Nuomonės

2019.11.05 09:55

Justinas Žilinskas. Kriminalizuoti melagienas

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.11.05 09:55

Netikrų, melagingų naujienų, kurias mūsų kalbos naujadarų kūrėjai dabar siūlo vadinti „melagienomis“, buvo visada. Tokias naujienas žmonės visada platino, ir jas visada naudojo ir piktavaliai, ir kvailiai. Naudotos jos politikoje, ideologijoje, kasdienybėje, tyčia ir netyčia.

Žmogus, be to, kad yra politinis gyvūnas, neabejotinai yra ir informacinis gyvūnas, tad naujienos, paskalos, žinios visada bus svarbios, juolab gyvūnui, kilusiam iš kolektyvinių gyvūnų, kur greitas informacijos pateikimas ir jos supratimas lemia, mirti ar gyventi. Kartais tokios naujienos sukeldavo nelaimes ir nusikaltimus (kiek pogromų išprovokuota?), kartais – tik nesusipratimus.

Tačiau šiomis dienomis mes ypač akcentuojame melagingų naujienų reiškinį, nes dėl socialinių tinklų ir kitų ryšio priemonių jos sklinda labai greitai ir nebeapsiriboja banda, bendruomene, kaimu, apygarda, miestu, šalimi. Internetuose (specialiai vartoju šį humoristinį terminą) melagingų naujienų, apipinančių kiekvieną įvykį, – nors žaginį krauk: neegzistuojančių autoritetų citatos, vilkų gaujos nuotrauka, kurios priekyje – silpniausi, Vyriausybė kažką slepia po Alytaus gaisro dūmais, spausk ir sužinok, kokius stebuklingus vaistus nuo vėžio uždraudė, koks skanus kisielius Kryme, kaip nuo 5G vysta medžiai, kaip norvegai atiduoda lietuvių vaikus lesbietėms...

Anksčiau valstybė buvo pajėgi sutramdyti netikrą naujieną – neleisti naujienai sklisti: neleisti publikuoti, jeigu išspausdino – konfiskuoti laikraščio tiražą, skelbti paneigimą, ir skelbti taip, kad visi išgirstų paneigimą, o ne įvykį, kuris paneigiamas. Dabar gi valstybę ištiko bejėgystė – ji nebėra žinių valdovė, internetuose rašinėja kiekvienas, savo skaitomų naujienų ratą ne tik kiekvienas susidaro pats, bet dar ir socialinės platformos paslaugiai suformuoja burbulus, kur renkasi tokie patys. Žinoma, galima būtų atjungti internetą, bet gi tos pačios valstybinės institucijos nuo jo priklausomos, tai kaipgi mes be e-visuomenės gyvensim? Padėtis lyg ir be išeities.

Ir didžioji problema prasideda, kai tokios naujienos pradedamos naudoti kaip tyčinės manipuliacijos ginklas. Štai visai neseniai į atsakingų žmonių bei žurnalistų pašto dėžutes atėjo laiškai, kad Prezidentas kviečia Lietuvoje steigti karinę JAV bazę ir čia pergabenti taktinius branduolinius ginklus iš Vokietijos. Dalis žioplesnės žiniasklaidos (nekalbant apie įvairius šūdportalius – graži ta lietuvių kalba!) žinią pasigavo ir ištriūbijo plačiau, kol suskubo pasirodyti paneigimai. O juk ankstėliau buvo žinia ir apie NATO karių išprievartautą mergaitę, ir apie bundesvero tanką žydų kapinėse. Bet tai – tik užuominos, kokių naujienų ir koks srautas užplūstų, jeigu įtampa su Rytų kaimyne pasiektų aukštesnę temperatūrą.

Ir, žinoma, daliai visuomenės kyla pagrįstas klausimas: tai kodėl nieko nedarome? Kodėl tų melagingų naujienų skleidėjų, tų melagienų nešiotojų nečiumpame už pakarpos ir neuždarome į dabokles, arba, kitaip tariant, kodėl melagingų naujienų skleidimas (vis dar) nėra nusikaltimas?

