Nuomonės

2019.10.15 15:46

Justinas Žilinskas. Savigynos šachmatai Sirijoje

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.10.15 15:46

Šiuo metu labai populiaraus mokslininko ir publicisto Yuvalio Noaho Harrari knygoje „Homo Deus“ įtikinamai samprotaujama, kad beveik įveikusi maro ir bado rykštes žmonija apsitvarkė ir su karu.

Taip, karai vyksta, bet dabar statistiškai daugiau žmonių pasaulyje miršta nuo viršsvorio nei nuo karo. Ir apskritai, kiekvieno iš mūsų šansai žūti ginkluotame konflikte yra gerokai sumažėję (džiugu, ar ne?). Tačiau ši statistika mažai paguos Sirijos ir gretimų kraštų gyventojus – ten karas tebeskina savo kruviną derlių. Ir nors Sirija – toli, gerokai toliau nei netolima Ukraina, bet apie ją vis girdime ir diskutuojame. Prieš savaitę kaip tik nuskambėjo žinia, kad Lietuva svarsto, ar sutikti su JAV prašymu atsiųsti į Siriją daugiau karių.

Šis klausimas, žinoma, yra labai komplikuotas. Ir net ne tik dėl to, kad „komandiruotė“ į Siriją kariams turbūt bus viena iš pačių pavojingiausių, bet ir dėl aibės klausimų, kurie visada kyla veliantis į karą, bei pačio pagrindinio iš jų – ar šis karas teisėtas?

Kaip turbūt dažnas skaitytojas žino, 1945 m., priėmus Jungtinių Tautų Chartiją, tarptautinėje teisėje buvo galutinai užfiksuotas pokytis. Faktiškai neribojamai teisei į karą, įsigalėjusiai per 18–19 amžius, padarytas galas: įtvirtintas jėgos ir grasinimo jėga draudimo principas. Šis principas numatė tik porą išimčių, kuomet valstybės gali griebtis ginkluotos jėgos: tai savigynos atvejis arba Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos palaimintos kolektyvinės operacijos. Visi kiti atvejai – teisininkų galvos skausmas, ilgas įrodinėjimas, kad mes – teisūs, o jie – ne. Arba vadinamosios pilkosios zonos, nes gyvenimas – ne šachmatų lenta su tik baltais ir juodais kvadratiniais langeliais.

Taigi, Sirijos šachmatuose mes turime klaikią kebeknę. Pirmiausia – Basharo al Assado režimą, arba Sirijos Vyriausybę, remiamą Rusijos, tuomet – aibę opozicijos grupių, apibendrintai galimų vadinti Sirijos sukilėliais (nevardinsiu atskirai, nes tam prireiks pastraipos), ir jas remiančius kitus didžiuosius žaidėjus: JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Jordanija, Kanada, Australija, kt. Tai – dar ne viskas, nes vis dar egzistuoja Islamo valstybė (ISIS arba Daesh), savo interesus ginančios įvairiausios kurdų organizacijos ir grupuotės (PKK (Kurdistano darbininkų partija), SDF/YPG (Sirijos demokratinės pajėgos), PYD (Demokratinė kurdų partija)) ir prieš juos į karą dabar išsiruošusi Turkija. Lietuva, kiek galima spręsti iš viešos informacijos, yra kviečiama prisijungti prie kovos su ISIS. Ir ši kova, matyt, vyks Sirijos teritorijoje. Tad kokiais teisiniais argumentais šalys, įsivėlusios į Sirijos mėsmalę, grindžia dalyvavimą?

Šis klausimas, žinoma, yra labai komplikuotas. Ir net ne tik dėl to, kad „komandiruotė“ į Siriją kariams turbūt bus viena iš pačių pavojingiausių, bet ir dėl aibės klausimų, kurie visada kyla veliantis į karą, bei pačio pagrindinio iš jų – ar šis karas teisėtas?

Pradėsiu nuo Rusijos – ji visur trimituoja, kad yra vienintelė teisėta užsienio veikėja šiame konflikte, kadangi jos paslaugų 2015 m. paprašė Sirijos Vyriausybė, tai yra Basharo al Assado režimas. Nieko keisto – žinant, kad Sirijos režimas sėkmingai taiko cheminius ir kitokius opozicijos atstovų kankinimus, naudoja cheminį ginklą, marina badu apsiaustus miestus, bombarduoja neskirdama civilių ir karinių taikinių, įskaitant ligonines (kaip tik neseniai pasirodė „The New York Times“ tyrimas), Rusija – pats geidžiamiausias tokio kovos stiliaus partneris, puoselėjantis istorinę ir sukaupęs naują patirtį ir Čečėnijos, ir kituose karuose. Bent aš nežinau kitos valstybės Europoje, kurios televizija, pranešdama orų prognozę, pasidžiaugtų, kad puikus oras bombarduoti. Ir džiaugiuosi, kad nežinau, nors paskutiniai Turkijos reportažai irgi nedaug atsilieka. Taigi, Rusijos įsitraukimas – tiesiog akivaizdus pavyzdys, kai teisėtumas ir teisingumas atitolę šviesmečiais.

