Irano generolo majoro Qassemo Soleimani nužudymas Irake, neseniai įvykdytas JAV Irake, kelia daug klausimų – strateginių, politinių, politologinių (juos puikiai apžvelgia Ieva Koreivaitė savo komentare) ir, žinoma, teisinių.
Pavyzdžiui, „Facebooko“ tinkle buvo iškeltas ir toks klausimas: kodėl LRT seka „leftistų“ propaganda ir kalba apie Irako ir Irano suvereniteto pažeidimą? Arba bent jau man įdomesnis štai toks: ar šis nužudymas gali būti teisėtas? Deja, nors į pirmą klausimą atsakymas yra gana nesudėtingas, bet antrajam reikės gerokai daugiau svarstymų.
Bet pradėkime nuo suvereniteto ir jo pažeidimo. Kas yra suverenitetas (mano ir vyresnė karta dar pamena šūkį „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities!“)? Paprastais žodžiais, tai yra reiškinys, teisinė fikcija, kai yra laikoma, kad valstybėje yra bendra valdžios piramidė, ir nėra jokių konkuruojančių valdžių (pvz., turime vieną Seimą (įstatymų leidžiamąją), vieną Vyriausybę ir vieną teismų sistemą, negali būti alternatyvaus Seimo), o tarptautinėje teisėje – kad valstybė veikia kaip vienis tarptautiniuose santykiuose ir niekas iš išorės be valstybės sutikimo, išreikšto per prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, neturi galios nurodyti, kaip elgtis (valstybei tarptautinėje arenoje paprastai atstovauja jos vyriausybė plačiąja prasme).
Kitaip valstybės tipo darinys bus laikomas nesuvereniu (pvz., protektoratas ar okupuota teritorija). Suverenitetas apima valdžią teritorijos ir asmenų atžvilgiu – kitaip tariant, ką nors daryti valstybės teritorijoje ir su jos piliečiais / nuolatiniais gyventojais gali tik tos valstybės institucijos, nebent jos suteiktų leidimą veikti kitai valstybei arba jeigu kyla tam tikros aplinkybės, įgalinančios kitos valstybės suvereniteto veikimą (pvz., išvykstame į kitą valstybę ir taip perduodame save daliniam jos suverenitetui, bet turime ir savos valstybės suvereniteto šleifą: mes vis dar pavaldūs daliai savos valstybės teisės).
Jeigu tas kareivis nužudytų Latvijos pilietį – tai būtų ir Latvijos suvereniteto pažeidimas, nes niekas Lietuvoje jam tokios teisės nesuteikė. Taigi, valstybės vardu nukauti kitos valstybės kariuomenės atstovą trečioje valstybėje pirmine prasme bus dviejų valstybių suvereniteto pažeidimas.
Pavyzdžiui, Lietuva yra suteikusi leidimą dislokuoti NATO priešakinį batalioną. Jeigu toks batalionas dislokuotųsi be Lietuvos leidimo – tai būtų suvereniteto pažeidimas. Net jeigu dislokuotųsi vienas kareivis, veikiantis svetimos valstybės vardu, – tai jau būtų suvereniteto pažeidimas.
Jeigu tas kareivis nužudytų Latvijos pilietį – tai būtų ir Latvijos suvereniteto pažeidimas, nes niekas Lietuvoje jam tokios teisės nesuteikė. Taigi, valstybės vardu nukauti kitos valstybės kariuomenės atstovą trečioje valstybėje pirmine prasme bus dviejų valstybių suvereniteto pažeidimas. Kad pavyzdys būtų dar arčiau kūno, įsivaizduokime, jog, Austrijai paleidus vieną iš Sausio 13-osios žūčių kaltininkų, ALFA dalinio vadą M. Golovatovą, mūsų „Aitvaro“ vyrukai būtų pasiųsti jo likviduoti į Austriją. Toks veiksmas pažeistų pirmiausia Austrijos suverenitetą (teritorija ir valdžios vykdymas) ir Rusijos (valdžios vykdymas piliečio atžvilgiu), kurios pilietis Golovatovas yra.
Taip pat skaitykite
Jeigu kam nors atrodo, kad tai leftizmas – tuomet sveiki atvykę į teisės pasaulį. Lai tas „leftizmas“ apgina jus, kai pakvips teismais ar susidorojimais. Taigi, nagrinėjamu atveju turime situaciją, kai JAV be valstybės, kurios teritorijoje veikė (šiuo atveju – Irako), sutikimo nužudė kitos valstybės (Irano) ginkluotųjų pajėgų narį. Be pastarosios sutikimo. Vadinasi, Irako ir Irano suverenitetai buvo pažeisti.
