Nuomonės

2019.09.11 10:16

Justinas Žilinskas. Ilgai laukta pergalė

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.09.11 10:16

Rugsėjo 10 dieną penki Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjai, svarstę bylų, kurios bus perduodamos teismo Didžiajai kolegijai, sąrašą, nusprendė: byla Drėlingas prieš Lietuvą Didžiajai kolegijai perduota nebus. Tai reiškia, kad įsiteisėja pirmosios kolegijos sprendimas, ir tai yra didžiulė Lietuvos pergalė, svarbi ne tik Lietuvai.

Kadangi turbūt ne kiekvienas LRT.lt skaitytojas domėjosi šia byla, trumpai paaiškinsiu. S. Drėlingas Lietuvos teismų buvo nuteistas už prisidėjimą prie genocido, tai yra jis dalyvavo legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje, o sulaikytas Vanagas vėliau buvo žiauriai kankinamas, teisiamas neteisingo teismo, sušaudytas ir pakastas kartu su kitomis KGB aukomis. Ir tik visai neseniai talentingam jaunam istorikui Dariui Indrišoniui pavyko išspręsti galvosūkį, kur galėjo būti partizanų vado palaikai, tada jie buvo surasti bei iškilmingai perlaidoti.

Vis dėlto Lietuvos teismų sprendimą S. Drėlingas apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui – labiausiai jis menkino savo vaidmenį „operacijoje“, tačiau Teismui norom nenorom teko atsakinėti į gerokai sudėtingesnį klausimą: ar iš viso sovietines represijas, nukreiptas prieš aktyviai besipriešinančią grupę (Lietuvos partizanus), galima laikyti genocidu?

Ši problema yra kilusi ne vieną, ne du ir ne tris kartus. Dar 1948 m., Jungtinėms Tautoms svarstant Konvenciją dėl genocido nusikaltimo, SSRS ir kitos valstybės padarė viską, kad politinės grupės būtų pašalintos iš konvencijos apsaugos apimties (anot jų, politinė grupė – nepakankamai stabili), net prieš genocido termino kūrėjo ir konvencijos įkvėpėjo Raphaelio Lemkino (iš Lenkijos žydų kilęs, į JAV pabėgęs teisininkas, sukrėstas Holokausto, visą likusį savo gyvenimą paskyręs šio nusikaltimo suformulavimui ir uždraudimui) valią. Tad vos tik užeidavo kalba apie politinių ar socialinių grupių naikinimą, ginčas dėl to, ar tai galima laikyti genocidu, atsinaujindavo su dideliu įkarščiu.

Griuvus Sovietų Sąjungai, plačiau atsivėrus žinioms apie jos darytus nusikaltimus, ginčas vėl atsinaujino – tačiau per tą laiką tarptautinėje teisėje politinių grupių išimtis tarsi įsitvirtino. Vis dėlto keliolika valstybių (taip pat ir Lietuva) savo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtino išplėstą genocido sąvoką, nes didžiulė neteisybė rėžė akį. Kaip taip gali būti, kad masinis nusikaltimas priklauso tik nuo aukų apibūdinimo? Koks skirtumas, kas buvo sunaikinti, – kokios nors religinės grupės atstovai (genocidas) ar žmonės, nešioję akinius (kitas nusikaltimas)? Ypač šis skirtumas kirto tiems žmonėms, kurie su ginklu priešinosi pavergėjams ar okupantams, bet nepakliūdavo į aiškią nacionalinių, etninių, religinių ar rasinių kriterijų grupę. Mat jeigu esi politinės grupės narys, tavo apsauga galima tik tol, kol esi civilis ar bent jau nesipriešini (tave saugos nusikaltimų žmoniškumui draudimas), o štai stojęs į kovą su okupantu tapsi teisėtu taikiniu. Ir tada jau a la guerre comme a la guerre, nors tau kaip kovojančiai pusei suteikiamų privilegijų okupantas irgi netaiko (pavyzdžiui, nelaiko teisėtais kombatantais, karo belaisviais ir t. t).

Griuvus Sovietų Sąjungai, plačiau atsivėrus žinioms apie jos darytus nusikaltimus, ginčas vėl atsinaujino – tačiau per tą laiką tarptautinėje teisėje politinių grupių išimtis tarsi įsitvirtino. Vis dėlto keliolika valstybių (taip pat ir Lietuva) savo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtino išplėstą genocido sąvoką, nes didžiulė neteisybė rėžė akį.

Ir dar vienas svarbus momentas – nors Genocido konvencija gynė keturias grupes (nacionalinė, etninė, rasinė, religinė), niekas negalėjo pasakyti, kaip jas tiksliai apibrėžti, ir tai leido tam tikrą lankstumą. Pavyzdžiui, kai Bosnijoje ir Hercegovinoje serbų pajėgos ir milicijos išžudė 8 tūkst. musulmonų berniukų ir vyrų, Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai nusprendė, kad tai galima laikyti genocidu. Ruandos genocido atveju tutsių ir hutų atskyrimas buvo paremtas ne tiek aiškiu etniškumu ar tautiškumu, o administraciniais kolonijinės valdžios sprendimais vienus pavadinant vienaip, kitus – kitaip.

