Nuomonės

2019.12.17 14:40

Edita Grudzinskaitė. Kaip tauta išsigando uždegtos žvakutės (atsakymas Rykštaitei)

Edita Grudzinskaitė2019.12.17 14:40

Gruodžio pradžioje žiniasklaidoje pasirodė tekstai, linksniuojantys pirmąją Lietuvos ponią Dianą Nausėdienę. Tiesa, nedovanotinai „negramatnai“. Tai, kad lrytas.lt nagrinėja pirmosios ponios garderobą, ne tik kad nepiktina, bet ir apskritai nesukelia jokių emocijų. Lrytas.lt jau daugybę metų nuosekliai ir sekliai plaukioja paviršiumi. O štai lrt.lt pasirodęs Vaivos Rykštaitės tekstas „Pirmoji ponia suklydo“ – tikras akibrokštas.

Autorės mintis išgirdęs užstalės diskusijoje, kiekvienas save gerbiantis žmogus nešvaistytų veltui savo energijos ir pereitų prie kito staliuko ar patrauktų namo. Saugumo sumetimais. Kaip sako liaudies išmintis, su protingu pakalbėsi, proto sau įdėsi, su kvailiu – ir savo prarasi.

Įdomu tik būtų sužinoti priešistorę, kaip protą ar budrumą prarado lrt.lt, suteikdami erdvę V. Rykštaitės saviraiškai nacionalinio transliuotojo kanale. Autorė savo tekstuose gilinasi į MeeToo problematiką, reiškia nepasitenkinimą dėl atskirų mergaičių ir berniukų skyrių parduotuvėse, atranda istorinių ir likimų panašumų tarp vilkų ir moterų, propaguoja belytį vaikų auklėjimą. Nenoriu įžeisti autorės. Pačios temos nėra blogis savaime. Jos tik gali būti prastai aprengtos ar išrengtos. Arba ne vietoje. Tikiu, kad Vaiva gali „pamaitinti“ ir „pagirdyti“ sekėjus socialiniuose tinkluose ar bloguose, bet tikrai ne lrt.lt auditoriją.

Kai galiausiai V. Rykštaitė ėmėsi auklėti pirmąją Lietuvos ponią ir skleisti paniką, kuri niekuo nepagrįsta, pereiti prie kito staliuko jau neišeina. Tylėti – reikštų išduoti savo principus ir abuojumu prisidėti prie to pašvinkusio faršo malimo. Nėra tinkamų ar netinkamų temų, nėra ir neliečiamųjų. Visuomet yra klausimai „Kaip?“ ir „Kodėl?“

Neprofesionalumas taip pat yra blogis, kuris, po gijelę įaudžiamas į mediją, palaipsniui keičia audinio raštą. Kodėl prie staklių prileidžiami netalentingi ir neatsakingi audėjai?

Ar Lietuvoje nebėra intelektualiai ir politiškai subrendusių žmonių, kuriems žiniasklaida ne priemonė įrodyti sau ir aplinkiniams, kad „aš kažkas esu“? Kuriems rašymas – daugiau nei terapija? Tų, kurie už žodį jaučiasi atsakingi, kaip už daiktą? Tų, kurie yra patikimi sarginiai šunys?

Tiesa, teoriškai lengvinanti aplinkybė yra tai, kad V. Rykštaitė yra rašytoja, ne žurnalistė. Tačiau tai, kas leistina ar nevertintina autorinėse knygose, negali būti nepastebėta, kuomet transliuojama visuomenei tarnaujančiuose medijos kanaluose. Čia galioja visuotinai priimti profesionalaus visuomenės informavimo principai. Taigi, atsakomybe už silpną ir klaidinantį turinį su autoriumi tenka dalintis ir publikuotojui.

„Taip lengva būtų parašyti eilinį pašaipos pilną straipsnį, nes juk mažai kas yra smagiau nei pelnytai sudirbti už patį ant socialinių kopėčių gerokai aukščiau užkopusį asmenį“, – tekstą pradeda V. Rykštaitė. Po tokios straipsnio įžangos buvo galima jau ir nebetęsti. Viskas pasakyta. Su kaupu. Tolesnis tekstas sukurptas išsižadėjus aukščiausio malonumo. Apgailėtina išeities pozicija. Kas gi tuomet yra žiniasklaida ir kokia jos misija, gerbiamieji?

„Renkuosi gyvybę“ metu dalį visuomenės suglumino, o Delfi.lt pasirodęs interviu daugelį tikrai ne juokais išgąsdino“, – tęsia teksto autorė. Dar į gimnazines klases nepatekusio moksleivio rašinyje mokytoja pažymėtų pastabą su trimis šauktukais – „Pagrįskite teiginį!!!“

Kas gi tie mistiški veikiantieji – „dalis visuomenės“ ir „daugelis“? Teksto autorė? Jos draugės? Pora nepraustaburnių komentatorių? Ir ar ponia Vaiva išties tiki, kad tautą galima išgąsdinti uždegta žvakele? Žvakele už negimusius kūdikius ir viltį, kad moterų, pasirenkančių gyvybės, o ne mirties kultūrą daugės? Viešai deklaruotas ir tikrasis akcijos „Renkuosi gyvybę“ tikslas yra išlaisvinti krizėje nėštumo metu atsidūrusias moteris, ieškant galimybių užtikrinti joms daugiau ir geresnių pasirinkimų nei abortas. Nebūta net užuominos apie abortų uždraudimą.