Paprasta? Ne. Mat tarptautinės teisės pažeidimas gali įvykti, bet gali atsirasti kitų aplinkybių, kurios šį pažeidimo vertinimą pakeis (vadinamosios atsakomybę šalinančios aplinkybės). Be to, juk nužudytas generolas, ne civilis. O žudyti priešo karius, pvz., karo aplinkybėmis juk galima, ar ne?
Tad, jeigu pažvelgtume į atsakomybę šalinančias aplinkybes, tinkamas mūsų atvejui, tai būtų sutikimas su kitos valstybės vykdomais veiksmais (jo nebuvo) arba savigyna (juk generolas tikrai žuvo ne dėl force majeure (nenugalimos jėgos) ar nelaimės). Vadinasi, lieka savigyna – ir JAV savo paaiškinimuose tuo remiasi. Bet prie savigynos aš dar sugrįšiu vėliau, o dabar norėčiau pasvarstyti būtent apie generolą ir karą.
Taigi, nagrinėjamu atveju turime situaciją, kai JAV be valstybės, kurios teritorijoje veikė (šiuo atveju – Irako), sutikimo nužudė kitos valstybės (Irano) ginkluotųjų pajėgų narį. Be pastarosios sutikimo. Vadinasi, Irako ir Irano suverenitetai buvo pažeisti.
Kai kalbame apie svarbiausios žmogaus teisės – teisės į gyvybę – atėmimą, visada kalbame apie išimtinius atvejus, t. y. gyvybę žmogui, net ir pačiam blogiausiam, valstybės vardu galima atimti tik tam tikrais atvejais.
Pirmas – mirties bausmė. Ne bet kokia, o pagal teisingo teismo paskirtą nuosprendį. Antras – imantis teisėsaugos veiksmų, t. y. ginant viešąjį gėrį nuo kėsinimosi (pvz., susišaudymo metu nušaunamas ginkluotas nusikaltėlis). Trečias – ginkluoto konflikto metu. Tačiau ši teisė galioja tik dėl tam tikrų asmenų tam tikromis aplinkybėmis. Prie jos apsistokime ilgiau.
Kilus ginkluotajam konfliktui (kurį kasdieniame žodyne paprastai vadiname karu), teisė pasikeičia. Jo metu galima atimti žmogaus gyvybę, jeigu: a) šis asmuo yra kombatantas; b) šis asmuo yra civilis, praradęs civiliui taikomą apsaugą dėl tiesioginio dalyvavimo ginkluotos kovos veiksmuose. Kadangi nenoriu jūsų varginti teisiniais sudėtingumais, supaprastinsiu taip: abi šių asmenų kategorijos laikomos teisėtais taikiniais, tik skiriasi pasekmės juos sulaikius: kombatantams (valstybės įgaliotiems ginkluotojo konflikto dalyviams, pvz., kariams) taikomas karo belaisvio statusas, o tiesiogiai dalyvaujantys civiliai juos sulaikius gali būti baudžiami vien už patį dalyvavimo ginkluotoje kovoje faktą.
Taigi, ginkluotųjų pajėgų kariai, valstybės vardu veikiantys partizanai ir kt. yra laikomi kombatantais, įvairūs kiti kovotojai, ypač teroristinių grupuočių – tiesiogiai dalyvaujančiais (kartais jie vadinami ir neteisėtais kombatantais). Ir čia, manau, įdėmus skaitytojas jau mes tūzą: taigi Solemani buvo generolas, vadinasi – kombatantas! Deja, turiu argumentą jam nukirsti – kombatanto statusas galioja tik tarptautiniame ginkluotame konflikte, vadinasi, turėtume konstatuoti, kad tarp JAV ir Irano jau vyko tarptautinis ginkluotas konfliktas (t. y. karas) ir generolo Soleimani likvidavimas buvo karo veiksmas. Tačiau šiuo metu tik mojuojama karo vėzdu ir pasaulis sunerimęs stebi, ar karas, t. y. tarptautinis ginkluotasis konfliktas nekils būtent dėl Soleimani likvidavimo.
