Nuomonės

2019.07.11 12:01

Justinas Žilinskas. Pasaulis be Lietuvos

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.07.11 12:01

Šiuo metu kino teatruose sukasi neblogas filmas – „Dar vakar“. Ten pasakojama apie pasaulį, kuriame nebuvo „The Beatles“ (arba juos visi pamiršo – truputį sunku suprasti scenaristų mintį). Ir štai bežiūrint jį man kilo mintis – o koks pasaulis būtų be Lietuvos?

Ko jis netektų? Žinoma, svarbu, nuo kurio momento Lietuva išnyksta: ar nuo Mindaugo laikų (jo karūnaciją tik ką vėl pažymėjome), ar nuo Vytauto, ar nuo Liublino unijos, ar nuo dar vėliau.

Mūsų valstybės geopolitinis vaidmuo tarsi ir aiškus: paskutiniai gamtatikiai Europoje, vėliau – Vokiečių ordino duobkasiai, kartu su Lenkija – demokratijos daigų diegėjai (nors ir ne visiems toji demokratija buvo skirta, cha cha, kaip nusijuoktų „Sostų karų“ paskutinės serijos veikėjai), lūzeriai, nesugebėję sustabdyti despotiškosios Maskvos kunigaikštystės, galiausiai virtusios Rusijos imperija, kuri mus ir prarijo. Galiausiai, žinoma, vienas iš akmenukų, nuvertusių traškantį klibantį Sovietų Sąjungos vežimą. Panašu, kad pasaulio istorijoje palikome pėdsaką.

Kultūros pėdsakas? Polifoninis dainavimas – sutartinės. Sako, jos – unikalios, tik viena kita tauta turi kažką panašaus. Kryždirbystė – nors ir buvome atkaklūs gamtatikiai, bet kai sukrikščionėjome, tai net ir Kražių skerdynes atlaikėme, ir „graždankos“ nepriėmėme, ir „Katalikų bažnyčios kroniką“ platinome, ir Kryžių kalną kryžiais užsodinome ne vieną kartą. O dar sodų pynimas, dainų ir šokių šventės (nors pastarosios, sako, atėjo iš Vokietijos?). Čiurlionio simbolizmas? Jono Meko filmai, Jurgio Mačiūno Fluxus? Mirgos Gražinytės-Tylos šokis su batuta? Na, ne „The Beatles“ įtaka, bet vis šis tas.

Technologinis pėdsakas? Čia turbūt sudėtingiau – ilgą laiką vilkomės uodegoje, pirmą kartą pamatę mūrines pilis, bandėme jų sienas nugriauti virves užmetę, patys tokių sumūrijom vos keletą. Nebent... Kazimiero Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“, pirmasis veikalas apie daugiapakopes raketas, pro kurio pagerbimą S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje norisi prabėgti labai greitai ir apsimesti, kad nelabai nutuoki, kas ten ir kam stovi. Dabar, žinoma, jau esame nusitaikę ir į Nobelio premijas su prof. Virginijumi Šikšniu ar dr. Urte Neniškyte, visus džiuginame lazeriais, iš namudinių rūsių laboratorijų persikėlusiais į verslo slėnius.

Technologinis pėdsakas? Čia turbūt sudėtingiau – ilgą laiką vilkomės uodegoje, pirmą kartą pamatę mūrines pilis, bandėme jų sienas nugriauti virves užmetę, patys tokių sumūrijom vos keletą.

Ir... viskas?

Įdėmesnis skaitytojas jau turbūt pastebėjo, kad aš šiek tiek gudrauju ir kažką nutyliu. Ne, ne tą, kad Semenavičiaus turbūt eilinį kartą nepasidalintumėme su lenkais, Adomo Mickevičiaus – ir su lenkais, ir su baltarusiais. Nutyliu tuos, kam Lietuvos žemė ilgus metus buvo prieglobstis. Prieglobstis nuo tos pačios despotiškos Maskvos ar religinio nepakantumo apimtų Europos karalysčių ar kunigaikštysčių. Nutyliu apie žemę, tapusią Šiaurės Jeruzale. Nutyliu apie žydų bendruomenę (ir vėl).

