Nuomonės

2019.11.20 11:52

Justinas Žilinskas. Žudikai iš niekur

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.11.20 11:52

Kadaise, kai išplaukė žinios apie Srebrenicos žudynes (didžiausias karo nusikaltimas Europoje po Antrojo pasaulinio karo, kuomet serbų kovotojai nužudė 8 tūkstančius Bosnijos musulmonų vyrų ir berniukų iš Jungtinių Tautų saugiu paskelbto Srebrenicos anklavo Bosnijoje ir Hercegovinoje), viename interneto forume aptikau „argumentą“: „Pravoslavai to negalėjo padaryti.“

Įstrigo jis man – po to ėmiau jį girdėti (tiksliau – pastebėti) pačiomis įvairiausiomis formomis ir modifikacijomis nuo Mianmaro iki Lietuvos. Ir tada natūraliai kilo klausimas: kaip nutinka, kad žmonės, buvę ir esantys rūpestingais tėvais, mylimaisiais, padoriais piliečiais, taikiais kaimynais, staiga padaro tai, ko negalėjo padaryti?

Ne mane vieną šis klausimas kankino – daug yra apie tai parašyta knygų ir studijų, tačiau anaiptol ne kiekvienas jas skaito. O kartais vertėtų, labiausiai tam, kad suvoktum, kaip masinių žudynių fenomenas gali įsukti, ir vieną dieną atsidursi tame vaidmenyje, kurio negalėtų būti.

Pirmas dalykas, ką dera atskirti, – tai individualus ir kolektyvinis indėlis. Nepaisant iš ekranų plūstančios prievartos ir žudymo lengvumo (nušauk, nukirsk, sunaikink priešą), žmonės nėra linkę lengvai žudyti, net ir ekstremaliomis sąlygomis. Po Antrojo pasaulinio karo daryti tyrimai parodė, kad net 80 proc. kareivių sąmoningai šaudavo pro šalį, siekdami priešą ne nužudyti, o prispausti prie žemės, išgąsdinti, o tie, kurie žudydavo, paskui patirdavo didžiules psichologines traumas (ne viename vokiečių kareivių atsiminime baisimasi dėl nesibaigiančių sovietinių karių bangų, kurias tenka šienauti kulkosvaidžiais. Beje, analogiški yra rusų karių atsiminimai iš rusų–japonų karo). Naciai dujų kameras taip pat pradėjo naudoti ne tik kaip žudymo efektyvumą padidinančią, bet ir kaip psichologinį krūvį kareiviams pašalinančią technologiją. Sąmoningai, o ypač – noriai, net ir kare žudo mažuma.

Taip pat skaitykite

Vis dėlto, kai kalbame apie nusikaltimus su masinėmis aukomis, jų negalima pavadinti vieneto darbu, nes žudikai – tai tik viršukalnė. Žudikai neturėtų ką veikti, jeigu nebūtų viso kito kolektyvo, kuris nežudo, bet pamažu prisideda prie žudymo konvejerio. Paprastai tokie žmonės gali būti net labai labai toli nuo fizinio žudymo. Ir čia nekalbu apie organizatorius ir „popierinius žudikus“, kurie planus sukuria ar prižiūri (kaip Adolfas Eichmannas), bet yra aibė kitų, įnešančių mažą, bet neišvengiamą indėlį į visą procesą. Juk žudomus žmones kažkas turi suregistruoti, įduoti, kažkas turi juos suvaryti į vieną vietą, kažkas turi tą vietą saugoti, kažkas turi duoti transportą, kad būtų nugabenama į žudymo vietą, kažkas turi vairuoti sunkvežimius ar autobusus, kažkas turi saugoti žudymo vietą, kažkas turi kasti duobes, kažkas turi jas užpilti (jeigu išsikasė pačios aukos), kažkas turi pildyti popierius (jeigu žudymo sistema biurokratizuota), kažkas turi skaičiuoti kulkų ir kitų reikmenų išlaidas, kažkas turi tai parūpinti, kažkas turi išmokėti atlyginimus, duoti pavalgyti ar išgerti. Ar visos šios grandys – žudikai? Baudžiamoji teisė pasakytų: taip, visos šios grandys yra pagalbininkai žudymo nusikaltime. Ir visi jie atsakingi, tiesiog jų atsakomybė turi būti individualizuojama. Štai dėl to Vokietija teisė ne tik žudymo centrų ir koncentracijos stovyklų žudikus, bet net ir jų buhalterius.

Po Antrojo pasaulinio karo daryti tyrimai parodė, kad net 80 proc. kareivių sąmoningai šaudavo pro šalį, siekdami priešą ne nužudyti, o prispausti prie žemės, išgąsdinti, o tie, kurie žudydavo, paskui patirdavo didžiules psichologines traumas.

