Nuomonės

2019.12.29 17:41

Justinas Žilinskas. Sakyk man, kad karas baigėsi

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.12.29 17:41

„Pačių linksmiausių Kalėdų, ir laimingų Naujų – tikėkimės, jie bus geri, be jokios baimės“ – dainavo Johnas Lennonas, padedamas Harlemo bendruomenės choro ir mylimosios Yoko Ono vienoje iš dabar gausiai sukamų Kalėdinių dainų („Merry X-mas (War is Over)“). 

Ir John‘as, ir Yoko buvo žinomi kova už taiką – nesuvaidinta, nenupirkta, atspindinčia „gėlių vaikų“ šūkį – „mylėkimės, ne kariaukime!“ Tada, 1971 m., pasaulis kabojo trapioje Šaltojo karo abipusio susinaikinimo pusiausvyroje, retorinės kovos vyko ne menkesnės nei dabar JAV, kai Kongresas paskelbia apkaltą prezidentui D. Trump‘ui, o vadinamieji, bet žiauriai tikri „karai per tarpininkus“ draskė žemes ir žmones, patekusias į dviejų blokų koordinačių susikirtimus, pirmiausia – Vietnamą, kuriame JAV beviltiškai įklimpo ir, anot kitos muzikos legendos, Johny Casho, „kas savaitę praranda po 100 šaunių jaunuolių“. Apie „kovą už taiką“, kurią vykdė SSRS, gal net nekalbėsiu – nes žodis „taika“ ir „SSRS“ yra taip pat nesuderinami kaip gaisras ir giria.

Šitiek laiko prabėgo, tiek vandens nemunais nutekėjo, ar pasikeitė kas nors 2019 metais? Ar pasaulyje daugiau taikos, teisingumo, ar mažiau karo, griovimų, prievartos?

Mažiau. O teisingumo – daugiau. Nors televizoriai ir internetai to nerodo, gal net nejaučiame, ir tuo sunku patikėti matant vaizdus iš Jemeno, Afganistano, Sirijos, prisiminus Ukrainą, bet statistika rodo: pasaulis gyvena taikiau. Man pačiam buvo siurprizas, kad Meksikos narkotikų kartelių karai, kurie net nevadinti karais klasikine prasme, nusinešė daugiau gyvybių nei besitęsiantis konfliktas Sirijoje šiemet.

Nežinia, kiek ilgai ši tendencija truks – mat kartais žvelgiant į kai kurių valstybių vadovų ir norinčių jais būti kalbas ir veidus atrodo, jog jie tik ir laukia, kada vėl galės pastumdyti tankus, ką nors prisijungti, ką nors subombarduoti. Mes nuolat įspėjami, kad netrukus gali prasidėti (ir gal net jau vyksta) karai dėl vandens, kad masės žmonių, nebegalinčių išgyventi klimato kaitos paveiktuose regionuose, paplūs į vidurio zoną, kadangi klimato kaita niekaip nenori klausyti įtariančių visuotinį mokslininkų sąmokslą, ir sėkmingai vyksta toliau, o kur dar kovinio dirbtinio intelekto grėsmės. Tad nežinia, ar taikos tendencija išliks.

Nors televizoriai ir internetai to nerodo, gal net nejaučiame, ir tuo sunku patikėti matant vaizdus iš Jemeno, Afganistano, Sirijos, prisiminus Ukrainą, bet statistika rodo: pasaulis gyvena taikiau.

Vis dėlto, baigdamas metus, noriu pakalbėti ne tik apie tai, kad ginkluotųjų konfliktų aukų mažėja, bet ir kad asmenys, darę sunkiausius nusikaltimus tokių konfliktų metu, sulaukia atpildo.