Lietuva sovietinių represinių institucijų pareigūnus nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo traukė atsakomybėn už genocidą, pradžioje mūsų Baudžiamajame kodekse net kitų tarptautinių nusikaltimų nebuvo. Bet ilgainiui tarptautinės teisės požiūris, kad genocidas neapima politinių ar socialinių grupių naikinimo, iškėlė ginčą ir Lietuvoje, galiausiai jį turėjo spręsti Konstitucinis Teismas.

Lygiagrečiai Lietuva tą patį klausimą aiškinosi Vasiliausko prieš Lietuvą byloje EŽTT. Konstitucinis Teismas savo sprendime nuėjo keliu, kurį šio komentaro autorius svarstė savo disertacijoje dar 2001 metais, – kad į politinę grupę reikia žvelgti kaip į sudėtinę kitų keturių grupių dalį, nes Konvencija saugo ne tik grupę kaip tokią, bet ir jos žymią dalį, taip atrandant balansą tarp tarptautinės teisės griežtumo ir teisingumo. Deja, Vasiliausko byloje pateikti šie argumentai EŽTT neįtikino, ir Lietuva bylą pralaimėjo. Tačiau Drėlingo byloje istorija pasisuko kitaip.

Pirmausia, jau ir Vasiliausko byloje sprendimas Lietuvos nenaudai buvo priimtas minimalia teisėjų balsų persvara, bet svarbiausia – Lietuvos teismai iš jo pasimokė. Drėlingo byloje mūsų teismai daug rimčiau pažiūrėjo į tarptautinės teisės normas ir savo argumentaciją aiškiai grindė tarptautine teise bei jos aiškinimu. Matyt, prisidėjo dar ir tai, kad Drėlingas veikė aukščiausio KGB ešelono operacijoje, be to, nuo Genocido konvencijos priėmimo buvo prabėgę beveik dešimt metų, tad nežinojimu prisidengti tapo sunkiau. Taigi, Drėlingo sprendimas, nors irgi turėjo atskirųjų nuomonių, bet buvo Lietuvos naudai. Visgi kelias dar nebuvo baigtas – mat sprendimą galėjo peržiūrėti Didžioji kolegija, kuri galėjo nueiti Vasiliausko bylos keliu. Ir iš tiesų – Drėlingo atstovai apskundė sprendimą, tad mes, besidomintieji šiais klausimais Lietuvoje, nekantriai laukėme, kas bus nuspręsta.

Tačiau svarbu atsiminti ir tai, kad tai yra sprendimas vienoje konkrečioje byloje su konkrečiomis aplinkybės. Tai nereiškia, kad dabar automatiškai visi SSRS okupacinių struktūrų veiksmai bus laikomi genocidu.

Kaip jau rašyta pirmoje pastraipoje – bylos Didžioji kolegija nenagrinės. Tai reiškia, kad sprendimas įsiteisėja. Tai reiškia, kad Lietuvos argumentai, jog taikyti atsakomybę už partizanų vado sugavimą, kankinimą ir nužudymą kaip genocido politikos dalį, kuri buvo nukreipta prieš lietuvių tautą, bet pirmiausia reiškėsi jos nepaklusniosios – politinės – dalies represavimu, buvo galima, ir toks taikymas nepažeidė principo „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (nullum crimen sine lege). Tai taip pat reiškia, kad tam tikromis aplinkybėmis sovietinė represinė politika gali būti laikoma ir genocidu. Tai yra labai didelis žingsnis į priekį, svarbus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms tautoms bei valstybėms, kurias taršė sovietinių represijų mėsmalė.

Tačiau svarbu atsiminti ir tai, kad tai yra sprendimas vienoje konkrečioje byloje su konkrečiomis aplinkybės. Tai nereiškia, kad dabar automatiškai visi SSRS okupacinių struktūrų veiksmai bus laikomi genocidu. Tai, deja, taip pat nereiškia, kad teisiškai genocidu bus galima pripažinti Holodomorą ar kitus, gerokai anksčiau vykdytus SSRS nusikaltimus (pvz., T. Snyderis mažaisiais genocidais vadina SSRS pasienio teritorijų „valymą“ nuo lenkų ir kitų „nepatikimų“ tautinių mažumų Didžiojo teroro metais), šįsyk jau grynai dėl laiko kriterijaus (kaip minėta, Genocido konvencija sukurta 1948 m.).

Vis dėlto tai – labai svarbi pergalė. Ir dar vienas atvejis, kai maža, neįtakinga valstybė Lietuva įneša rimtą indėlį į tarptautinės teisės raidą.