Nuomonės

2019.12.21 10:37

Vaiva Rykštaitė. Ką gaunamos dovanos pasako apie mūsų savivertę?

Vaiva Rykštaitė 2019.12.21 10:37

Kad ir kiek burbėčiau dėl Kalėdų komerciškumo, vis tiek paskutinę savaitę skubu ieškoti dovanų brangiausiems ir ne tokiems brangiems, su kuriais teks susitikti vakarėlių metu. Gal ir visai gerai, guodžiu save, kad bent kartą metuose draugams parodau dėmesį, nes jų gimtadienius aš pamirštu nuo tada, kai pati pagimdžiau kitus du žmones.

Noriu tikėti, kad mano skaitytojai jau puikiai žino, kodėl dovanas ir apskritai viską geriau pirkti iš mažų vietinių gamintojų, nei iš didelių prekybos centrų; ir kad rankų darbo dovana visada bus matuojama kitais vertybiniais matais, nei Kinijoje pagamintas puodelis iš „Maximos“. Todėl šiandien noriu pasikalbėti apie žmonių savivertę, gyvenimo standartus, ir kaip tai nejučia atsispindi jiems dovanojamose dovanose.

Pavyzdžiui, turiu vieną draugę, pavadinkime ją Sigita. Sigita nėra turtinga, priešingai – būna mėnesių, kad vos suduria galą su galu. Tačiau ji niekada negertų kavos iš suskilusio puodelio, stengiasi valgyti tik su sidabriniais įrankiais prie balta staltiese užtiesto stalo. Sigita mėgsta teatrą ir gerus kvepalus, dėl kurių, kaip pati pusiau juokais sako, kartais tenka ir pabadauti. „Ak, bet juk tai į naudą“, – kikena Sigita, glostydama savo laibą liemenį. Kiti bičiuliai teigia, kad Sigita yra snobė. Man ji – draugė, kuriai itin atsakingai renku dovanas. Nesiryžčiau prie jos namų durų pasirodyti su pigaus vyno buteliu rankose, o rinkdama jai daiktą jau geriau nupirkčiau mažulytį gabalėlį nepadoriai brangaus muilo, nei eilinį kūno priežiūros priemonių rinkinį. Tokia jau ta Sigita.

Visiška Sigitos priešingybė – mano mama. Žinau, nišinius kvepalus susipurkš lygiai taip pat atsainiai ir netaupydama, kaip ir tuos, kuriuos pernai jai nupirkau už penkiolika eurų. Nes kvepalai jai yra tik kvepalai, maistas – tik maistas, o gyvenime yra svarbesnių dalykų. Kaip antai rašyti knygas arba skambinti savo dukrai į Havajus, kad galėtų pasipasakoti sapnus. Todėl mamai išrinkti dovanas lengva: galiu pirkti jai bet ką, nes žinau – vis tiek apsidžiaugs. O galiu ir nieko nepirkti – nenusimins.

Iš tiesų Sigita ir mama man įkūnija du skirtingus žmonių tipus. Tuos, kuriems dovanas renku ilgai ir atsakingai, ir tuos, kuriems prigriebiu kažką pakeliui paskutinę akimirką, nes galbūt žinau, kad mūsų bendravimo esmė slypi ne dovanose. Arba žinau, kad į mano mamą savo mąstysena panašus žmogus nesigaudo tarp firmų pavadinimų, turi žemus standartus daiktams ir geros dovanos tiesiog nesupras. O gal klystu?

Man asmeniškai patinka gauti jau pamėgtų parduotuvių dovanų čekius. Bet neseniai viena draugė pasakė įdomią mintį, kad jai patinka gauti tikras, fizinio pavidalo dovanas, nes per jas ji pamato tai, kaip ją mato kiti. Išsyk prisimenu kai kurias keistesnes gautas dovanas, pavyzdžiui – knygą apie čiakrų balansavimą kristalais. Ji man sukėlė kreivą šypsnį, bet kartu ir parodė, kaip mane regi tą knygą dovanojusi giminaitė. Todėl jau kurį laiką berenkant dovanas apima kaltės jausmas dėl to, kad sigitoms perku prabangias dovanas, ir dėl to, kad mamai perku kažką praktiško. Tai kas, kad už tą pačią pinigų sumą, kaip ir sigitoms, nes aš jas taip matau, taip vertinu.

Gerai, kad toji kaltė verčia ir susimąstyti, – apie gyvenimo standartus ir tai, kaip dėl jų mus mato aplinkiniai. Sigita dėl savo įsitikinimų ir vardinių daiktų galiausiai iš gyvenimo gauna viską, kas geriausia. Mano mamai irgi nieko netrūksta, bet ilgainiui, po kelių dešimtmečių, nujaučiu, kad Sigitos namai bus apstatyti geriau. Nors ne daiktuose laimė – šitai atsimenu. Tačiau mūsų dovanojami ir dovanų gaunami daiktai pasakoja apie tai, kaip mus vertina aplinkiniai. O jie juk vertina pagal tai, kaip patys vertiname save. Daiktai – tik vienas savivertės atspindžių. Turbūt aukščiausias savivertės matmuo yra jaustis karaliumi tuomet, kai esi nuogas.

Žmogus gali būti neprisidengęs laikrodžiais, papuošalais, neišsitepęs aromatingais aliejais, neapsitvėręs tvoromis nei asmens sargybiniais, tačiau jaustis ramus, nes jam visų pirma paklūsta jo paties mintys ir jausmai. „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko“, – rodos, Andrius Mamontovas kadaise dainavo Rytų išminties žodžius.

Ir iš tiesų besaikis konsumerizmas yra grįstas tuo, kad be tam tikrų daiktų žmogus jaustųsi nepakankamai vertingas, nepilnas. Tam sukurta ir mada – kad nesekdamas jos jaustumeisi iškritęs iš konteksto. Ir čia kokybės ir asketizmo kontekste apima dvilypiai jausmai bemąstant apie visas pasaulio sigitas. Viena vertus, žaviuosi jų gebėjimu turėti aukštus standartus, nes pastebiu, kaip jie priverčia aplinkinius pasitempti. Kita vertus – aukšti standartai, jei kalbame apie daiktus, gali įkalinti nuolatiniame troškime turėti daugiau, geriau, brangiau, įmantriau.

Todėl sakau sau, kad iš Sigitos pasiimu aukštus manierų ir gyvenimo kokybės standartus: miego, valgymo atsisėdus, laiko sau ir tų mažyčių rankų darbo muilo gabalėlių. Tačiau tariu „ne“ baimei neturėti kažkokio daikto ar pasirodyti per prasta – padovanoti nepakankamai brangią dovaną.

Visiškai sutinku, kad dovanos turi atitikti jas gaunančiojo, o ne dovanojančiojo skonį, tačiau dovanojantysis vis dar gali per dovaną išreikšti ir savo vertybes. Pavyzdžiui, pirkdamas tik rankų darbo, ekologiškas, vietinių gamintojų prekes. Pati žadu, kad, parašiusi šį rašinį, Sigitai vietoje daikto padovanosiu kokią nors dvasingą patirtį ar pramogą, o mamai – prabangių smilkalų rinkinį ir patį geriausią kremą veidui. Bet tada prisimenu, kad mano mama nenaudoja jokių kremų, o nuo smilkalų jai skauda galvą. Tai ką dovanoti?!

Komentaruose kviečiu parašyti, kuo vadovaudamiesi renkate dovanas šeimai ir draugams, – visada perskaitau!