kaune, apsigyveno būsimos tarpukario Lietuvos prezidentūros pastate. Labai greitas namas buvo paruoštas ir jo darbui ir poilsiui: „reikalingas telefono susisiekimas buvo laiku pravestas į naują darbo būstinę, ir reikalingais baldais apstatytą. Negalima nepastebėti, kad pastarieji buvo paimti iš gyventojų apleistų namų“ (Karo archyvas, 1938, nr. 3, p. 144). Vokiečiai nesismulkino apsirūpindami jiems reikalingais daiktais.

Ir ką gi Ludendorffas pamatė Kaune? „Kaunas yra tipinis rusų miestas su žemais, menkais mediniais namais, bet sulyginamai plačiomis gatvėmis. Iš kalnų, kurie apsupa miestą, buvo gražus reginys į miestą ir Nemuno ir Neries santaką. Anapus Nemuno yra bokštas buvusios Vokiečių Ordino pilies, kaip įrodymas vokiečių kultūros darbo rytuose. Netoli bokšto yra lyg sienos stulpas, prancūzų pasaulinio viešpatimo siekimo ženklas – aukštuma, iš kurios Napoleonas 1812-ais metais sekė, kaip jo armija per upę kėlėsi“ (Karo archyvas, 1938, nr. 3, p. 143).

Štai taip vienas įtakingiausių generolų matė Lietuvą. Kauno pilis – tai lietuvių įtvirtinimas, tačiau jis matė vokiečių tvirtovę. Tiesa pasakius, 14 amžiaus pabaigoje, kai Vokiečių ordinas skverbėsi į Lietuvą, Kaune stovėjo jų pilis. Kai Vytautas nusprendė sugrįžti iš Ordino į Lietuvą ir susitaikyti su Jogaila, jis pasiūlė užimti šią pilį. Jogaila pasinaudojo šiuo pasiūlymu ir po apsiausties ji buvo paimta. Ten buvo ir kuriozų: dėl nežinia kokių priežasčių Jogaila pats savo rankomis nukirto galvą riteriui Tegartui ir nuo to laiko kryžiuočiai jau niekada neįsitvirtino Kaune.

Po daugiau nei penkių šimtų metų generolui Liudendorfui tokios smulkmenos nerūpėjo. Sentimentų jis neturėjo, nes manė, jog nukariauti kraštai pirmiausiai turi tarnauti Vokietijai. Tai liudija ir tolesni jo žodžiai: „Išskyrus vietinius vokiečius, gyventojai mūsų šalinosi. Vietos vokiečiai, o ypač baltai vokiečių kariuomenę priėmė gerai. Latviai kaip oportunistai laikėsi laukiančios pozicijos. Lietuviai manė, dabar atėjo jų išsivadavimo valanda, bet kadangi jų lauktieji geresni laikai dėl geležinio karo būtinumu tuojau neįvyko, apsivylę nuo mūsų nusigręžė ir žiūrėdavo su nepasitikėjimu.

Lenkai laikėsi nuošaliai ir nedraugingai, nes jie teisingai bijojo mūsų lietuviškos politikos. Į gudus neteko kreipti dėmesio, nes lenkai juo nutautino, nieko už tat jiems neduodami. 1915-ų metų rudenį norėjau susidaryti vaizdą, kur gyvena gudai. Pradžioje tiesiog niekur jų negalima buvo rasti. Pagaliau tik paaiškėjo, kad tai gan didelė tauta yra, bet visiškai sulenkinta, labai žemos kultūros, kuriai tik per ilgą laiką tegalima būtų padėti. Žydai dar nežinojo, kurį veidą mums parodyti, bet nedarė mums jokių sunkenybių, su jais galėdavome susikalbėti, tuo tarpu su lenkais, lietuviais ir latviais beveik niekad. Dėl stokos vokiečių literatūros, mes labai mažai žinojome kraštą ir žmones, per tat jautėmės lyg kokiam naujam pasaulyje“ (Karo archyvas, 1938, nr. 3, p. 146).

Ir kas beliko generolui, jei ne kilni civilizacijos fakelo atnešimo į Lietuvą misija? „Galingi istoriniai atsiminimai mane sužadino. Aš nutariau tęsti vokiečių kultūros darbą šiame užkariautame krašte, kurį vokiečiai kelis šimtmečius varė. Įvairiaspalvė gyventojų sudėtis nepajėgė sukurti savo kultūros. Palikti patys sau sulenkėtų“ (Karo archyvas, 1938, nr. 3, p. 143).