Štai šiais metais Tarptautinis baudžiamasis teismas priėmė nuosprendį Ntaganda byloje. Tai – dar viena byla iš nelaimingosios Afrikos, kurią siaubė (ir tebesiaubia) konfliktai. Pats Bosco Ntaganda, nešioję pravardę „Terminatorius“ (liet. – naikintojas), dalyvavo keliuose konfliktuose – iš pradžių Ruandoje, vėliau – Demokratinėje Kongo Respublikoje. 2002 – 2003 m. jis buvo Patriotinių Kongo išvadavimo pajėgų (Patriotic Forces for the Liberation of Congo (FPLC)), kurios yra politinės partijos Kongo patriotų sąjungos (Union of Congolese Patriots (UPC)) karinis sparnas, vienas iš vadų. Jo „ginklo bičiulis“ – Thomas Lubanga – buvo nuteistas pačioje pirmojoje Tarptautinio baudžiamojo teismo byloje.

Abu vadai „pasižymėjo“ konflikte Iturio provincijoje (vienas iš daugelio konfliktų, kuriame persipynė etninės ir ekonominės įtampos) – jų vadovaujamos pajėgos žudė, žalojo, kankino civilius, moteris ir mergaites prievartavo, vertė sekso vergėmis, žiauriai panaudojo iš išnaudojo vaikus kareivius (jeigu norite pamatyti Holivudinę panašaus konflikto versiją – žiūrėkite „Kruvinąjį deimantą“ su L. di Caprio, Iturio konfliktas irgi vyksta dėl mineralais turtingos vietovės kontrolės tarp Hema ir Lendu bendruomenių). Šis konfliktas tebesitęsia, įvairiais skaičiavimais jau nusinešęs 60 tūkst. gyvybių. Mėginant konfliktą užbaigti, dar 2006 metais buvo sudaryti taikos susitarimai, o 2009 metais Ntaganda, kartu su dalimi savo amnestiją gavusių kovotojų, buvo priimtas į Kongo ginkluotąsias pajėgas, ir netgi gavo generolo laipsnį, kol galiausiai dezertyravo, išprovokuodamas naują konfliktą.

Tarptautinis baudžiamasis teismas arešto orderį Ntagandai suimti išdavė dar 2003, tačiau, kaip ir dažnai nutinka ilgai trunkančiuose ir įvairių politinių jėgų interesus atspindinčiuose konfliktuose, Ntaganda dar ilgai gyveno laisvėje. Tik 2013 m. jis pats pasidavė JAV ambasadoje Ruandoje, ir po tam tikrų peripetijų buvo perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Kodėl taip pasielgė buvęs įtakingas karo vadas, ne visai aišku. Tačiau vargu ar tai buvo atgailos aktas: greičiau supratimas, kad anksčiau ar vėliau atsakomybė jį pasivis, o dar greitesnį nuosprendį gali išrašyti ir buvę kovos draugai.

Kad skaitytojai įsivaizduotų, kokio dydžio yra tarptautiniai bylų tyrimai, štai keletas skaičių: byloje surinktų įrodymų aprašymo medžiagą sudaro 69 tūkst. puslapių, priimtas 1791 vienetas įrodymų, bylą nagrinėjant vyko 248 posėdžiai, pasisakė 102 liudytojai ir ekspertai, teisminis nagrinėjimas truko trejus metus. Ir štai Bosco Ntaganda buvo pripažintas kaltu dėl 18 kaltinimų karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui: trimis atvejais pripažinta jo tiesioginė, likusiais – netiesioginė atsakomybė.

Svarbu ir tai, jog Ntaganda tapo pirmuoju žmogumi istorijoje, kurį Tarptautinis baudžiamasis teismas nuteisė už seksualinius nusikaltimus, akcentuodamas, kad Ntaganda vykdytoje politikoje seksualinis smurtas naudotas kaip ginklas kare (sakoma, kad jis savo kariams sakydavo: „Kare moterį tu gauni nemokamai. Viskas kare – nemokamai“). Dabar aš nepamenu, kokiame straipsnyje ar knygoje skaičiau, bet man labai įstrigo vienos karo nusikaltimų tyrinėtojos žiauri, akivaizdi mintis, jog kare vyrai kankinami, o moterys – kankinamos IR prievartaujamos, vyrai – žudomi, o moterys – žudomos, bet prieš tai dar IR prievartaujamos, na, o seksualinėn vergijon paprastai imamos vien tik moterys, kaip ir vien tik moterys tampa priverstinio nėštumo (kuomet moterys prievartaujamos, turint tikslą pakeisti etninę teritorijų sudėtį) aukomis.

