Nuomonės

2019.12.14 12:31

Vaiva Rykštaitė. Užtrukau metus, kol ryžausi filmuotis instagramo istorijoms

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.12.14 12:31

Palaukiu, kol vaikai užsižaidžia, kartais pasišukuoju, o kartais tiesiog sėdu, kokia esu, susikuitusi, tiesa, pasirūpinu, kad nesimatytų per daug betvarkės man už nugaros, įjungiu filmavimo kamerą telefone ir pradedu savo monologą. 

Užtruko gerus metus, kol įsidrąsinau tai daryti. Instagramo ir feisbuko „istorijos“ – mažyčiai apskritimai aplikacijų viršuje, kuriuos dar ne visi atradę, – vis sparčiau užvaldo socialinių medijų pasaulį. Čia vyksta išpažintys, rodomos žvaigždžių plastinės operacijos, reklamuojami įvairiausi produktai, išpakuojamos dovanos.

Užtat jas atradusieji sako jau praktiškai nieko kito ir nebežiūrintys. Kaip teigia viena mano draugė, „pasižiūriu istorijas ir ramu“, kitaip tariant, vis dažniau savo išmaniajame telefone skrolinu ne vertikaliai, o horizontaliai, medžiodama kuo įdomesnius storius, o tuo metu poustai lieka užmiršti. Nesuprantantiesiems, apie ką čia kalbu, pamėginsiu paaiškinti, o žinantiesiems siūlau šokti į trečią pastraipą, kurioje pasikalbėsime apie istorijų filmavimo psichologiją.

Feisbuko ir instagramo istorijos – tai šių aplikacijų funkcija, beje, prieš porą metų begėdiškai nukopijuota iš „Snapchat“, žmonės čia įkelia laikinas nuotraukas arba filmuotą medžiagą. Atrodo, kam gi tos istorijos reikalingos, kodėl negalima jų tiesiog įkelti į feisbuką ar instagramą kaip paprastai? Atsakymų gali būti įvairių, bet arčiausiai tiesos, mano nuomone, trys.

Pirma – žmonės dažnai bijodavo dalintis per daug nuotraukų ir taip neva užteršti eterį. O štai pasidalinus turiniu „istorijose“ jo bendrame sraute nesimato, tačiau kas nori pamatyti kažką daugiau konkretaus sekamo žmogaus – spusteli istorijų apskritimą ir pamato papildomas nuotraukas, filmukus, kurie po dvidešimt keturių valandų iš ten tiesiog išnyksta.

Iš pradžių buvo keista, gėda, nejauku, bet šie jausmai truko labai trumpai. Netrukus besifilmuojant mane apėmė netikėtas smagumas, per jį supratau savęs filmavimo ir kalbėjimo nematomiems sekėjams fenomeną.

Antra – psichologinis spaudimas kelti tik pačias gražiausias, rinktines nuotraukas, ypač į instagramo paskyras. O juk ne visi tokių kasdien ar kas savaitę prifotografuoja… Istorijų funkcija suteikia vartotojams galimybę kelti nepagražintą realybę, tačiau nesugadinti gražios savo nuolatinių nuotraukų galerijos. Trečia – istorijų laikinumas. Po paros čia pasidalintos nuotraukos ir filmukai išnyksta, ir tas laikinumas suteikia drąsos, nes juk ne taip baisu pakvailioti ar kažką pasakyti, žinant, kad netrukus viso to nebeliks.

Sakiau „niekada“. Niekada nesifilmuosiu pati viena kalbėdama į kamerą, nesimaivysiu prieš kamerą ir jau tikrai niekada nedarysiu to žaidimo savo socialinių tinklų sekėjais „Klauskite manęs, ko tik norite!“ Jis rodėsi man itin paaugliškas savimeilės ir smalsumo patenkinimas, panašiai kaip mano mokyklos laikais buvusios populiarios sąsiuvinių anketos, kuriomis mainydavomės vieni su kitais, norėdami sužinoti vienintelį dalyką: ką kiti galvoja apie mane? Antai ir iš instagramo istorijų pagaliau galima sužinoti, ko manęs tie nepažįstamieji norėtų paklausti? O sužinoti klausimą dažnai esti įdomiau, nei į jį nuoširdžiai atsakyti.