Jungtinės Amerikos Valstijos – gerokai sudėtingesnis atvejis. Kai Sirijoje prasidėjo sukilimas prieš Basharą al Asadą, buvo akimirkų, kai atrodė, kad jo režimas nebeišsilaikys. Bet tai nebuvo tikrasis JAV indėlis – nors JAV ir teikė pagalbą Sirijos opozicijai, tačiau JAV rimtai į Siriją įžengė tuomet, kai vos negriuvo Irakas. O Irako griuvimo priežastis – ISIS, kuri, pasinaudojusi sukilimo lemtu jėgos vakuumu Sirijoje, įsitvirtino ir Irako, ir Sirijos teritorijose, kurdama naująjį kalifatą. Taigi, nuo 2014 m. JAV ir sąjungininkai pradėjo operacijas prieš ISIS bei Al-Nusra grupuotę, dar rasdami ten ir senus pažįstamus – Al Qaeda. Basharas al Assadas, kurio pajėgos taip pat kovojo ir prieš ISIS, JAV į šią operaciją nekvietė, taigi, JAV turėjo surasti kitą pagrindą įsikišti.

Tad pagrindas, kuriuo JAV grindžia šį dalyvavimą, yra savigyna (arba Jungtinių Tautų Chartijos 51 str.). Žinoma, kyla klausimas – ar ISIS užpuolė JAV, kad JAV nuo to ginasi? Matyt, užpuolimo nereikėtų suprasti labai tiesiogiai. JAV motyvuoja, kad, viena vertus, yra ginamas Irakas kaip sąjungininkas, kita vertus, Sirijos Vyriausybė „negalinti arba nenorinti“ (unable or unwilling) susitvarkyti su grėsme, kuri kyla JAV sąjungininkui – Irakui – ir JAV pajėgoms regione.

Turkija, šiuo metu tęsdama operaciją prieš kurdų kovotojus, remiasi labai panašiais argumentais, arba, kitaip tariant, Turkija taip pat remiasi savigynos teise bei kovos su terorizmu mantra, kadangi PKK, ir ne tik pagal Turkijos vertinimus, yra laikoma teroristine grupuote, o SDF ryšiai su PKK irgi niekam ne paslaptis. Tačiau Turkijos pateikia argumentus, neva PKK / PYD / YPG daliniai prie Turkijos sienos, Šiaurės Rytų Sirijoje, yra tiesioginis ir tuoj nutiksiantis pavojus, nes jie apšaudo Turkijos pasienio postus, naudoja snaiperius ir netgi prieštankines raketas.

Jums gali kilti klausimas, kokius čia terminus naudoja Turkija? Ką reiškia tiesioginis (direct)? Ką reiškia tuoj nutiksiantis (imminent)? Tai vėlgi yra paprotinėje tarptautinėje teisėje susiformavusių savigynos kriterijų atspindys – mat pagal klasikinę Caroline bylą (kurioje bylinėjosi JAV ir Jungtinė Karalystė) buvo suformuluoti trys savigynos kriterijai: grėsmė, dėl kurios griebiamasi savigynos, turi būti tuoj nutiksianti, rimta (tiesioginė) ir neleidžianti pasirinkti kitų atsakymo priemonių. Pvz., apšaudytas karinis dalinys turi teisę atsakyti į ugnį ugnimi. Tačiau savigyna taip pat turi būti proporcinga ir vykdoma teisėtomis priemonėmis: tas pats apšaudytas dalinys neturi teisės atsakyti cheminiu ginklu arba užpulti priešo civilius.

Nesinorėtų imtis griežtų vertinimų, nematant visos situacijos, bet panašu, kad, palyginus su tuo, kokią grėsmę kėlė ISIS ir kuo grasina Turkijai kurdai (jeigu grasina), skirtumas yra. O atsakas – labai panašus: Turkijos pajėgos smogė ne tik artilerija, bet ir aviacija, tai yra masinis puolimas, o ne tikslinis atsakymas į minėtas (ir sunkiai patikrinamas) kurdų pajėgų „provokacijas“. Žinoma, pastarosiomis dienomis kurdai sužaidė rimtą politinę partiją – regis, susitarė su Assadu ir Rusija, ir Turkijos blitzkriegas užstrigs.

Kaip rašo ir patys kurdai – jie nesitiki nieko gero nei iš „Sirijos skerdiko“, nei iš jo draugų Kremliuje, bet dar baisesnė jiems Turkijos invazija, juolab kad Sirijoje kurdams lyg ir žadama autonomija (ir kaip čia neprisiminti, kad Irako autonomija jau beveik virtusi kurdų valstybe de facto). Politika – galimybių menas, bet gal jis išsaugos žmonių gyvybių.

O Lietuvai prie karių siuntimo į Siriją klausimo, matyt, teks grįžti. Ir, jeigu bus nuspręsta siųsti savo pajėgas, susitaikyti, kad šis sprendimas nebus priimtas kaip teisiškai nepriekaištingas.

Beje, dar vertėtų prisiminti, kad tarptautinėje teisėje iki šiol karštai diskutuojama, ar apskritai galima savigyna prieš nevalstybinį subjektą (kuris, žinoma, veikia kokios nors valstybės teritorijoje). Dauguma tokios savigynos atvejų yra labai kritikuojami, ginčijami ar bent diskutuojami, nors valstybių praktika, kai puolami nevalstybiniai subjektai, nepaisant, ką sako tą teritoriją formaliai turinti valstybė, darosi vis gausesnė. Tik nežinia, ar tai – į gera.

O Lietuvai prie karių siuntimo į Siriją klausimo, matyt, teks grįžti. Ir, jeigu bus nuspręsta siųsti savo pajėgas, susitaikyti, kad šis sprendimas nebus priimtas kaip teisiškai nepriekaištingas. Mat sąjungininkai – sąjungininkais, o teisės – teisėm, ir ne visada viskas gražiai atsistoja į tvarkingus šachmatų langelius.

P. S. Iš anksto atsiprašau visų ekspertų, jeigu šifruodamas pusių, kovojančių Sirijos konflikte, pavadinimus ir sąjungas padariau klaidų.