Net neabejoju, kad ne vienam skaitytojui kils klausimas – ar tikrai labai jau padaugėjo pasaulyje teisingumo, kai nuteistas vos vienas, mums tolimo, nesuprantamo ir nelabai įdomaus konflikto karo vadas?

Štai kodėl šių bjaurių nusikaltimų aukoms Ntagandos byla tokia svarbi. Be to, dar turi būti sprendžiamas ir reparacijų (žalos atlyginimo) aukoms klausimas, ne tik pačioms drąsiausioms, kurios išdrįso liudyti prieš Terminatorių, bet ir kitoms nukentėjusioms. Šios reparacijos, kaip rodo ankstesnės bylos, gali būti milijoninės. O Ntaganda, bent jau Jungtinių Tautų ekspertų teigimu, iš savo karo neblogai „uždirbo“ kontroliuodamas kasyklas ir su kitais karo vadais dalindamasis jų nešamą pelną.

Nuosprendis Bosco Ntagandai – 30 metų kalėjimo. Kaltininkas juos praleis kurios nors valstybės, sutinkančios priimti Tarptautinio baudžiamojo teismo nuteisus asmenis, kalėjime. Šiuo metu jam – 46 metai. Didžiausia bausmė, kurią gali taikyti Tarptautinis baudžiamasis teismas – įkalinimas iki gyvos galvos, teismas netaiko mirties bausmės – mažai ir civilizuotų valstybių ją bepasiliko. Tiesa, šis nuosprendis – ne galutinis, kadangi abi proceso šalys padavė apeliacijas.

Net neabejoju, kad ne vienam skaitytojui kils klausimas – ar tikrai labai jau padaugėjo pasaulyje teisingumo, kai nuteistas vos vienas, mums tolimo, nesuprantamo ir nelabai įdomaus konflikto karo vadas? Juk tokių vadų vis dar pilna ir laisvėje, net ir tų, kuriems Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs arešto orderius? Tai argi tai – svarbu?

Svarbu. Kiekviena tokia byla kuria, stiprina, pildo tarptautinio baudžiamojo teisingumo sistemą. Jos metu yra išaiškinamas nusikaltimų turinys, išgryninami atsakomybės kriterijai, kuriami precedentai (plačiąja prasme), kurie vėliau bus panaudoti kitose bylose. Gal skaitytojui bus nauja, bet, pvz., Lietuvos Sausio 13-osios byla rėmėsi taip pat ir Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai praktika, nors Lietuvą ir Jugoslaviją skiria trys tūkstančiai kilometrų, Drėlingo byloje (kurioje buvo nuteistas vienas iš KGB agentų, dalyvavusių sulaikant Adolfą Ramanauską – Vanagą), kurią Lietuva šiais metais laimėjo Europos žmogaus teisių teisme, buvo svarbi ir to pačio Jugoslavijos tribunolo, ir net Ruandos tribunolo bylose išaiškinti momentai. Tarptautinį teisingumą galime įsivaizduoti kaip tinklą – daug gijų, tikslas – vienas: priversti atsakyti pačius didžiausius nusikaltėlius. Nes, kaip, anot P. Tarasenkos, sakė Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis Kryžiuočių ordino magistrui Winrichui von Kniprodei, karo laimė nėra pastovi. Tad – vieną dieną esi išdidus karo vadas, kuriam niekas nieko negali pasakyti ar paprieštarauti, o kitą – jau nuolankus kaltinamasis.

Tad taikių mums visiems jau atėjusių Šv. Kalėdų ir tegul kuo greičiau galėtume pasakyti, kad karai baigėsi, o teisingumas – laimėjo.