Nuomonės

2019.09.28 11:51

Justinas Žilinskas. Rokenroliška Vilniaus dvasia

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.09.28 11:51

Prieš porą savaičių Vilniuje atsirado naujas paminklas. Gal tiksliau – paminklėlis (taip, deminutyvai kartais būna ir prasmingi): viename iš privačių Senamiesčio kiemų, Šv. Mykolo g. 6, atsistojo skulptūra litvakų kilmės poetui, rašytojui ir dainų autoriui bei atlikėjui Leonardui Cohenui (rugsėjo 21 d. - jo 85-as gimtadienis).

Skulptūros mecenatas – norvegų verslininkas Johnas Afsethas – skulptūrą paprašė sukurti jau amžinatilsį skulptorių Romualdą Kvintą, kurio subtilūs darbai puošia ne tik Vilnių. Deja, likimas Romualdo nepagailėjo ir darbą jau pabaigė jaunosios kartos skulptorius Martynas Gaubas. Kiemelio prieglobstis vienam svarbiausių XX-ojo amžiaus kultūros ir popkultūros vardų – laikinas, mat miestas, kuriam padovanotas darbas, turėjo surasti nuolatinę vietą. Nespėjo. Gal dar suras – juolab, skulptūrą atidengė pats meras ir jo žmona, ir viešai tą pažadėjo.

Skulptūros atidengimas viešojoje erdvėje pasitiktas įvairiai. Be gausios džiaugsmo giesmės, niekur nedingo ir juodašimtininkų šauksmai, kad „vėl žydui, o mūsų didvyriams lentas nuima!“, kiti stebėjosi, kad skulptūra – privačioje valdoje, o jos atidengimas – kviestinis, tretiems skulptūra pasirodė nevykusi, ketvirtiems – kad LRT, parengusi reportažą apie Leonardą Coheną leptelėjo, jog jo bene žinomiausią dainą – erotizuotą dievoieškos psalmę „Hallejujah“ – išgarsino animacinis filmas „Šrekas“. Bet ypač, ypač daugelį suerzino mecenato Johno Afsetho retransliuoti žodžiai – jis dovanoja šią skulptūrą Vilniui dėl to, kad Vilnius yra jaunas miestas, be dvasios, o jis nori, kad Vilnius taptų rokenrolo miestu*. (Nors aš gyvai tą mintį girdėjau šiek tiek kitaip – kad jaunasis Vilnius, atkūręs demokratiją tik prieš 30 metų, dar neradęs savo naujosios dvasios).

Tad tas „Vilnius – be dvasios“, kaip sakė asiliukas Šrekui, giliai, giliai mus įžeidė, turbūt lyg gyvuonies, lyg pat šaknų. Bet tuo pačiu tai kviečia ir save, ir kitus paklausti – o kokia toji Vilniaus dvasia? Ko nemato Johnas, ar galbūt kažko nematome mes? Tad kokia toji Vilniaus dvasia – ar yra joje rokenrolo?

Vargu ar pasakysiu ką naujo, bet pirmas Vilniaus dvasios bruožas – tai daugiakultūriškumas. Visada buvo ir, tikėkimės, visada bus. Taip, ir manyje nuo sovietinių laikų dar glūdi tas „50 metų čia gyvena ir neišmoko lietuviškai“ pasipiktinimo termometras, nors šiais laikais rusiškai kalba ir baltarusiai, šluojantys IKEA ar kito prekybos centro lentynas, bet iš tiesų Vilnius niekada nebuvo vienos tautos. Ir nei vienai tautai jo nepavyko „sutautizuoti“. Mat pats miestas yra tarptautinis reiškinys, ir dar – paribio miestas: ne tik kalbų paribio, bet ir religijų paribio. Ne veltui Oršos mūšiui vadovavo LDK stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis, už jį išsireikalavęs teisės pastatyti Vilniuje cerkvę, o Muravjovas leido specialius cirkuliarus, kad „surusintų“ stačiatikių cerkves, Respublikos laikais statytas. Ne veltui „Vidurio Lietuvos“ prijungimo prie Lenkijos referendumą ignoravo ne lenkiškos Vilniaus tautinės bendrijos. Vilniaus elitas taip pat visada buvo daugiatautis, net jeigu ir pasirinkdavo kažkurią kalbą kaip lingua franca pagal istorines aplinkybes. Net ir dabar Vilnius iš kitų Lietuvos miestų tuo išsiskiria. O dabar pagalvokime, ar tai – ne rokenrolas? Universali muzika, susiliejusi iš skirtingų muzikinių tradicijų, po savo stogu priglobusi kiekvieną – Čikagos bliuzmeną, vilniškį studentą, Sudano dykumos klajoklį, mongolų metalistą, Londono darbininkų klasės vaikus.

Vilnius – atvykėlių miestas. Čia turbūt reikėtų padaryti išlygą – tai ypač ryšku pastarąjį šimtą metų. Mat po Antrojo pasaulinio karo, klaikaus žydų bendruomenės sunaikinimo, priverstinės lenkų repatriacijos, senųjų gyventojų liko labai nedaug. Visi kiti – atvykėliai: iš Lietuvos, iš tuometinės Sovietų Sąjungos užkaborių, skirtingo išsilavinimo, kultūros ir kilmės. Kita vertus, atvykimų būta visada: atsigrūdus čia carinei imperijai, kartu atkeliavo ir jos pareigūnai, kilmingieji, jų architektai, meilužės, patarėjai ir visa kita svita. Kažkada ir lenkai atkeliavo į Vilnių, kartu su Lietuvos krikštu ir Jogailos karūna. Kažkada – žydai. O didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas gi į Vilnių kvietė visus norinčius. Tad argi gali būti ne atvykėlių miestas, juolab – sostinė?

