Nuomonės

2020.02.13 05:30

Kelias į nepriklausomybę. Ar kas 1818-aisiais būtų pagalvojęs apie nepriklausomą Lietuvą? (I)

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2020.02.13 05:30

Artėjant Vasario 16-ajai verta prisiminti nueitą kelią iki nepriklausomybės paskelbimo. Atidžiau pažvelgus, tai tiesiog neįtikėtina istorija.

Tautinis atgimimas

1818-ais metais niekas net nebūtų susapnavęs, jog lietuviškai kalbantys valstiečiai save laikys atskira tauta, o po šimto metų paskelbs nepriklausomybę. O jei būtų ir susapnavęs, tai geriausiu atveju būtų išjuoktas, o blogiausiu – apšauktas pamišėliu, nes „visi, kurie žinojo, ko nori, kurie žinojo, ko nenori, ir kurie apskritai nieko negalvojo, – visi troško ir ilgėjosi, kad Lietuva vėl susijungtų su Lenkija ir naudotųsi su ja tomis pačiomis gėrybėmis“ (Morawski, 1959, p. 267).

Kokia dar nepriklausoma Lietuva, jei visi nori būti kartu su Lenkija. Be to, reikia atsiminti, kad kraštas dar prieš 23 metus buvo okupuotas Rusijos, o tarptautinė padėtis nežadėjo jokių greitų permainų.

Tuo metu didesnėje dabartinėje Lietuvoje valstiečiai buvo baudžiauninkai, priklausomi nuo savo pono. Absoliuti dauguma buvo neraštingi. Ir svarbiausia, kad tuo metu dauguma net nežinojo, kad jie yra lietuviai. Jei paklaustum, kas tokie esą, dažniausiai išgirstum atsakymą, jog jie yra katalikai.

Net 19 amžiaus pabaigoje etnografas, kuris naudojosi savo meto moksliniais metodais bei savu tapatybės supratimu, patyrė didžiulį nusivylimą. Tai matyti iš pokalbio, kurį jis 1885-ais metais užrašė Kauno apylinkėse su batsiuviu:

– Kokios pats būsit padermės?

– Esu katalikas.

– Ne tai noriu sužinoti. Klausiu, ar pats esat lenkas, ar lietuvis?

– Esu ir lenkas, ir lietuvis.

– Taip nebūna. Pats galite būti tik tas arba kitas.

– Aš kalbu lenkiškai, – atsakė batsiuvys, – taip pat kalbu ir lietuviškai.

Tuo pokalbis ir baigės (Davies, op. cit., t. 2, p. 96).

Ir svarbiausia, kad tada buvo visai kitas Lietuvos supratimas. Tuo metu Lietuva – tai buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija, kurioje gyveno ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, lenkai. O lietuviais save laikė bajorai, kurių dažnas net nemokėjo lietuviškai, bet buvo kilęs iš Lietuvos. Per tą šimtmetį nutiko daug kas: buvo du sukilimai, kurie siekė atkurti buvusią valstybę. Beje, juose, ypač paskutiniajame 1863-aisiais, dalyvavo daug ir valstiečių. Vyskupas Motiejus Valančius kūrė mokyklų tinklą valstiečiams, taip jie pramoko skaityti.

Panaikinus baudžiavą, savo vaikus turtingesni ūkininkai galėjo išleisti į mokslus, o šie besimokydami sužinojo, kad lietuviai ne visada buvo tokioje apverktinoje padėtyje. Viduramžiais jie buvo sukūrę galingą valstybę, kurios bijojo aplinkiniai kaimynai. Ir taip pamažu gimė mintis „budinti“ liaudį, skiepyti tautiškumą tarp valstiečių.

Tuo metu didesnėje dabartinėje Lietuvoje valstiečiai buvo baudžiauninkai, priklausomi nuo savo pono. Absoliuti dauguma buvo neraštingi. Ir svarbiausia, kad tuo metu dauguma net nežinojo, kad jie yra lietuviai.