Svarstydamas šį klausimą, pirmiausia pavarčiau Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Aha, dalinė melagingų naujienų kriminalizacija yra – tai Melagingas pranešimas apie visuomenei gresiantį pavojų ar ištikusią nelaimę (285 straipsnis), kuris apima tokius atvejus, kai kas nors melagingai praneša ar paskleidžia žinią apie gresiantį pavojų arba didelę nelaimę visuomenei arba valstybinės reikšmės objektui, kuris atitinka Civilinės saugos įstatyme nustatytus požymius ir sudėlioja tokią sunkumo schemą: pagalbos tarnybų iškvietimas; žmonių sumaištis ar sutrikdyta valstybinės reikšmės objekto veikla, padaroma didelė turtinė žala. Kaip melagingos naujienos tramdymo įrankį galima būtų panaudoti ir atsakomybę už šmeižimą (154 straipsnis), kuomet skleidžiamos išgalvotos žinios, siekiant pažeminti kitą žmogų.

Melagius naujiennešius galima pričiupti ir per nusikaltimus, kuriais kurstoma neapykanta prieš rasinės, etninės, tautinės, religinės ar kitokios grupės žmones (170 straipsnis), beje, tai – gan dažnas atvejis, kai, pasiremiant melagingomis žiniomis, neapykanta nukreipiama prieš kitas visuomenės grupes. Dar yra teroristinių nusikaltimų kurstymas (250 straipsnis) bei vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą (122 straipsnis). Žinoma, pastarieji straipsniai (galima būtų rasti ir daugiau) yra „išvestiniai“, t. y. melaginga naujiena gali tapti viena iš tokių straipsnių draudžiamų veikų, bet tai nėra jų tiesioginio draudimo objektas.

Bet gal to neužtenka? Gal reikėtų kaip reikiant užsimoti ir melagienos nešiotojams virš galvų pakabinti jeigu ne Damoklo, tai Algirdo kardą (tą, kuriuo jis tris kartus beldė į Maskvos vartus: 1368, 1370 ir 1372 metais)?

Vis dėlto prieš taikant bet kokiam reiškiniui baudžiamosios teisės priemones, t. y. jį kriminalizuojant, reikia patikrinti, ar tai – tikrai pats tinkamiausias kelias. Pirmiausia, reikėtų nepamiršti, kad kriminalizacija – tai ultima ratio, pati griežčiausia ir sunkiausia atsakomybės rūšis. Net ir baudžiamasis nusižengimas, lengvoji baudžiamojo teisės pažeidimo forma, neturi būti kuriama lengvabūdiškai (teistumas – menkas malonumas). Dar daugiau, labai svarbu įvertinti, ar baudžiamoji teisė iš viso pajėgi efektyviai spręsti šią problemą, t. y. kad kriminalizacija sukels bent kokį nors rimtesnį pokytį.

Taigi, jeigu norime kriminalizuoti melagingas naujienas, yra visa aibė klausimų, į kuriuos turime atsakyti. Pamėginsiu keletą pateikti. Pirma, ar kiekviena melaginga naujiena verta baudžiamosios teisės? Žinoma, kad ne. Bet kaip pamatuoti baustiną ir leistiną?

Nes – sutikite – žmonės turi teisę kalbėti ar skleisti net ir visiškas nesąmones, kol nesukelia gaisrų ar nepridaro kokio nors apčiuopiamo blogio.

Vienas iš svarbiausių matmenų – kad tai nebūtų kišimasis į žodžio laisvę, t. y. kad toks kriminalizavimas netrukdytų laisvai skleisti pažiūras ir įsitikinimus. Europa nėra absoliučios žodžio laisvės kontinentas – net Europos žmogaus teisių konvencija leidžia riboti žodžio laisvę, tačiau tai turi būti padaryta laikantis svarbių elementų, o svarbiausias iš jų – kad toks ribojimas aiškus, būtinas demokratinėje visuomenėje.

Baudžiamasis ribojimas – labai rimta, todėl čia žodžio laisvė ribojama ypač retai, pvz., nebent tokiais atvejais kaip viešas kvietimas smurtu kėsintis į valstybės suverenitetą ar plačiai diskutuotinas Holokausto ir kitų tarptautinių nusikaltimų neigimas. Taigi, reikia suformuluoti aiškius kriterijus, kaip gali atrodyti arba pati baustina melaginga naujiena, arba jos pasekmės. Pvz., melaginga naujiena, sukėlusi neramumus? Smurtą? Dėl kurios nukentėjo žmonės, jų sveikata ar gyvybė, ar kilo didelė turtinė žala?

Nes – sutikite – žmonės turi teisę kalbėti ar skleisti net ir visiškas nesąmones, kol nesukelia gaisrų ar nepridaro kokio nors apčiuopiamo blogio. Tačiau tai – dar ne viskas. Juk baudžiamoji teisė numato atsakomybę už tyčines ir netyčines veikas. Tyčinė veika – tuomet, kai tu supranti, ką darai, supranti pasekmes ir jų sieki arba leidi joms atsirasti.

