Ankstesniame komentare trumpai papasakojau apie šaunų žmogų – šveicarą Henry Dunantą (Anri Diunaną), 1859 m. tapusį Solferino mūšio didvyriu. Tik kitokiu didvyriu, nei paprastai būna mūšiuose: jis – nekovojo, jis gelbėjo gyvybes, nesirinkdamas, kuriai pusei sužeistieji priklauso.
Taip pat skaitykite
Jo idėjos, raštai ir veikla tapo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto įkvėpimu, komiteto ir judėjimo, kuris šiuo metu išaugęs į pačią didžiausią, svarbiausią ir didžiausią autoritetą turinčią tarptautinę humanitarinės pagalbos organizaciją bei draugijų tinklą.
Dažniausiai žiniasklaidoje apie ją mes girdime, kai nutinka kas nors blogo, – pavyzdžiui, subombarduojama ligoninė ar nužudomi darbuotojai, o apie kasdienę veiklą visuose pasaulio kampeliuose, beveik visuose karštuose taškuose (ar karas, ar epidemija, ar potvynis, ar badas) – retai. Bet visi žinome, kad jis – yra. Ir visi žinome emblemas: raudoną kryžių arba raudoną pusmėnulį baltame lauke. Vienas kitas dar žino ir raudoną rombą – ar kristalą. Ir, pripažinkime, visiems nuo to šiek tiek ramiau – juk jeigu nutiks kažkas labai blogo, bent Raudonasis Kryžius padės.
Bet noriu grįžti prie Henry Dunanto – po pirmojo rašinio socialiniame tinkle užsiminiau, kad jo gyvenimo įdomioji istorija nesibaigė Solferino mūšiu, ir gavau prašymų papasakoti daugiau. Tad, kaip seniau sakydavo, „laiškas pakvietė kelionėn“.
Ankstesniame komentare papasakotas Solferino žygdarbis prasidėjo nuo vieno žmogaus, nuo spontaniško žmogiškumo akto, nors buvo galima praeiti pro šalį, sumurmėjus „ne mano daržas, ne mano pupos“. Galima buvo tiesiog paaukoti labdarai (juk Henry buvo verslininkas ir į Solferiną vyko verslo reikalais) ar pasimelsti už sužeistųjų ir ligonių sielas ir jaustis atlikusiam pareigą. Bet galima buvo ir veikti, tačiau veiksmas, kurio Henry Dunantas ėmėsi iš visos širdies, irgi turėjo savo kainą.
Kuriant pirmąją organizaciją, vėliau pavadintą Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetu, be Henry Dunanto, į ją įėjo dar keletas žmonių, pritarusių H. Dunanto idėjoms: Ženevos viešosios gerovės draugijos pirmininkas, teisininkas Gustave`as Moynier, humanišku elgesiu kare pagarsėjęs Šveicarijos kariuomenės generolas Henri Dufouras bei du gydytojai: Louisas Appia ir Theodore`as Maunoir. Bet po pradinės sėkmės, kai komiteto pastangomis, kurias dar ir parėmė Šveicarijos Vyriausybė, užgimė 1864 m. konvencija dėl sužeistųjų padėties mūšio lauke pagerinimo ir sparčios komiteto veiklos plėtros, kilo įtampų.
Kaip jau minėjau, Henry buvo verslininkas, nors tikriausiai ne pats apsukriausias. Kai Dunantas visa siela įsitraukė į humanitarines veiklas, jo verslas 1867 m. Alžyre žlugo. Ir ne šiaip žlugo – vyko net teismas, kuriame Dunantas buvo apkaltintas apgaulingu bankrotu, grėsė net suėmimas. Dunantą ne tik prislėgė milžiniškos skolos kreditoriams, bet nukentėjo ir jo šeima. Toks žlugimas kalvinistinėje išganymą per darbą ir verslą skelbiančioje bendruomenėje buvo tragedija – ne tik asmeninė, bet ir visuomenės akyse, nes kartais netekti reputacijos yra baisiau nei turto.
Vienas didžiausių Dunanto oponentų Komitete buvo įtakingas ir gerbiamas teisininkas G. Moynier, dar 1864 metais tapęs jo prezidentu. Jis, skirtingai nuo vizionieriaus Dunanto, laikėsi daug atsargesnės, racionalesnės pozicijos dėl daugelio revoliucinių pasiūlymų dar rengiant Ženevos konvenciją, ypač griežtai Moynier oponavo vienai svarbiausių Dunanto idėjų – kad medicinos personalas turi būti laikomas neutraliu (vėliau medicinos personalas tapo ir saugomas). Moynier manymu, tai buvo beviltiška, netikroviška ar net žalinga idėja, nors galiausiai valstybės šią nuostatą priėmė.
Žlugus Dunanto verslui ir prasidėjus teisinei kebeknei, konfliktas dar paaštrėjo – Moynier iš Dunanto pradėjo reikalauti, kad jis pasitrauktų iš Komiteto, kadangi toks asmuo kenkia Komiteto reputacijai. Solferino žygdarbis jau niekam neberūpėjo. Sukrėstas ir sutrikęs Henry Dunantas galiausiai ne tik atsistatydino iš Komiteto sekretoriaus pareigų, bet ir buvo pašalintas iš Komiteto narių bei išvyko iš Ženevos, ir daugiau ten nesugrįžo.