Jonas Basanavičius pradėjo leisti „Aušrą“ (1883-aisiais), o vėliau Vincas Kudirka – „Varpą“ (1889-aisiais). Tačiau lietuviškas susipratimas sunkiai skynėsi kelią. 1906-ais metais, mirus Žemaitės „atradėjui“ Povilui Višinskiui, „Lietuvos ūkininke“ pasirodė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nekrologas. Jis pradedamas taip:

„Povilą Višinskį pažinau kokie 13 metų atgal. Atkeliavo dar nesuaugęs bernelis su kitu savo draugu. Abudu buvo tik ką gimnaziją baigusiu. Buvo išsirengusiu į kelionę po Lietuvą be skatiko kišenėje. Keliavo pėsčiu, sodiečiu miliniais švarkais apsivilkusiu. Jaunikaičių kelionės tikslas buvo pažinti savo kraštas ir suieškoti „lietuvių“. Mat dar tuomet lietuvis, kurs jau susiprasdavo esąs lietuvis, savo tautos žmogus, buvo retas atsitikimas.

Daug mylių reikėdavo suvaikščioti, lig toks žmogus atitikti pasisekdavo. Ir a. a. Povilas su savo draugu vos trečią savo kelionės dieną atrado pastogę, po kuria jų kelionės tikslas buvo suprastas ir po kuria galėjo kaip reikiant pailsėti" (Petkevičaitė-Bitė, 1990, p. 159).

Jonas Basanavičius pradėjo leisti „Aušrą“ (1883-aisiais), o vėliau Vincas Kudirka – „Varpą“ (1889-aisiais). Tačiau lietuviškas susipratimas sunkiai skynėsi kelią

Ieškodami atramos kaime ir lietuviškoje kalboje, „susipratę lietuviai“ tris dienas per Lietuvą turėdavo eiti, kol surasdavo kitą „susipratusį lietuvį". O juk kaime gyveno lietuviai, visi kalbėjo lietuviškai. Tačiau jų patirtis, ieškant lietuvių, panašėjo į apokaliptinį vaizdinį, kai pasaulio pabaigoje žmogus ieškos žmogaus.

Tačiau jau buvo ir išsilavinusių žmonių. Jie galvojo ne tik apie kultūrinę veiklą, bet turėjo ir politinių aspiracijų. Drąsesni svajojo apie nepriklausomą Lietuvą, aišku, neapibrėžtoje, tolimoje ateityje. Realistai – apie autonomiją. Juk Lietuva vis dar priklausė Rusijos imperijai, kuri augino raumenis. O žinome, kad imperijos niekada neatsisako savo užkariautų žemių. Nebent įvyktų didelis karas, kuris pakeistų nusistovėjusią tvarką. Tik taip lietuviai įgytų erdvės savo politiniams siekiams. Karas – didelė nelaimė, o pasaulinis karas – tai milžiniška bėda, bet jis galėjo pakeisti nusistovėjusią jėgų padėtį. O 20 amžiaus pradžioje Europa artėjo prie didelio karo.

Tokioje situacijoje buvo lietuviai 1914-ais metais. Ir tai buvo vienas stebuklas, jei prisiminsime, kokie jie buvo prieš šimtą metų, gal ne kaip diena ir naktis, bet tikrai kaip vėlus vakaras ir aušra. Tačiau reikėjo dar vieno stebuklo – kad idėja taptų kūnu. Mintys apie nepriklausomybę – valstybę. Kaip žinome, tai nutiko, tačiau niekas taip pat nebūtų susapnavęs 1914-ais metais, kad praeis tik ketveri metai, ir lietuviai skelbs nepriklausomybę. Svajotojų buvo, bet niekas negalvojo, kad tai bus taip greitai. Aišku, buvo daug priežasčių ir aplinkybių, palankių lietuviams.

Tačiau buvo dar daugiau priežasčių ir aplinkybių, kurios buvo nepalankios. Ir ne vieni lietuviai turėjo planų dėl savo krašto. Kitos valstybės – stipresnės ir galingesnės – turėjo savų kėslų. Stebuklas, kad lietuviams pavyko tų kėslų išvengti.