Atvykimas į Vilnių ir toliau tęsiasi – juk tai bene vienintelis augantis Lietuvos miestas, kurio darželiai ir mokyklos plyšta per siūles. Atvykimas savaime nėra nieko blogo, jeigu supranti, kur atvyksti ir kokiame dirvožemyje sodiniesi, bet vis tiek šaknų klausimas gali būti nesantaikos židiniu. Pamenate, koks pyktis užgriuvo Kristiną Sabaliauskaitę, kai ji mestelėjo „trijų kartų antkapio“ kriterijų tikram vilniečiui nustatyti? O neseniai, gausiose internetų gelmėse, radau dar vieną kriterijų: vilnietis – tai gyvenantis Vilniuje, o vilniškis – tai kilęs iš Vilniaus. Deja, man dar kartų per mažai, kad vilniškiu vadinčiausi. O atvykimas – negi ne rokenrolas? Kas kitas, jei ne rokenrolistas, ne Johny B. Good turi palikti savo jaukius urvelius, nukeliauti savo Route 66 ir pasinerti į ritmo ir akordų srovę?

Vilnius visada norėjo būti miestu, ir išdidžiai save juo skelbė. Kas kitas, jei ne vilniečiai visus kitus Lietuvos miestus vadina kaimais, ypač tą iš K raidės. Bet Vilnius, supamas draugiškos, nors savaip atkaklios gamtos, niekada nuo jos nepabėgo. Net ir dabar dangoraižių kvartalai ir aukštuminiai pastatai neatrodo labai vilnietiškas reiškinys, nes net ir pačioje senamiesčio širdyje, Didžiosios gatvės kiemuose tu gali rasti keliasdešimties metų senumo egles, o mūsų skverai ir aikštės – didelės ir augmeningos, kol iki jų neprisikasė netalentingi trinkelių mylėtojai. Per kalnų parką miškas prieina iki pat Vilniaus centro, tai koks čia miestas?! O ar matėte darželius prie daugiabučių? Kiekvieną pavasarį jie pražysta snieguolėmis, tulpėmis ir narcizais, ir kuriuos prižiūri tikrai ne daugiabučių administratoriai. Ir net prie naujausių statybų, kartais – žiūrėk, veja jau prapurenta ir skleidžiasi gėlės.

Be to, kadangi pastarojo pusamžio Vilnių kūrė žmonės iš kaimo, jie nematė problemų nei laukinesnėje augmenijoje, nei rurmusuose, ir neskubėjo miesto tankinti. Ir dabar kiekvieną kartą, kai vyr. architektas prabyla apie tankinimą, manyje sukyla kaimiečio genai. Aš – daug labiau už išplitusį, nei suspaustą Vilnių, tik dviračių takus ir visuomeninį transportą sutvarkykite, ir kaip nors, įveiksime šiuos atstumus. Nelabai seniai pasirodė nepaprastai vykusi Vilniaus reklama – ne, aš ne apie G tašką (nors šioji irgi buvo smagi), bet apie tai, kad Vilnius – miestas, kuriame visur galima nueiti pėsčiomis.

Patikėkite, jeigu nebandėte, tai – tikra tiesa, vos tik pastatysite į garažą ar aikštelę automobilį, šiek tiek pasiskaičiuosite laiką, ir pamatysite – labai dažnai nėra jokio reikalo lįsti į centrą su automobiliu, viskas, ko reikia, pasiekiama maždaug per pusvalandį, ir net be elektrinio paspirtuko. Tai ką čia, po galais, dar reikėtų tankinti?! Šito dvasios elemento turbūt prie rokenrolo nepritempsiu – čia jau greičiau country. Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad tokie country gigantai kaip Johny Cash nėra rokenrolo dalis? Tik ne tie, kurie jį įšventino į Rokenrolo šlovės muziejų!

Ir, pagaliau, tas tikrasis rokenrolas. Turime Franko Zappos skultpūrą, Johno Lennono biustą, o dabar – ir Leonardą Coheną. Visgi, Johnas Afsethas turbūt nežinojo dar vieno svarbaus dalyko – rokenrolas neatėjo į Vilnių su Zappa (nes jo biustas – seniausias). Rokenrolas ir anksčiau buvo Vilniuje. Rokenrolas vilniečiams sovietmečiu buvo laisvė. Ir tai liudija tokios „rokavos“ vietos kaip suoliukas Gedimino pr., prie kurio atremta Vytauto Kernagio gitara, įvairios buvusos „šokių“ salės, kur grodavo gyva muzika (pavyzdžiui, dabartinis Vaidilos teatras), vis dar apleisti Sporto rūmai, kuriuose griaudėjo jau oficialūs – „Lituanika“, „Vilnius rock“ ir dar aibė kitų, ir net LIDL parduotuvė Žirmūnuose, nes sovietmečiu ten stovėjo Žirmūnų restoranas, kuriame įvyko pirmasis neoficialus roko festivalis - vadinamasis „Žirmūnų seišinas“, jo dalyvius, žinoma, galiausiai „supakavo“ milicija ir KGB.

Tad, man regis, užuot piktinusis, kad kažkas apie Vilnių kažko nežino, ar jo dvasios nejaučia, ar nesuprato, reikia tiesiog savęs paklausti: o mes jau visus tos dvasios ženklus perskaitėme, radome, įamžinome ir, svarbiausia, kitiems apie tai papasakojome?