Tačiau be tarptautinio ginkluotojo konflikto dar yra ir netarptautinis ginkluotasis konfliktas, kuriame, nors ir nėra kombatantų, yra teisėti taikiniai, įskaitant tuos „tiesiogiai dalyvaujančius“. Ir štai čia slypi didžioji įdomybė: ar mes galime teigti, jog Irake vyksta netarptautinis ginkluotas konfliktas? Kad ginkluotos prievartos ten daug – niekam ne paslaptis. Juk vyko ir tebevyksta kova su ISIS, negęstanti šiitų ir sunitų priešprieša yra kasdienis reiškinys, o Soleimani labiausiai garsėja ne tik kaip Irano kariuomenės generolas, žiaurus neramumų malšintojas, o kaip įvairiausių Irano įtaką skleidžiančių ginkluotųjų grupuočių įkvėpėjas, organizatorius, aprūpintojas.
Kaip rašo mano minėta I. Koreivaitė: „Vien Irake Quds (pajėgos, kurių vadas buvo Q. Soleimani – J. Ž.) yra atsakingi už apie 600 Irake tarnaujančių amerikiečių žūčių (t. y. 17 proc. visų žūčių kare).“ Taigi, nors ir nėra tarptautinio ginkluotojo konflikto tarp JAV ir Irano, galbūt yra netarptautinis ginkluotasis konfliktas, tebesitęsiantis Irake, kuriame dalyvauja įvairūs veikėjai, įskaitant Quds ir kitus Iraną palaikančius žaidėjus, o generolas čia atvyko pakoordinuoti bendros „kovotojų“ veiklos?
Tuomet gal ir galima būtų jį laikyti tiesiogiai dalyvaujančiu, taigi, teisėtu taikiniu? Juolab kad buvo aiškiai pasakyta: JAV smūgis yra keršto smūgis už atakas (ne vieną) prieš JAV pajėgas ir jų sąjungininkus. Visgi, iš karto prisipažinsiu – ši argumentacija šiek tiek pritempta, bet kol neturime aiškių faktų, ką Q. Soleimani veikė Irake smūgio metu, – galima.
Dar vienas šios operacijos momentas, sukėlęs bangų, kad tai buvo tikslinis aukšto rango karo vado nužudymas. Tiksliniai nužudymai tarptautinėje teisėje ir jų teisėtumas – stipriai ginčytinas reiškinys, nors jie yra vykdomi nuolat. JAV atveju Baracko Obamos administracijos veiklos metu tikslinių nužudymų skaičius itin paaugo, nes buvo palankūs keli momentai: nuspręsta, kad tiksliniai nužudymai daro dezorganizuojantį poveikį kovojančioms grupėms; tiksliniai nužudymai leidžia išvengti daugybės civilių aukų; tiksliniai nužudymai vykdomi naujausiomis kovos technologijomis (bepiločiai skraidantys aparatai) nekišant į pavojų žmonių „ant žemės“. Situacija nesikeičia ir prie Donaldo Trumpo, tik retorika gerokai triukšmingesnė.
Vertindami tikslinį nužudymą iš ginkluotojo konflikto teisės perspektyvos, turime tik vieną istorinę normą: draudimą tikslingai žudyti priešo karininkus ir vadovybę. Šios normos kilmė – dar iš feodalinių laikų papročių, kai karininkai buvo kilmingieji ir jiems kare buvo taikomos kitos taisyklės ir kita teisė. Ir nors ši norma neretai cituojama ir dabar, ji pirmiausia cituojama kaip draudimo pulti ar nužudyti apgaule dalis.
Taip pat skaitykite
Ir čia vėlgi kyla klausimas, ar šį JAV smūgį galima laikyti apgaulingu, nes tai reikštų, kad Q. Soleimani buvo įviliotas į spąstus tuomet, kai turėjo teisę į apsaugą. Ar jis turėjo teisę į apsaugą, priklauso nuo to, ar buvo ginkluotasis konfliktas ir ar Q. Soleimani laikytinas tiesiogiai jame dalyvaujančiu. Nuoseklią tikslinio nužudymo teisėtumo doktriną yra suformavęs Izraelio Aukščiausiasis Teismas. Ji numatė kelis svarbius kriterijus, kuomet tikslinis nužudymas galimas: 1) asmuo dėl jo veiklos yra aiškiai identifikuotas; 2) asmuo veikia ginkluotojo konflikto kontekste ir tiesiogiai jame dalyvauja (žr. aukščiau); 3) asmuo kelia pavojų dabartyje ir ateityje (tai negali būti, pvz., kerštas); 4) nėra galimybių jo kitaip sulaikyti ir patraukti atsakomybėn už padarytas veikas. Šioje byloje taip pat buvo numatyta, kad kiekvienas tikslinio nužudymo atvejis po operacijos turi būti dar kartą peržiūrimas teisėtumo požiūriu. Kaip matote, pagal šią doktriną yra problemų: pirmiausia – aiškiai deklaruotas keršto klausimas, antra, tas pats neaiškumas dėl ginkluotojo konflikto.