Ir čia svarbus vienas dalykas. Paaiškinsiu, kokia reikšme vartoju žodį „stebuklas“. Nekalbu apie dievišką įsikišimą. Jei taip ir buvo, tai ne mūsų protams tą suprasti. „Stebuklas“ – tai reiškia, kad buvo labai maža tikimybė, jog nutiks taip, kaip nutiko. Ir čia svarbu pasiskolinti vieną mintį iš tikimybių teorijos. Ne, formulių nerašysiu, tiesiog pasiskolinsiu mintį iš Leonardo Mlodinovo knygos „Girtuoklio klydinėjimas“, kurioje populiariai aprašoma tikimybių teorijos istorija. Paskutiniame skyriuje jis svarsto, o kaip tikimybių teorija gali paaiškinti mūsų gyvenimą.

Ar pagalvojote, kiek yra daug parašytų knygų, kuriose išanalizuoti skersai ir išilgai principai, kuriais remiantis buvo sukurtos didžiosios korporacijos, tokios kaip „Google“ ar „Facebook“.

„Stebuklas“ – tai reiškia, kad buvo labai maža tikimybė, jog nutiks taip, kaip nutiko

Bėda ta, kad toks knygos nelabai padeda sukurti analogus. Firmos – tai ne bandelių receptai, tai žymiai sudėtingesnis procesas, kuriame yra tiek daug faktorių ir atsitiktinumų, kad neįmanoma pakartoti konkrečios firmos ar konkretaus sėkmingo žmogaus kelio. Tad ką daryti? L. Mlodinovas rašo:

„Aš labiausiai išmokau vertinti žygiavimą į priekį, nes geriausia žinia ta, jog jei atsitiktinumas iš tiesų vaidina svarbų vaidmenį, tai siekiant sėkmės yra bent vienas nuo mūsų priklausantis faktorius. Būtent mūsų žingsnių skaičius, mūsų mėginimų skaičius, mūsų galimybių sugauti Fortūną skaičius. Nes net ir nesėkminga puse nukristi subalansuota moneta retkarčiais nukrenta savo laimingąja puse“ (Mlodinov, 2013, p. 294).

Panašu, kad ir lietuviams moneta buvo subalansuota nukristi nelaimingąja puse, tačiau jie nenuleido rankų – vis ėjo ir ėjo, vis mėgino ir mėgino. Ir didino savo galimybes sugauti Fortūną – sukurti valstybę. Tad gal ir ne stebuklas, kad mūsų protėviai sukūrė valstybę. Tiesiog jie vis mėtė monetą į viršų, kol iškrito reikiama pusė. Čia tikriausiai pati pagrindinė pamoka, kurios galime pasimokyti ir šiandien.

Prasideda karas

Sarajeve vos devyniolikos metų sulaukęs Gavrilas Principas 1914-ųjų birželio 28-ą dieną, maždaug likus dešimčiai minučių iki vienuoliktos, žengė prie automobilio, kuriame sėdėjo Austrijos ir Vengrijos imperijos sosto įpėdinis erchercogas Panciškus Ferdinandas. Jis paleido mirtinus šūvius kunigaikščiui į galvą, o jo žmonai į pilvą. Taip buvo uždegtas degtukas, kuris išsprogdino tuometę Europą. Karas tapo neišvengiamas.

Apie karo grėsmę tuo metu Lietuvoje vieni kalbėjo, kitiems nelabai rūpėjo. Daugiausia nerūpėjo, nes visi gyveno savo rūpesčiais. Be to, reikia prisiminti, kad to meto visuomenė nebuvo labai raštinga. Ne visi skaitė laikraščius. „Visos žinios juos pasiekdavo arba išpūstos, arba iškreiptos, arba net suklastotos. Todėl niekas rimtai neėmė jų galvon. Taip pat ir paskutinės žinios apie gresiantį karą daugelio buvo laikomos tik pokštininkų išdaigomis" (Juknevičius, 2016, p.73–74).

Tačiau karas ne pokštas. 1914-ų metų rugpjūčio 1-ąją (tiesa, Lietuvoje tuo metu dar buvo liepos 19-oji, nes Rusija gyveno pagal Julijaus kalendorių) prasidėjo Rusijos ir Vokietijos karas. Dieną prieš caras Nikolajus jau buvo davęs įsakymą dėl visuotinės mobilizacijos. Lietuvoje buvo nukabinėti raudoni mobilizacijos lapeliai. „Tai buvo liūdnos, bet jauniems vaikinams, kaip man ir mano broliui, kartu ir labai įdomios žinios, kokių savo gyvenime nebuvome girdėję“ (Ginteris, 1970, p. 55).