Taip pat skaitykite

Neprisimenu, kaip pirmąkart ryžausi nusifilmuoti kalbėdama tarsi pati sau, bet iš tiesų tai tūkstančiams žmonių, žiūrintiems istorijas. Iš pradžių buvo keista, gėda, nejauku, bet šie jausmai truko labai trumpai. Netrukus besifilmuojant mane apėmė netikėtas smagumas, per jį supratau savęs filmavimo ir kalbėjimo nematomiems sekėjams fenomeną. Pastebėjau, kad istorijoms filmuojuosi tada, kai jaučiuosi vieniša. O namie augindama vaikus vieniša ar tiesiog izoliuota nuo išorinio pasaulio pasijuntu gan dažnai, todėl plepėjimas su nematomais žmonėmis man yra galimybė pasikalbėti su kažkuo kitu, vyresniu nei ketverių metų dukra. Dar pastebėjau, kad istorijoms jokiu būdu negaliu filmuotis tuo metu, kai šalia manęs yra žmonių, – tuomet apima keistas gėdos, dvilypumo jausmas ir visas filmuojamos istorijos nuoširdumas pradingsta.

Svarbiausia istorijų savybė, jaučiu, yra terapinė. Besifilmuodama istorijoms, kuomet kažkas iš instagramo sekėjų paklausia, pavyzdžiui, kaip man sekasi gyventi Havajuose, jaučiu gavusi progą paprasčiausiai išsikalbėti. Taip, kaip išsikalbama psichologo kabinete arba kur nors traukinyje ar lėktuve su nepažįstamu pakeleiviu.

O aš prisipažinsiu, kad filmuodamasi istorijoms patenkinu dar ir paiką fantaziją duoti interviu bei jaustis svarbi. Nes kažkam rūpi, ką valgiau pusryčiams, ir aš su kamera rankose, ekrane matydama savo pačios atvaizdą, mielai apie tai pasakoju.

Tik čia dar viskas kitaip, nes nesimato pakeleivio akių nei ausų, bet jų ir nereikia, nes mainais už jų nebuvimą gauname besąlygišką besiklausančiųjų tylą. Filmuojantis istorijose kalbama ne su menamu klausytoju, bet klausytojui, šitaip gaunant prabangą kalbėti nebūnant pertrauktai, ir mainais nereikia išklausyti pašnekovo nuomonės ar laukti savo eilės, kol galėsi įsiterpti. Instagramo ir feisbuko istorijos – tai begėdiškas monologas apie save kitiems, iš pradžių tikrai besirodantis ekscentriškai, tačiau pabandžiusi supratau – toks kalbėjimas padeda išsilaisvinti, pasijusti geriau. Svarbiausia, turbūt, tik nepamiršti tų tikrų pokalbių su tikrais draugais, matant jų akis, susiliečiant rankoms. Visko su saiku.

Veik nesuklysiu sakydama, kad filmavimasis istorijoms skirtas ne drovuoliams. O gal kaip tik žmonių pilname kambaryje nedrįstantys prabilti introvertai jaučiasi įgavę balsą, kai prabyla būdami savo komforto zonoje – vienumoje – socialinių medijų istorijose? Tai jūs man pasakykite. O aš prisipažinsiu, kad filmuodamasi istorijoms patenkinu dar ir paiką fantaziją duoti interviu bei jaustis svarbi. Nes kažkam rūpi, ką valgiau pusryčiams, ir aš su kamera rankose, ekrane matydama savo pačios atvaizdą, mielai apie tai pasakoju.

Taigi, lenkiu pirštus tikrame gyvenime plepėdama su tikra drauge, instagramo ir feisbuko istorijos turi terapinį poveikį ir patenkina mūsų poreikį išsikalbėti su nepažįstamuoju, dargi šiek tiek glosto savimeilę ir suteikia galimybę įsivaizduoti, kad duodi interviu kokiai nors glamūrinei televizijos laidai. Juk taip?

„Man tai… ne… – atsako draugė. – Aš prieš filmuodamasi istorijoms sau užduodu tris klausimus: Ar žmonės sužinos ką nors naudingo? Ar tai ką nors įkvėps? Ar tai ką nors pralinksmins? Jei ne, tada, vadinasi, neverta ir filmuotis.“ Po šio draugės atsako valandėlę patogiai patylėjome. O jūs jau įsidrąsinote filmuotis istorijoms? Kaip jaučiatės tai darydami?

Taip pat skaitykite