Vieną dieną vienas feisbuko draugas (t. y. žmogus, su kuriuo 99,9 proc. kontakto vyksta socialiniame tinkle) parašė įrašą, kuriame nusistebėjo, kad Mianmare (buv. Birmoje) asfaltas kelyje iki oro uosto geresnis nei Vilniuje.
Atrodytų – tiesa, Vilniaus oro uostas ir jo infrastruktūra tikrai verta kritikos, kad ir pasižiūrėjus į tą pačią Rygą, tačiau klausimas gali būti ir visai kitas: ar tikrai asfaltas Mianmare – svarbiausia tema apie šią valstybę?
Mianmaras. Vėliavos spalvos – beveik kaip mūsų, tik viduryje dar balta žvaigždė. Dar neseniai karinės diktatūros valdyta valstybė, kurioje vėliau valdžią perėmė demokratinė opozicija. Jai vadovauja keliolika metų prakalėjusi opozicionierė Aung San Suu Kyi, kovą už demokratiją vainikavusi Nobelio premija. Tačiau netrukus toji pati nominantė tarptautinėje bendruomenėje pradėta vertinti prieštaringai – kodėl?
Ogi ji nepadarė nieko, kad Mianmaro kariuomenė ir teisėsauga, vykdžiusi masinius nusikaltimus prieš rohinjus, būtų patraukta atsakomybėn, dar daugiau – ji net nesugebėjo pasmerkti Mianmare vykstančių masinių nusikaltimų. Tad Mianmaras – valstybė su geru asfaltu. Ir taip pat valstybė, kuri vykdė masinius nusikaltimus ir galbūt net genocidą.
Visi žinome, masiniai nusikaltimai, kuomet kenčia ir žūsta tūkstančiai, tebevyksta. Galėtume kalbėti apie tai, kas dėjosi ir, turbūt, dedasi Irake ir Sirijoje su jazidžiais, Sirijoje – su opozicija ar Vidurinių Rytų krikščionių bendruomenėmis. Galėtume nepamiršti Darfuro provincijos Sudane, ir vėl kalbame apie uigūrų „perauklėjimą“ Kinijoje.
Bet šiandien – Mianmaras. Faktai, kuriuos galime perskaityti ataskaitose apie prievartos prieš rohinjus Mianmare mastą, – atėję iš pačių baisiausių naikinimų istorijų: kolektyviniai moterų prievartavimai, žudymai, vaikų žudymai, neteisėti įkalinimai, kaimų deginimai, vergovė, taip pat ir seksualinė. Šiuo metu bendras rohinjų pabėgėlių, užplūdusių Bangladešą ir Malaiziją, skaičius artėja prie milijono. Mianmaro Vyriausybė, be abejo, visa tai neigia, tyrimų ataskaitas vadina šališkomis, o vietiniai, padėję surinkti duomenis, apšaukiami išdavikais. Tad kas gi nutiko, kuo nusikalto rohinjai ir kodėl Mianmare jie persekiojami?
Rohinjų persekiojimas, deja, turi ir istorinę, ir religinę potekstę. Rohinjai – musulmonai, gyvenantys Šiaurės Rakhino provincijoje, o dauguma kitų Mianmaro gyventojų – budistai. Birma (dabartinis Mianmaras) Antrojo pasaulinio karo metu buvo kovų zona, rohinjai kovojo britų kolonijinės imperijos pusėje, o „budistai“ rėmė okupacinę Japonijos kariuomenę. Anot Azeemo Ibrahimo, rohinjų istorijos tyrinėtojo, abi pusės tuo metu kovojo ne tik viena su kita, bet ir žudė viena kitos civilius. Taip pat rohinjai tikėjosi po dekolonizacijos tapti Bangladešo dalimi (dauguma Bangladešo gyventojų – taip pat musulmonai), tačiau dėl politinių sprendimų liko Birmoje. Ir jiems ten buvo nesaldu.
Taip pat skaitykite
Nesaldu, nes Rakhino provincija, kur jie – didžiausia mažuma, yra viena skurdžiausių. Nes kai kurie budistų autoritetai skelbia, kad rohinjai reinkarnuosis į gyvates ir šliužus ir gal net reiktų tą reinkarnaciją pagreitinti. Nes rohinjai vadinami nelegaliais imigrantais iš Bangladešo, „bengalų teroristais“ ir dauguma nuo senų laikų neturi Mianmaro pilietybės. Be to, Mianmarą ilgą laiką valdė brutalus karinis režimas, griežtas saviems, ką jau kalbėti apie svetimus. Dar 2012 metais rohinjams buvo taikomi apribojimai, su kuo jie gali tuoktis, jie neturėjo balsavimo teisės, negalėjo siekti aukštesnio išsilavinimo, stipriai ribota net jų judėjimo laisvė. Mažai kas pasikeitė formaliai atėjus į valdžią civilei vyriausybei, suformuotai demokratinės opozicijos ir Nobelio taikos premijos laureatės, jau minėtos Aung San Suu Kyi.