Apie karo grėsmę tuo metu Lietuvoje vieni kalbėjo, kitiems nelabai rūpėjo. Daugiausia nerūpėjo, nes visi gyveno savo rūpesčiais

Jau kitą dieną generolas Rennenkampfas oficialiai uždraudė alkoholio prekybą Vilniaus gubernijoje per karinę mobilizaciją. Buvo pasimokyta iš ankstesnių mobilizacijų, kai šaukiamieji į punktus atvykdavo visiškai girti ir dar su alkoholio atsargomis. Karui reikėjo blaivių kareivių, todėl žandarams buvo įsakyta sunaikinti esamą degtinę. „Degtinė, kaip vanduo po lietaus, tekėjo šaligatvio grioveliais į Šešupę“. Daugelis tam neliko abejingi – žmonės su kibirais, tuščiais buteliais puolė, stengdamiesi išgelbėti niokojamą gerą produktą ir nepaisė žandarų, kurie veltui stengėsi juos nuvyti (Ginteris, 1970, p. 57).

Tiesa ir ta, kad ne visuose miesteliuose žandarai buvo tokie pareigingi, tad mobilizuoti vyrai išplėšę parduotuves prisigerdavo. Kas žino, gal tai jie darė paskutinį kartą savo gyvenime. Iš viso iš Lietuvos į Rusijos kariuomenę buvo pašaukti daugiau nei 64 tūkst. lietuvių, apie 11 tūkst. žuvo (Lesčius, 1998, p. 19).

Panašu, kad ir lietuviams moneta buvo subalansuota nukristi nelaimingąja puse, tačiau jie nenuleido rankų – vis ėjo ir ėjo, vis mėgino ir mėgino. Ir didino savo galimybes sugauti Fortūną – sukurti valstybę. Tad gal ir ne stebuklas, kad mūsų protėviai sukūrė valstybę. Tiesiog jie vis mėtė monetą į viršų, kol iškrito reikiama pusė. Čia tikriausiai pati pagrindinė pamoka, kurios galime pasimokyti ir šiandien.

O pasienyje pasigirdo ir pirmieji šūviai: šaudė tiek vokiečių, tiek rusų pasieniečiai, žandarai. Taip prasidėjo karas Lietuvoje. Iš pradžių iniciatyvą parodė rusų armija, peržengusi sieną. Ir Eitkūnuose štai kas nutiko: „Vienoje gatvėje, paverstoje griuvėsiais, kažkas iš griuvėsių taip taikliai šaudė, kad žuvo daug rusų kareivių. Galų gale tas šaulys buvo pašautas. Pasirodė, kad tai būta apie 60 metų amžiaus moteries! Ji buvo nugabenta į Marijampolę ir patalpinta į ligoninę. Žmonėms buvo leistą ją aplankyti ir pakalbinti. Ir man teko ją matyti ir su ja kalbėti. Tai buvo mažlietuvė, laisvai kalbanti lietuviškai. Paklausta, kuriems galams ji statė savo gyvybę į pavojų, atsakė trumpai: „Keizerį visi turim ginti“ (Krupavičius, 2006, p. 216).

Visos pusės galvojo, kad jis truks trumpai ir šv. Kalėdas kariai švęs namuose. Aišku, visos pusės galvojo, kad būtent jos bus nugalėtojos. Tokios nuotaikos vyravo 1914-ųjų vasaros pabaigoje.

Martyno Yčo pastangos

O politikai, aišku, ėmėsi tam tikrų žygių. Rusijos imperijai, kurioje gyveno įvairios tautos, reikėjo mobilizuotis. Reikėjo, kad šių tautų jaunuoliai su džiaugsmu ir užsidegimu eitų į karą ir mirtų už carą, todėl buvo pradėta žarstytis pažadais. 1914-ųjų liepos 26-ąją (rugpjūčio 8-ą dieną). Dūmos seniūnų posėdyje trudovikų partijos lyderis Aleksandras Kerenskis pasiūlė Rusijos tautoms suteikti daugiau laisvių kultūros srityje. Tikslas buvo aiškus – taip norėta laimėti jų simpatijas.