Nors generolas svajojo apie civilizaciją ir kultūrą, tačiau jo kasdieniniai rūpesčiai buvo pragmatiški. Buvo įkurtas Oberostas, o visą gyvenimą tvarkė kariškiai.

Kaizeris atvyksta į Vilnių

1915-ų metų gruodžio 12-ąją kaizeris Vilhelmas II-asis apsilankė ir Vilniuje. „Gruodžio 12 d. iš ryto atvyko Vilniun vokiečių kaizeris Vilnius II, kurį apie 3 val. po pietų mačiau automobilium važiuojant Didž. Gatve“ (Basanavičius, 1997, p. 276). Iš to vizito mes žinome daugiau detalių. Štai ką apie tą vizitą dienoraštyje įrašė Petras Klimas: „Pats Vilhelmas eina gana „drūtai“, paprastai kareiviškai apsitaisęs, su bašliku ant ausų. Vilhelmas buvo lipęs ant Pilies kalno, ten, kaip Napoleonas, žiūrėjo į savo nukariautą kraštą iš aukšto apie pusę valandos. Apžiūrėjo taip pat, kaip Napoleonas, šv. Onos bažnyčią ir kažin ką lazda vis rodė. Žmonės jau bešneką, kad Vilhelmas atvažiavęs pažiūrėt, ar gražus Vilniaus miestas – ir jei jam patiksiąs, tai, girdi, Vilniaus rusams jau neatiduosiąs“.

Kaizerio vizitą prisiminė ne tik lietuviai, bet ir lenkai. Walerijanas Meysztowiczius štai kaip aprašo Kaizerio vizitą į šv. Onos bažnyčią. Ją aprodė lenkų kunigas Leonas Puciata. „Rodydamas šv. Onos bažnyčią Vilhelmui, užsiminė apie tuo metu priimtą teoriją, kad tą bažnyčią statęs Konradas fon Jungingenas. Vilhelmas pašiaušė ūsus. „O ar kunigas žinai, kas buvo Konradas fon Jungingenas?“ – paklausė. Neužsimindamas apie Žalgirio mūšyje kariavusį giminaitį, kunigas Puciata surado neįžeidų atsakymą: „Tai buvo vienas didžiausių ordino kūrėjų“, – pareiškė. Vilhelmas nebeieškojo priekabių“, rašė W. Meysztowiczius.

Žinome legendą, kad Napoleonas norėjo ant delno į Paryžių nusinešti šv. Onos bažnyčią. Meysztowiczius pateikia dar vieną legendą, kuri, anot jo, buvo populiari tarp to meto lenkų – esą šią bažnyčią pastatė Konradas fon Jungingenas. Kodėl ši legenda atsirado ir kodėl ji prigijo, sunku pasakyti. Juk Konradas buvo Kryžiuočių ordino vyriausias magistras ir žuvo Žalgirio mūšyje 1410-ais metais. Jis niekaip negalėjo pastatyti bažnyčios tuometiniame Vilniuje. Be to, puikiai žinome, kad ši bažnyčia pradėta statyti 1495-ais metais. Taigi žymiai vėliau nei gyveno Konradas fon Jungingenas. Vienintelė sąsaja yra ta, kad jis palaidotas Marienburge šv. Onos koplyčioje. Gal tai lėmė legendos atsiradimą.

Vokiška tvarka Lietuvoje

Vokiečiai į okupuotus kraštus žiūrėjo kaip į tuos, kurie turi teikti reikiamus išteklius ne tik kariuomenei, bet ir Vokietijai. Lietuva buvo agrarinis kraštas, tad maisto produktai tapo pagrindiniu vokiečių taikiniu. „Bet koks gyvulių skerdimas buvo visiškai uždraustas. Surastą skerdieną konfiskuodavo ir bausdavo kalėjimu bei piniginėmis baudomis. Prisimenu, kai reikėdavo skersti bekoniuką, tai tėvelis naktį veždavo miškan, ten paskersdavo, apsvilindavo ir išmėsinėdavo. Mėsą laikydavo kur paslėptą žemėje, kad žandarai su šunimis neužuostų“ (Kvaraciejus, 2015, p. 39). Negana to, iš gyventojų buvo atimta teisė žvejoti upėse ir ežeruose. Vėliau buvo uždrausta kepti saldžius pyragaičius. Gyventojai privalėjo pristatinėti ne tik metalo laužą, odas, gumą, bet ir riebalus, linus, kanapes, giles, dilgėles, liepžiedžius, audeklus, šerius, kaulus, gaišenas, net vaisių kauliukus (Ruseckas, 1939, p. 16–22).