Budistų ir musulmonų bendruomenės gyvena atskirus gyvenimus ir tarpusavyje nebendrauja – nebendrauja net tiek, kad, kaip pasakojo viena iš liudytojų, kai kažkuris iš budistų atlėkė įspėti, kad į kaimą ateina kareiviai, žmonės nepatikėjo – gi budistai... Rohinjai pabėgti nespėjo, ir kaimas virto skerdykla. Spėju, kad šios istorijos ir jums, ne tik man kažką primena?
Be abejo, rohinjų pusėje yra ir teroristų, ir kovotojų, tai – vadinamoji ARSA. Jie iš tiesų kovoja su Mianmaro saugumo policija ir kariuomene. Mianmaras taip pat kaltina ARSA ir radikalaus islamo kovotojų priėmimu į savo gretas, nors pastarieji teigia esąs etninis nacionalinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – išlaisvinti rohinjus nuo priespaudos. Kita vertus – nuo jų kenčia ir civiliai: neseniai Amnesty International pranešė, kad ARSA kovotojai masiškai ir tikslingai nužudė apie šimtą induizmą išpažįstančių žmonių dviejuose kaimuose, išsaugojo gyvybes tik kelioms moterims, sutikusioms priimti islamą.
Vis dėlto, Mianmaro kariuomenės, saugumo pajėgų ir milicijos operacijos „prieš bengalų teroristus“ – jau ne kova, o žudynės. Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų tyrėjai, nors ir neįleisti į valstybę, apklausė šimtus pabėgėlių, peržiūrėjo palydovines nuotraukas ir pamatė neįtikėtino masto naikinimus: rohinjų gyventi kaimai – ištisai sudeginti (kiti kaimai šalimais – vis dar stovi). Puolimui kariuomenė naudojo sunkiąją techniką ir artileriją, minavo kelius, kuriais galėtų pasitraukti civiliai, degino pasėlius.
O pabėgėlių pasakojimai stingdo kraują. Pirmasis – į kaimą įsiveržę kariai suvarė visus vyrus ir berniukus į aikštę, surišo jų rankas ir parklupdė. Karininkas išsitraukė ilgą, ploną peilį, ir prasidėjo žudynės: vieniems nupjovė galvas, kitus – sušaudė. Kitame pasakojime – suvarė kaimo moteris į greta tekančią upę, patikusias išsirinko ir nusivedė prievartauti, kitas – nušovė ar nuskandino, trečiajame – pririšo moteris prie medžio, kad jas būtų galima prievartauti, ketvirtajame – apie į ugnį sumestus vaikus ir senolius, penktajame – apie kankinimus bambuko lazdomis, karštu vašku ir cigaretėmis. Vien 2017 metais būta apie 10 tūkst. aukų (pabėgėlių čia neskaičiuojame). Spėkite, kiek iš jų galėjo būti tikrų bengalų teroristų?
Tuo tarpu tarptautinio teisingumo girnos įsibėgėja tik pamažu – ataskaitos pasirodė, bet Mianmaras nėra viena iš didžiųjų krizių, kuri keltų grėsmę pasaulio stabilumui. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų kolegija šių metų lapkričio 15 d. paskelbė, kad pradedamas Mianmaro situacijos tyrimas, o Gambija – Afrikos valstybė – padavė Mianmarą į Tarptautinį Teisingumo Teismą, šiuo atveju atstovaudama tarptautinei bendruomenei (nes tiesiogiai Gambijos įvykiai Mianmare nepalietė). Prasideda ilgas teisingumo laukimo kelias.
Taigi, Mianmaras – represinė valstybė. Turbūt vertėtų tai žinoti. Nors šis žinojimas nemalonus, bet ne mažiau svarbus, nei kokio storio asfaltas driekiasi nuo sostinės oro uosto į miestą. Pagaliau, juk ir žurnalistai, atsilankę stalininėje Sovietų Sąjungoje buvo sužavėti grandiozinėmis statybomis ir skaniu plombyru, gulagų jiems niekas nerodė.