Tas posėdis tapo rusiško patriotizmo pareiškimo vieta. Jame pasisakė ir Lietuvos atstovas Dūmoje Martynas Yčas. Jis buvo „viso veido, nedidelių linksmų akių, drimbą gan dideli ūsai, visados geros nuotaikos, visas humoro, puikus anekdotų pasakotojas. Sėdimas sistemingas darbas – ne jo būdui“, tokį prisiminė Ernestas Galvanauskas.

M. Yčas savo kalboje deklaravo lojalumą Rusijos imperijai: „Lietuvos gyventojai, kurių žemėje buvo suduoti pirmieji smūgiai ir kurių sodybos atsidūrė fronto linijoje, imasi šio karo kaip kryžiaus žygio; jie atideda į šalį visą pagiežą, vildamiesi matyti Rusiją po šio karo laisvą ir laimingą, ir tikisi, kad lietuviai, dabar suskaldyti į dvi dalis, po Vokietijos kariuomenės sutriuškinimo bus suvienyti po Rusijos vėliava“ (Senn, 1992, p. 22).

Vis dėl to ne M. Yčas sulaukė daugiausiai aplodismentų, bet latvių atstovas J. Goldmanis, išliejęs seną latvių neapykantą vokiečiams. Tai labai tiko karo aplinkybėmis. Visi buvo sujaudinti, tad Dūmos deputatai, kurie iki to laiko priklausė skirtingoms politinėms srovėms ir net kai kurie tarpusavyje nesikalbėdavo, dabar vieni su kitais tyliai šnekučiavosi, apmąstydami, kas nutiko ir kas dar laukia (Yčas, 1991, p. 225).

Tiesa, Rusijos vyriausybė neskubėjo su realiais veiksmais, tačiau tada ugningi žodžiai buvo svarbiau. Rusijos vyriausiasis kariuomenės vadas didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius rugpjūčio 1-ąją (14-ąją) paskelbė manifestą „Į lenkus“, kuriame buvo netiesiogiai žadama laisvė. Tai buvo signalas lietuviams, jog reikia veikti. Jei nieko nedarysi, tuomet niekas tikrai neatkreips dėmesio.

Lietuviai imasi žygių

Jonas Basanavičius, „tautos patriarchas“, didysis aušrininkas, 1914-ųjų vasaros grėsmingus įvykius sutiko Berlyne, į kurį atvyko dar liepos 6-ą dieną gydytis šlapimo pūslės. Dienas leido Franko sanatorijoje. Liepos 30-ą dieną Vilhelmas II paskelbė kariuomenės mobilizaciją karui prieš Rusiją. Kitą dieną Basanavičius persikėlė į viešbutį „Frankfurter Hof“, o jau liepos 31-ą dieną 11 valandą vakaro sėdo į traukinį ir išvažiavo Lietuvos link. Atvykęs į Kybartus, sužinojo, kad jo lagaminai pasimetė. Jie buvo atvežti kitu, jau paskutiniu traukiniu į Rusiją.

Taigi traukinių susisiekimas tarp kariaujančių šalių buvo nutrauktas. Tada Basanavičius pasisamdė vežiką ir atvyko į Vilkaviškį. Rugpjūčio 5-ąją girdėjo pabūklų gausmą, vyko mūšis Kybartuose. „Kitą dieną po pietų mudviem su A. Gelgaudu sode esant imta smarkiai šaudyti į lekiantį per Vilkaviškį vokiečių aeroplaną; tą pačią dieną miestan atgabenta daug kareivių, sužeistų pas Stalupėnus Prūsuose“. Rugpjūčio 18-ą dieną jis išvyko į Vilnių. Geležinkelio stotyje išlipo 3 valandą po pietų (Basanavičius, 1997, p. 269–270) ir jo jau laukė vienas darbas.