Žmonės klaidinami ir skleidžiama panika, kuriai nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kalbant viešai ir ypač socialiai jautriomis temomis privalu pakilti aukščiau savo asmeninių baimių ir kompleksų, kurie užkoduoti daugumoje V. Rykštaitės tekstų ir lengvai iškaitomi tarp eilučių.

Neskanu kaip mokytojai narstyti Vaivos „rašinėlį“. Kiekvienas bent kiek praprusęs skaitytojas pats pajėgus matyti, kaip autorė sėja paniką ir baimę dėl nebūtų dalykų. Kone kiekvieną tekste esantį teiginį galima lengvu piršto pakėlimu susprogdinti kaip muilo burbulą.

Maža to, teksto autorė žongliruoja žodžiais, kurių nepatvirtina jokie faktai: „Turbūt logiški tolimesni žingsniai būtų pirmajai poniai pasikonsultuoti ne su bažnyčia (turėtų būti rašoma didžiąja raide, aut. pastaba), bet, pavyzdžiui, su Žmogaus krizių centru ir Krizinio nėštumo centru“. Dar studentai mokomi, kad faktai, kurie žiniasklaidoje pristatomi visuomenei, turi būti patikrinti. Savo prielaidas pateikti kaip faktus – mažų mažiausiai labai neprofesionalu. Tai – klastotė, o ką nors klastoti – nusikaltimas.

Taip, ponia Vaiva suklydo, ir ne pirmą sykį šiame tekste. Dianos Nausėdienės komunikacijos grupė patvirtino, kad pirmoji ponia ne tik konsultuojasi, bet ir bendradarbiauja su Laisvos visuomenės institutu ir Krizinio nėštumo centru.

Galiausiai, tai nėra paslaptis, kurios galėtų nežinoti temą narstanti teksto autorė. Prezidentūros tinklapis viešai skelbia, kad būtent šio centro atstovė psichologė doc. dr. G. Širvinskienė pirmosios ponios surengtoje konferencijoje skaitė mokslinį pranešimą apie krizinio nėštumo problematiką ir dalyvavo Laisvos visuomenės instituto (ir Krizinio nėštumo centro) organizuojamoje akcijoje „Renkuosi gyvybę“, o ne Lietuvos Bažnyčios pasitarimuose.

Neskanu kaip mokytojai narstyti Vaivos „rašinėlį“. Kiekvienas bent kiek praprusęs skaitytojas pats pajėgus matyti, kaip autorė sėja paniką ir baimę dėl nebūtų dalykų. Kone kiekvieną tekste esantį teiginį galima lengvu piršto pakėlimu susprogdinti kaip muilo burbulą. Tą liudija ir skaitytojų komentarai po tekstu.

„Išgąstis sukausto visuomenę, kai įstatymų leidybos imasi žmonės, kuriems trūksta gilesnio sprendžiamos problemos suvokimo“, – rašo teksto autorė.

Ne, visuomenės tikrai nekausto baimė, visuomenė sutrinka, kai nacionalinio transliuotojo kanale yra priversta stebėti V. Rykštaitės šou su fotografijomis, gausiai iliustruojančiomis ne temą, bet tekstų autorę.

Rašymas, pasak V. Rykštaitės, jai yra terapija. Būtų labai gerbtina, jei autorė paieškotų kitų terapijos būdų arba bent kituose kanaluose, bet gydytis nacionaliniu lygiu – arba įžūli drąsa, arba kvailumas. Rezultatas – nepagarba auditorijai, kuri iš lrt.lt tikisi kitokios žodžio artilerijos.

„Mūsų žiniasklaidoje vis dar kaip deguonies trūksta to, ką pavadinčiau žurnalistika iš Dievo malonės ir pašaukimo, – tai žurnalistika, į kurią rašantį žmogų atveda talentas, socialinis jautrumas, etinė programa ir kova už teisingumą ir laisvę“, – taip kalbėjo šviesios atminties Leonidas Donskis.

Žiniasklaida niekuomet nebuvo sveika, kaip ir politika. Tačiau jei politikams gali padėti žiniasklaida, tai pastaroji išsigelbėti gali tik pati, kaip Baronas Miunhauzenas ištraukdama save iš pelkės. Kol kas žurnalistikos šachmatų lenta vaikšto būrys pėstininkų ir taip, kaip jiems patinka, nebodami taisyklių. Apmaudžiausia, kad pėstininkams ant lentos leidžia lipti net pats nacionalinis transliuotojas.

Iki saulėgrįžos dar turime šiek tiek laiko, tad, kaip kvietė medijos kritikas profesorius Jay Rosenas, „sustabdykite spausdinimo mašinas, sustokite ir pagalvokite... Pagalvokite apie tai, kas turėtų būti spausdinama šiomis mašinomis, pagalvokite, ar iš tiesų jūs tarnaujate visuomenei, kuriai tarnaujate.“

Edita Grudzinskaitė yra laisvai samdoma žurnalistė.

Taip pat skaitykite