Pvz., žmogus nori sukelti ligos epidemiją ir platina melagingą naujieną, kad skiepai nuo šios ligos sukelia, tarkim, nevaisingumą. Čia lyg ir būtų aišku (jeigu nekalbėsime apie tokių veikų įrodinėjimą), bet problema – mat medicina nepasitikintis žmogus gali tokią naujieną išplatinti neturėdamas intereso sukelti epidemijos, ir tai – jau visai kas kita. Tad ar bausti už netyčines melagingas naujienas? O juk ir netyčinis platinimas gali sukelti sunkių pasekmių. Ir tai dar ne viskas – o kokios veikos, susijusios su melaginga naujiena, bus kriminalizuojamos? Sukūrimas? Bet vien tik sukurta naujiena dar gali neatnešti jokių pasekmių. Aha, dar vienas klausimas – šiam nusikaltimui reikės pasekmių, ar vien pats naujienos sukūrimo faktas bus baustinas. Kaip jau minėjau, jei nėra pasekmių, tai neabejotinai pažeistų saviraiškos laisvę.

O kaip dėl platinimo? Ar imsime gaudyti, pvz., už pasidalinimus feisbuke ar instagrame? Ne, čia – ne Rusija, turbūt neverta to daryti. Bet kokio lygio platinimas turėtų būti, turbūt, viešas? O nuo kada viešumas prasideda – į tai atsakymų turi teismų praktika. Be to, kas bus šio pažeidimo subjektas: kūrėjas ar platintojas, o gal ir kūrėjas, ir platintojas, nes, vėlgi, naujienai išplisti be platintojų – beviltiška? O ką jau kalbėti apie situaciją, kad tos rimtosios melagingos naujienos yra surežisuojamos ne Lietuvoje, tai ar taikysime joms ekstrateritorinį principą?

Vis dėlto pamėginsiu suformuluoti, kaip atrodytų melagingos naujienos straipsnis. Ir visi kartu pagalvokime: reikia mums jo ar ne? Pavyzdžiui:

„Tas, kas sukūrė ir viešai paskelbė ar viešai platino (kad nekriminalizuotume tik sukūrimo) arba viešai paskelbė ar viešai platino žinomai melagingą (t. y. – tyčia) naujieną (žinią), kuri sukėlė grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, sutrikdė viešąją tvarką, sutrikdė valstybės institucijų darbą arba sukėlė didelę turtinę žalą, baudžiamas…“

Todėl aš manau, kad daug svarbiau būtų ne tiesiog kriminalizuoti melagingas naujienas, bet sukurti atoveiksmio mechanizmus.

Kaip jau supratote, kriminalizuoti – ne paprastas klausimas. Bet dar sudėtingesnis – atsakyti, ar tokia norma turės poveikį. Kaip minėjau, turime normą, kad kurstyti smurtą prieš rasinę, etninę ar kitokią grupę – nusikaltimas. Bet kiekvienas, nuėjęs į kurio nors didesnio portalo anoniminių komentarų kloaką, ten ras ir pasiūlymų žydus sukišti į krosnis, ir išvyti babajus, ir naikinti gėjus, bet kiek bylų iškeliama? Viena kita, ir tai paprastai tik tada, kai užkabinama ar imasi iniciatyvos kokia nors įžymybė. Ar nebūtų to paties su melagingų naujienų kriminalizavimu?

Todėl aš manau, kad daug svarbiau būtų ne tiesiog kriminalizuoti melagingas naujienas, bet sukurti atoveiksmio mechanizmus. Juk šių naujienų mes labiausiai bijome saugumo kontekste. Tai pirmiausia paruoškime valstybės institucijas, gebančias greitai reaguoti ir galinčias užkirsti kelią tokios naujienos sklidimui, švieskime žmones, kad jie žinotų, jog ne viskas, ką internete rašo ir net bičiulis Petras pašierino, yra tiesa, kad visą laiką galima susirasti žinią patikrinančių šaltinių.

Aiškinkime jiems, bandykime suprasti jų baimes, nes melagingos naujienos dažniausiai minta baimėmis. Neįsivaizduoju efektyvesnio kovos su melagingomis naujienomis kelio. Nors ir suprantu, kad tokiais pageidavimais taip pat turbūt tikiuosi neįmanomo.

Taip pat skaitykite