Apmaudu, bet Dunanto ir Moynier konfliktas dėl to neužgeso. Regis, Moynier buvo nusiteikęs ne tik išmesti Dunantą iš Komiteto, bet ir sumenkinti jo indėlį Raudonojo Kryžiaus istorijoje, gal net ir asmeniškai pakenkti. Jeigu kas nors prisimindavo Dunanto nuopelnus, tuoj pat buvo griebiamasi veikti teigiant, kad tai – Komiteto nuopelnas, taip Dunantas likdavo be apdovanojimų, taip pat ir be finansinės paramos.
Tuo tarpu pats Dunantas, nors ir gyvendamas skurdžiai ir vargingai, neužmiršo humanitarinių sumanymų. Karas juk niekur nedingo – nors Europoje konfliktai nebuvo itin didelio masto. Vis dėlto gana brutalaus Prancūzijos–Prūsijos karo metu* (1870–1871) Dunantas įsteigė kitą humanitarinę pagalbos organizaciją, vėliau prisijungė prie nusiginklavimo iniciatyvų (taip, jau 19 amžiuje vyko rimtos ginklavimosi varžybos), propagavo tarptautinio teismo ir pasaulio bibliotekos idėjas. Tačiau jo pirmasis kūdikis – Raudonojo Kryžiaus komitetas, jo senieji pažįstami šalinosi suvargusio, skolose paskendusio, bet vis dar idealizmu trykštančio keistuolio ir stengėsi jo nepastebėti. O pats Dunantas klajojo vos ne po visą Europą: glaudėsi Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Korfu saloje.
1881 m. jis grįžo į Šveicariją, bet ne į Ženevą, o į Heideną, ir jo gyvenimas šiek tiek normalizavosi. Tačiau tik beveik trisdešimčiai metų prabėgus nuo nesavanoriškos tremties, Dunanto vardas ėmė skintis kelią atgal į humanitarinių iniciatyvų istoriją. 1895 m. Sankt Galeno kantono laikraščio „Die Ostschweiz“ redaktorius Georgas Baumbergeris Vokietijoje išspausdino straipsnį, pasakojantį Henry Dunanto, kaip Raudonojo Kryžiaus įkūrėjo, istoriją, ir jį perspausdino aibė Europos laikraščių. Turbūt netikėčiausias šio straipsnio rezultatas buvo finansinė parama, kurios Henry Dunantas sulaukė iš Marijos Fiodorovnos, Rusijos imperatoriaus Aleksandro III žmonos. 1897 m. Rudolfas Mulleris, tuo metu dirbęs mokytoju Štutgarte, išleido knygą apie Raudonąjį Kryžių, kurioje publikavo ir „Solferino atsiminimus“ bei grąžino Dunantui deramą vaidmenį. Net ir visagalis Moynier negalėjo (o gal ir nebenorėjo) pradėti kovą iš naujo.
1901 m. buvo teikiama pati pirmoji Nobelio taikos premija. Jai nominuoti buvo ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, ir Henry Dunantas, kaip asmuo. Šios nominacijos sulaukė itin įdomios reakcijos: pasigirdo balsų, kad negalima teikti Taikos premijos tiems, kurie, užuot siekę sustabdyti karą, užsiėmė jo „humanizavimu“ ir taip gal net jį išteisino ar darė patrauklų. Tuo tarpu karo teoretikai ir praktikai tą humanizavimą dažnai vertindavo skeptiškai (pavyzdžiui, garsusis prūsų karo teoretikas Carlas von Clausewitzas) ar net tiesiog vadino kvailyste (Jungtinės Karalystės laivyno admirolas Jacky Fisheris kartą tarė: „Humanizuoti karą? Tai gal pabandykite humanizuoti ir pragarą. Kvailystė.“). Nobelio premijos komitetas priėmė saliamonišką sprendimą: premiją padalijo Dunantui, humanitaristui, ir Fredericui Passy, pacifistui, beje, bendradarbiavusiam ir su Dunantu. Taigi, tik sulaukęs 73-ejų, Henry Dunantas buvo galutinai reabilituotas ir įvertintas.
Likusius devynerius metus H. Dunantas išgyveno tuose pačiuose slaugos namuose Heidene, vėl gerbiamas ir prisimenamas, nors skolos jį vis dar slėgė. Apie žmoniją ir jos vargus jis mąstė iki paskutinės akimirkos – sakoma, kad paskutiniai jo žodžiai buvo: „Kur dingo žmoniškumas?“ Gal ir gerai, kad jis nebepamatė, jog ateinantis 20-asis amžius taps didžiausios paniekos žmogiškumui amžiumi.
Deja, negaliu pasakyti, kad ir 2019 metais, prabėgus 109 metams nuo Henry Dunanto mirties, būtų taip lengva atsakyti į šį klausimą ir pasakyti, kad žmoniškumas pagaliau laimėjo, nors gyvename ir taikesniame pasaulyje.
* Beje, šis karas paliko pėdsakų ir Lietuvoje. Prūsų sučiupti prancūzų karo belaisviai kasė dalį Vilhelmo kanalo (jungiančio Miniją ir Klaipėdos uostą). Taip pat yra vis dar iki galo neištirta istorija, pasakojanti, kad, keršydami už savo belaisvių kalinimą Prancūzijos kolonijų dykumose, prūsai prancūzų belaisvių buvo atsigabenę į Nidą ir laikę ten prastomis sąlygomis. Apie tai mena netoli Nidos nusidriekęs Mirties slėnis.