Lietuva buvo agrarinis kraštas, tad maisto produktai tapo pagrindiniu vokiečių taikiniu

Vienam žmogui būdavo skiriama 160 gramų javų ir 500 gramų bulvių per dieną. Šios normos okupacijos metu kito – jos vis mažėjo. Visi kiti javai, bulvės, jaučiai būdavo skirti kariams ir Vokietijai. Būtent dėl to ir buvo atimtos girnos, kad žmonės nenuslėptų grūdų, o jei nuslėps, tai negalės namuose slapčia susimalti. Žinoma, „daugelis ūkininkų grūsdavo turimus grūdus piestose ir taip sutrindavo juos į rūpius miltus, kurie jau galėjo būti vartojami kepimui ar virimui“ (Juknevičius, 2016, p. 91). Lietuvių valstiečius gelbėjo tai, kad vokiečiai neturėjo priemonių, kaip efektyviai tikrinti, ar šio potvarkio laikomasi. Atidžiau tikrindavo didžiuosius ūkius, o smulkesnius, tik tada, kai kas nors įskųsdavo.

Raudėnų klebonas Kazimieras Pakalniškis 1917-ų metų liepos-ąją dienoraštyje rašė: „Bėga pas žandarus ir skundžia savo kaimyną, kam jis be vokiečių leidimo kiaulę pjovė arba savo arklio nevedė į vokiečių mobilizaciją. [...] Patys vokiečių žandarai man sakydavo: „Kad ne jūsų pačių žmonės, mes ničnieko nežinotumėme, kas jūsų tarpe dedasi. Juk mes nemokame nei jūsų kalbos, nei jūsų pažįstame, o, žiūrėk, už pusmečio apie jus visus puikiausiai žinome! [...] Beveik kiekvienas žandaras – ar jis vedęs ar nevedęs – turi mylimą mergą, arba bobą, o kiti turi net po kelias „mylimąsias“ (Liebchen), kurios savo „mylimiesiems“ žandarėliams apie visus išplepa „būtas ir nebūtas istorijas“ (Pakalniškis, 1940, p. 142).

Iš parduotuvių dingo druska. Tarp žmonių sklido gandas, kad vokiečiai specialiai neveža druskos, kad žmonės slapčia nepjautų gyvulių ir neturėtų maisto atsargų (Juknevičius, 2016, p. 94). Dingo žibalas. Kuo reikia pasišviesti? Kai kas prasimanė žvakių iš avižų lajaus. Bet trūkstant maisto lajus buvo naudojamas maistui. Taigi beliko pasišviesti balanomis.

Jei valstiečiai dar galėjo maistą nuslėpti, blogiau buvo miestiečiams. Ypač Vilniui, kuris badmiriavo. „Iš Vilniaus būriai suvargusių žmonių eidavo į tolimus kaimus, ieškodami maisto net už Šventosios upės. Ten mainais už įvairius daiktus gaudavo iš ūkininkų pūdą rugių ar žirnių ir nešdavo ant pečių prisirišę du šimtus ar daugiau kilometrų, kol per savaitę pasiekdavo Vilnių“ (Juknevičius, 2016, p. 94–95). Tačiau ten kartais iš jų maistą atimdavo žandarai, o dar dažniau – plėšikai. Tad lietuvius slėgė nauja okupacija. Ekonomisto Albino Rimkos skaičiavimais, Lietuva be Vilniaus krašto patyrė 3, 733 milijardo litų nuostolį, tokia suma prilygtų 562 tonoms aukso, kai Lietuvos biudžeto išlaidos 1924–1939-aisiais siekė 4,539 mlrd. litų (Lituanistica, 2016, nr. 4, p. 242–243). Todėl nenuostabu, kad daugelis iš jų keikė vokiečių valdžią ir laukė sugrįžtant rusų. Apie tai, kad Lietuva pati gali turėti savo valstybę, vargu, ar kas nors pagalvodavo.

Jei valstiečiai dar galėjo maistą nuslėpti, blogiau buvo miestiečiams. Ypač Vilniui, kuris badmiriavo

Be to, buvo ir egzotiškesnių draudimų. 1915-ųjų rugsėjo 9-ą dieną buvo uždrausta privačiai fotografuoti, 1916-ųjų liepos 31-ąją – turėti dviračius, o 1916-ųjų spalio 2-ą dieną vokiečiai įsakė atiduoti namuose laikomas rankines girnas, prie vežimų pritvirtinti lenteles su savininkų duomenimis šunis laikytis ne palaidus, bet pririštus. Šiek tiek vėliau sekė gyventojams nesuvokiamas mokestis – už šunis.