Jeigu žvelgiame į tikslinį nužudymą taikos metu (teisėsaugos paradigma), tai tampa ypač ginčytina priemone. Mat tokiu atveju yra reikalingas teisingo teismo sprendimas, įgaliojimas tai daryti pagal nacionalinę vykdytojos teisę ir valstybės, kurios teritorijoje tai vykdoma, sutikimas, arba vėl turime grįžti atgal prie savigynos doktrinos.
Savigynos doktrinos, įtvirtintos Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, esmė – valstybė turi teisę gintis nuo ginkluotojo užpuolimo. Toks užpuolimas turi būti realus, vykstantis arba tuoj pat prasidėsiantis, ir valstybė neturi kitos priemonės, kaip apsaugoti esminius savo interesus, išskyrus ginkluotą atsaką. Bet atsakas taip pat turi būti proporcingas grėsmei (hiperbolizuojant – negalima mesti branduolinės bombos, jeigu užpuolime dalyvavo tankas ir kuopa pėstininkų).
Taigi, apibendrindamas – šiuo metu, su dabartine turima informacija – matau tik vieną teisėtą Q. Soleimani likvidavimo variantą: generolas žuvo kaip netarptautinio ginkluotojo konflikto Irake tarp JAV ir nevalstybinių subjektų (Irano remiamos milicijos ir karinės grupuotės) dalyvis.
Vis dėlto, sunku vertinti Q. Soleimani nužudymą šiuo pagrindu, nes vėlgi – trūksta informacijos: ką jis ruošė, kokią grėsmę kėlė. Savigyna lygiai taip pat negali būti kerštas (pvz., teigiama, kad Q. Soleimani režisavo JAV ambasados užpuolimą). JAV institucijų vieši komentarai – fragmentiški ir kalbantys apie ateitį (pvz., „jis ruošė atakas prieš JAV diplomatus“, „jis planavo veiksmus regione – didžiulius veiksmus – kurie keltų grėsmę dešimtims, o gal šimtams amerikiečių gyvybių“), tačiau mes nežinome, kokio sunkumo tie užpuolimai planuoti, kokioje planavimo stadijoje jie buvo, ar buvo kitų priemonių juos sustabdyti, kad būtų galima aiškiai pagrįsti karinio atsako teisėtumą. Be to, ir vėl ta pati problema: Q. Soleimanis buvo nužudytas Irake, o savigyna turi būti naudojama prieš valstybę, vykdančią tarptautinį užpuolimą.
Taigi, apibendrindamas – šiuo metu, su dabartine turima informacija – matau tik vieną teisėtą Q. Soleimani likvidavimo variantą: generolas žuvo kaip netarptautinio ginkluotojo konflikto Irake tarp JAV ir nevalstybinių subjektų (Irano remiamos milicijos ir karinės grupuotės) dalyvis. Visais kitais atvejais turime jau minėtą suverenitetų pažeidimą, teisę į reparacijas, ką jau kalbėti apie politines komplikacijas. Savigynos argumentai – labai abejotini.
Beje, žurnalistas Ginas Dabašinskas savo feisbuko paskyroje Q. Soleimani nužudymo proga paskelbė, kad „tarptautinės teisės nebėr“. Visgi, norėčiau nuraminti – tarptautinė teisė niekur nedingo. Taip, ji pažeidinėjama, taip, jos nesilaikoma, kaip ir kelių eismo taisyklių. Bet ji niekur nedingo ir vieną dieną, žiūrėk, tik strykt iš už kampo – ir vėl atsakomybė, teismai, reparacijos, argumentacijos.
Pažvelkite, kaip atkakliai Ukraina tęsia kovą su Rusija ir teisinėmis priemonėmis, kai karinėmis – nepajėgi. Teisės taip lengvai nesunaikinsi. Siūlyčiau tuo pasidžiaugti.