Rugpjūčio 22-ą dieną Vilniuje, istorinėje Lietuvos sostinėje, įvyko kai kas įdomaus. Trys lietuviai – Stasys Šilingas, Jonas Basanavičius, ką tik parvykęs iš Vokietijos, ir Donatas Malinauskas – paruošė deklaraciją Rusijos vyriausybei. Aišku, pirmiausiai buvo išreiškiamas lojalumas Rusijai. O kaip kitaip! Tačiau ten pareiškiama ir drąsi mintis: Rusijos armija nugalės Vokietiją. Tai reiškia, kad užims Prūsiją, o ten gyveno daug lietuvių, netgi vadinosi Mažąja Lietuva. Tada Rusija sujungs juos su Didžiąją Lietuva, vaizdžiai tariant, sujungs pabirusius lietuviškus gintarinius karolius. Todėl ji gavo „Gintarinės deklaracijos“ pavadinimą. Parašius ir pasirašius tekstą, beliko vienas uždavinys – pristatyti adresatui, t.y. Rusijos vadovams. Labiausiai tam tiko Rusijos Dūmos narys M. Yčas – jis juk deputatas, jį priims ir išklausys.

Trijulė įpareigojo žurnalistą L. Noreiką ją nuvežti. Šis nurodymą įvykdė. Gavęs deklaraciją M. Yčas nebuvo patenkintas, nes jam ji pasirodė be turinio. Norėjo pataisyti, bet susidūrė su neįveikiama problema: „Deklaracija buvo per daug poetiška ir miglota. Jei išmesti poeziją, tai joje nieko nebeliks. Parašyti visai kitą tekstą ir įduoti vilniečių lietuvių vardu – vėlgi negerai“ (Yčas, 1991, p. 229). Kol M. Yčas taip kelias dienas sprendė šią dilemą, vilniečiai nerimavo, kodėl gi nėra jokių žinių apie jų politinį pareiškimą. Gal M. Yčas negavo? Gal kas užtruko? O gal ir nujautė, kad jis žiūrės skeptiškai. Todėl D. Malinauskas tekstą pasiuntė laikraščiui „Novoje Vremia“, kuris jį atspausdino.

Kai tekstas buvo jau paskelbtas, M. Yčui nebereikėjo sukti galvos dėl jo redagavimo – dabar reikėjo pristatyti aukštiems Rusijos vadovams. Geriausiai Rusijos ministrui pirmininkui Ivanui Goremykinui, kuris buvo jau senyvo amžiaus, su žilais ūsais ir žandenomis. Jam padavus deklaraciją, jis peržvelgė ir rūsčiai metė: „Tai juk nesąmonė“. M. Yčas gūžtelėjo pečiais, reikšdamas savo nusistebėjimą. Tada Goremykinas dar kartą perskaitė tekstą ir uždavė klausimą: „Tai ko jūs iš manęs norite?“. M. Yčas, pats būdamas skeptiškas šios deklaracijos atžvilgiu, neužtikrintai pasakė, jog pats nieko neprašo, tik perduoda lietuvių visuomenės nusistatymą ir ko ji lauktų po karo. Goremykinas biurokratiškai sumurmėjo: „Dabar aš suprantu. Perduokite lietuvių visuomenei mano nuoširdžią padėką“. Tuo pokalbis ir pasibaigė.

Kiti Rusijos aukšti pareigūnai irgi nesiteikė į ją reaguoti. Kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius nieko neatsakė, o juk lietuviai tikėjosi iš jo panašaus pareiškimo, kurį jis padarė lenkams. Tik Valstybės dūmos pirmininkas Rodzianko atsiuntė laiškelį, kuriame mandagiai padėkojo.

Sugrįžę į Vilnių M. Yčas ir L. Noreika papasakojo vilniečiams, kokį atgarsį surado Peterburge ši deklaracija. Visi buvo nusivylę, tikėjosi rimtesnių pareiškimų. Tačiau lietuviai rankų nenuleido. Jei ko nori pasiekti, reikia dirbti ir laukti progos.

Nors lietuvius ir nuvylė tokia reakcija, tačiau jie bent jau pabandė. Ir gal įsisąmonino pagrindinę pamoką – nesiūlysi, nereikalausi, tai tikrai savo valstybės nesukursi. Niekas nežinojo, kam fortūna atsuks veidą, kas nugalės kare ir kaip gali klostytis likimas. Svarbiausia – būti pasiruošusiems ir griebti visas pasitaikiusias progas. O apie jas – kitame rašinyje.