„Tiek prie mokesčių už šunis gyventojai negalėjo priprasti“, teikėsi šį faktą prisiminti Ludendorffas. Tai jau tikrai – „žmonės [...] patys išnaikino šunis, tik retas teėmė leidimą“ (Žadeikis, 2013, p. 125). „Atsiradus be galo daug pasiutusių šunų grėsė ir kraštui nelaimė, reikalinga buvo tat perspėti. Kada mokesčiai už šunis šiuo atveju savo darbą atliko, vėliau jie buvo atmainyti“, vėliau šią vokišką „inovaciją“ Lietuvoje prisimins generolas Ludendorffas (Karo archyvas t. 3. p. 152–153). Negali sakyti, kad toks draudimas neturėjo priežasčių: „Daug kur matėsi šunų atkasti kareivių kapai ir apgraužti lavonai. Tuojau vokiečiai pradėjo šaudyti šunis. Kokį tik rado kaime šunį, pririštą ar palaidą, visus šaudė. Tokias šunų medžiokles kartojo po keltą kartų, ligi visus šunis išnaikino“ (Kvaraciejus, 2015, p. 35).

Tiesa, drastiškai sumažinus šunų populiaciją, kaip tokiais atvejais ir būna, laukė netikėtas rezultatas: „Tokio parėdymo pasekmės buvo tos, kad tuojau priviso laikinių žvėrių ir paukščių. Ypač jog ir šaudyklės nebuvo leista niekam laikyti“ (Žadeikis, 2013, p. 125).

Du vokiečių potvarkiai, kurie galioja iki šiol

Čia reikia paminėti vokiečių pakeitimus, kurie susiję su laiku, ir jų pakeitimai galioja iki šiol. Kaip žinia, Lietuva priklausė Rusijai, kuri gyveno pagal Julijaus kalendorių, kai tuo metu visa Vakarų Europa – pagal Grigaliaus. Jį viena iš pirmųjų buvo įsivedusi ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, tačiau, 1795-ais metais Rusijai okupavus Lietuvą, jis buvo panaikintas. Kai vokiečiai okupavo Lietuvą, siekiant išvengti painiavos, jie įvedė Grigaliaus kalendorių.

1915-ųjų lapkričio 15-a diena buvo ypatinga tuo, jog kitą dieną jau buvo lapkričio 28-oji. Dauguma žmonių šią žinią sutiko ramiai, tačiau buvo ir nepatenkintų: „Tik rusai ir latviai nesutiko ir tylomis bambėjo. Ypač popas Družilauskis su mokytoju Gedraičiu nesidrovėdami man prikaišioję, esąs didelis prasikaltimas prieš Rusiją. Aš, kiek beįmanydamas, teisinausi, versdamas visą kaltę ant vokiečių valdžios. Latviai irgi nenorėjo to stiliaus priimti ir Naujųjų metų dieną, pagal senąjį stilių, mačiau, kaip jie rinkosi į savo bažnyčią. Vokiečiai į tai mažai tesikišo ir nė vieno už tai nenubaudė“ (Žadeikis, 2013, p. 110).

Antroji vokiečių inovacija – tai šiandien daug diskusijų sulaukiantis vasaros ir žiemos laikas. Jis atsirado būtent per Pirmąjį pasaulinį karą. Kodėl? „Vokiečiai, matydami, kaip Santarvė juos nori badu išmarinti, griebėsi kuo įvairiausių ir smulkiausių priemonių, kad tik šį tą sutaupius. Ne kuo kitu jie vadovavosi užvesdami vasarinį laiką (Sommerzeit), kaip kad sutaupius vienos valandos šviesą. Vasariniu laiku vadinosi tat ta priemonė, kad laikrodžius visoje Vokietijoje nuo pirmos gegužio dienos pavarė pirmyn ištisą valandą. Ir taip gegužės mėnuo 191ų metų prasidėjo jau nebe dvyliktoje valandoje naktį iš balandžio 30 dienos, bet vienuoliktoje valandoje naktį. 30balandžio dieną. Praktikoje mes kažką patėmijome, reikėjo tik pamaldas labiau paankstinti, bet kitur kur visiems reikėjo prisitaikinti, būtent keliaujant nakčia, atidarant ir uždarant krautuves, važiuojant geležinkeliu“ (Žadeikis, 2013, p. 135). Nuo tada ir sukiojame laiką.

Tokia buvo vokiečių valdžia Lietuvoje. Ir ar kas būtų pagalvojęs, kad tuoj lietuviai labai rimtai svarstys būsimo valstybės klausimus? Kaip tai nutiko – kitame rašinyje.