Taigi, viena vertus, žmogus gali įsitraukti į žudymo grandinę tiesiog pagal pareigas. Na, skaičiavo turtą, sudarinėjo traukinių tvarkaraščius, tobulino žudymo technologiją (beje, tyrėjai Panerių žudymo vietą taip pat vadina „žudymo mašina“, nes žudymo efektyvumui ir patogumui ji turėjo būti pritaikyta (šaudymo pozicijos, aukų atvedimo keliai ir pan., ir kažkas tą turėjo sugalvoti ir įgyvendinti). Bet visgi – toks žmogus yra tolokai nuo aukos, jis yra morališkai komfortiškesnėje būsenoje, nes jam nereikia spausti gaiduko, jam nereikia atimti gyvybės. Tačiau juk yra tų, kurie ir atima, – ar jie visi žudikai maniakai, ar jie visi bus iš tos žudančios mažumos?

Vėlgi atsakymas – ne. Ir tai yra pati baisioji dalis, nes, net neturėdamas tikslo žudyti, žmogus tai gali daryti dėl šiek tiek kitų priežasčių nei noro žudyti.

Timothy Snyderio knygoje „Kruvinosios žemės“ buvo perpasakoti austrų karininko nacių kariuomenėje laiškai, kuriuose jis žmonai rašė, kad jie žudo žydus – moteris ir vaikus – dėl to, kad kitu atveju jie nužudytų jį ir juos, taigi, šis žmogus tapo visiškai pavaldus nacių teigtam naratyvui ir, nors ir baisėdamasis, vykdė įsakymą, ieškodamas jam pateisinimo.

Vokiečių karininkas Bruno Kittelis, vadovavęs Vilniaus geto likvidavimui, geto vadovybei pasakė: „Kaip žmogus, aš dėl to apgailestauju, kaip vokietis, aš privalau tai padaryti.“ Taigi, šis žmogus pasirinko „pareigą“ savo pusei, o ne žmogiškumą. Tyrinėjant žmonių elgesį įvairiose panašiose situacijose, daroma aiški išvada: žmogus, pakliuvęs į hierarchinį ar kolektyvinį santykį, dažniau tampa žudiku, kadangi žudymas, kaip ekstremali veikla, tampa tokį kolektyvą cementuojančiu „bendros kaltės“ aktu (panašiai kaip ir kolektyvinis išžaginimas), ir kolektyvinis spaudimas elgtis taip, kaip visi, dėl pačių įvairiausių priežasčių (pvz., neiškristi iš kolektyvo, nebūti vertinamam kaip atskalūnui, paklusti hierarchijai, kilti kolektyvo hierarchijoje) yra vienas iš svarbių tokio elgesio veiksnių.

Kitas momentas, pabrėžiamas elgesio kare tyrinėtojų, tai „visuotinio leistinumo“ situacija. Karas iki šiol dažnai vaizduojamas kaip situacija, kai viskas leistina (nors taip pat visi girdėję ir apie karo nusikaltėlių procesus, bet jie paprastai nurašomi kaip mažareikšmiai). Kriminologai sako, kad žmonės, darantys nusikaltimus, retai galvoja apie atsakomybę, dažniau – kaip jie tos atsakomybės išvengs, mat manosi esą gudrūs, viską apgalvojantys ir pan. (tai – viena iš priežasčių, kodėl žiaurių bausmių poveikis – ribotas). Karo situacijoje, sugriuvus įprastinėms gyvenimo taisyklėms, sueižėjus civilizacijos luobui ir nelikus teisėsaugos institucijų ir teisėsaugos objektyvumo, dalis žmonių pajaučia, kad atėjo laikas atsiskaityti su menamais ar tikrais skriaudėjais, kad jie gali pademonstruoti savo galią, o didžiausia galia – tai atimti kito gyvybę.

Galiausiai, karo metu pati valdžia sankcionuoja žudymą – žudymas tampa nebe didžiule išimtimi (o juk būtent dėl šios didžiulės išimties mes taip mėgstame detektyvus), žudymas gali tapti pareiga ir rutina, iš kurios išsivaduoti reikia daug pastangų ir netgi rizikos.

Taip pat skaitykite

Ir vis dėlto kiekvienas supranta, kad žudymas, ypač asmenų, kurie nesipriešina ar negali priešintis, yra nuodėmė ta pačia giliausia prasme, apimančia turbūt visas religijas ir kultūras. Todėl, net prabėgus ir daug metų po masinių žudynių, visada ieškoma jų pateisinimo – įvairiausiomis formomis. Nuo „jie patys kalti“, „pažiūrėkite, kaip jie patys elgiasi“ per minėtą „pravoslavai to negalėjo padaryti“, „supraskime gyvenusius tais sudėtingais laikais“ iki „jis tik saugojo stovyklos vietą“, „jis tik tvarkė apskaitą“.

Ir neapsigaukime – elgesio tyrimai rodo, kad pasipriešinti žudymui, kai esi įtrauktas į žudymo mechanizmą, – sunku, ir tą sugeba ne kiekvienas. Tačiau tai ne pateisinimas, o tik dar vienas įrodymas, kad tie, kurie sugeba išsaugoti žmoniškumą tokiomis aplinkybėmis, yra didvyriai. Ir norėtųsi parašyti, kad būtent apie tokius galima sakyti: „žmogus – tai skamba išdidžiai“, jeigu šios frazės nebūtų parašęs vieno didžiausių 20 a. žudikų – Stalino – apologetas Maksimas Gorkis.