Ir čia jau pavardes, kurias žino visas pasaulis, galima stuksenti kaip iš kulkosvaidžio: pradedant žymiuoju Vilniaus Gaonu (Abraham ben Elijah) (vargu ar yra pasaulyje žinomesnis vilnietis už jį), ir toliau – visa plejada žmonių, žavėjusių ir keitusių pasaulį. Jascha Heifetzas, Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Isaacas Asimovas, Brianas Epsteinas (The Beatles!), Romainas Gary, Alas Jonsonas, Davidas M. Lee (Nobelio premija), Emmanuelis Levinas, Benjaminas Netanyahu, Gertrude Ellion (Nobelio premija), Nadine Gordimer (Nobelio premija), Jacob Robinson (Jokūbas Robinzonas), Avromas Suckeveris, Markas Chagallas, Liudvikas Zamenhofas, Aaronas Klugas (Nobelio premija)...

Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, pildyti ir pildyti. Šių žmonių giminės šaknys – čia. Ir, įsivaizduokime, kad jų galėjo nebūti, jei nebūtų buvę Lietuvos. Kas tuomet dainuotų „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys“, nors lietuviška versija ir beviltiškai nuskurdinta?

Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, pildyti ir pildyti. Šių žmonių giminės šaknys – čia. Ir, įsivaizduokime, kad jų galėjo nebūti, jei nebūtų buvę Lietuvos.

Ir žinote, kas baisiausia? Ogi buvo žmonių, kurie turėjo norų ar planų, kad visi tokie žmonės, tie, ne etniškai lietuviškomis pavardėmis (kaip dainuoja Bono per „Miss Sarajevo“ – „nepažįstamus vardus taip sunku ištarti“), kurie iš Lietuvos sklido po visą pasaulį, kur nors iškeliautų en masse, dingtų, nešdintųsi iš čia. Iš Lietuvos, visi, dabar, o jeigu patys nevažiuos – padėsim.

Detalizaciją palikdami naciams – gal į getus, gal į „paskutinę perkėlimo vietą“ (taip savo dokumentuose naciai vadindavo žvyrduobes, tiksliai aprašydami jų plotį ir gylį). Ir iš tiesų – tie žmonės dingo. Per keletą metų dauguma tokių žmonių ėmė ir dingo iš Lietuvos. Ir dingo dalis Lietuvos. Liko tušti namai, liko drabužių krūvos, ir liko kažkokie nejaukūs pašnekesiai, net po daugiau kaip septyniasdešimties metų atvažiavus į kokį nors mažą miestelį: „Na, žinote, čia gi daugiausia žydai gyveno, o karo metu... Na, pats gi žinote... Bet ko gi jie iš mūsų vėl nori?!?“

Bet vien iš pagarbos tų didžių žmonių giminėms ir visiems kitiems, kurie negalėjo išvykti, kuriems neleido išvykti ir kurie čia rado savo smėlio įkapes arba išdundėjo traukiniais į dujų kamerų žiotis kituose kraštuose, nors galėjo dar ilgai gyventi ir dovanoti šitam kraštui savo sūnus ir dukteris, garsinančius šitą kraštą pasaulyje, tebūnie Trispalvės alėja.

Taip, kas mes tokie, kad teistume dabar tuos raštų rašytojus, kai žinome visus istorinius kontekstus, suvokiame moralinę sumaištį ir nežinojimą, žinome, į ką pavirto „išvarymo“ (dar ne žudymo) idėja, ir žinome, kad getai – tai ne apsauga, o planinga išnaudojimo ir sunaikinimo schema, gal tikrai – ne viskas buvo taip kraugeriškai suplanuota, ir jeigu, jeigu ne nacių užkurta sisteminga žudymo mašina, nekalbėtume apie šimtatūkstantines aukas?

Nekalbėtume ir apie paprastą faktą – didžiausią žydų bendruomenės žūties procentą Europoje. Gal raštų rašytojai ir patys paskui baisėjosi, kuo tai pavirto, ir meldė Aukščiausiąjį ar savo sąžinę atleidimo?

Gal. Bet vien iš pagarbos tų didžių žmonių giminėms ir visiems kitiems, kurie negalėjo išvykti, kuriems neleido išvykti ir kurie čia rado savo smėlio įkapes arba išdundėjo traukiniais į dujų kamerų žiotis kituose kraštuose, nors galėjo dar ilgai gyventi ir dovanoti šitam kraštui savo sūnus ir dukteris, garsinančius šitą kraštą pasaulyje, tebūnie Trispalvės alėja.