Šiomis dienomis sukanka 70 metų vieniems iš svarbiausių tarptautinės teisės dokumentų, kartais vadinamiems „civilizacijos minimumu“ – 1949 m. Ženevos konvencijoms dėl karo aukų apsaugos.
Nors Yuval Noah Harari knygoje „Homo Deus“ narsiai teigia, kad žmonija iš esmės jau įveikė karo rykštę, ir karų bei ginkluotųjų konfliktų bei jų aukų mažėja, tačiau tai – tik pastarųjų keliasdešimties metų realybė, ir nėra jokių garantijų, kad taip bus ir toliau (kas galėjo patikėti, kad Rusija užpuls Ukrainą? Nebent fantastikos rašytojai). Pagaliau, net jeigu aukų mažėja, likusioms aukoms nuo to ne lengviau – karas vis dar nusineša gyvybes, sveikatas, likimus. Ženevos konvencijos – vieni iš instrumentų, įduoti civilizacijai, bandančiai suvokti savinaikos mastus.
Vis dėlto, nors ir kalbame apie 70-metį, iš tiesų tai, ką vadiname „Ženevos teise“, arba teise, skirta karo aukų apsaugai, metų gerokai daugiau. Ir ji susijusi su nepaprastai įdomia istorija, kuri parodo, kad ir vienas lauke karys, ir kad net mažiausias žmogus gali pakeisti ateitį. Tai – nepaprasta istorija, tad leiskite jums ją papasakoti, ir ji prasideda 1859 m., Lombardijos kalvose, Italijoje.
Tą dešimtmetį Italijoje siautė karai, vėliau pavadinti Italijos suvienijimo karais. Beje, jie turėjo ir nedidelį lietuvišką – lenkišką pėdsaką: juk 1864 m. sukilėliai tikėjosi pagalbos iš Garibaldžio, kuris tapo Italijos suvienijimo didvyriu. 1859 m. prie nedidelio Solferino miestelio susidūrė dvi didžiulės kariuomenės: tai Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III remiama Sardinijos karalystė stojo prieš Austrijos imperiją. 200 tūkstančių vyrų šaudė, badė, kapojo vieni kitus, kol vaizdingos Lombardijos kalvos nusiklojo įvairių tautų ir net įvairių rasių lavonais, pasitręšė krauju, ir dar daug dienų aidėjo sužeistųjų riksmai ir aimanos. Italijos saulė – negailestinga, musės – dar labiau.
Būtent tokį vaizdą Solferino apylinkėse išvydo 31-erių metų šveicarų verslininkas Henry Dunantas, tikėjęsis susitikti su Napoleonu III dėl jo verslo Alžyre. Imperatoriaus mūšio lauke jau nebuvo, bet pats Henry, pamatęs baisias sužeistųjų ir paliktų mūšio lauke karių kančias, ėmėsi žygdarbio: puolė organizuoti aplinkinius gyventojus, kad būtų suteikta pagalba. Gabeno sužeistuosius į miestelius, bažnyčias, gyventojų namus, bandė jiems palengvinti kančias ar bent leisti mirti oriai, priėmė jų paskutines valias ir laiškus. Jums gali kilti klausimas – o kur gi buvo pačios kariuomenės?! Kur jų medikai? Kad ir kaip bebūtų keista, bet tais laikais normalių medicinos tarnybų kariuomenės neturėjo arba jos buvo mažos, ar tiesiog asmeninės kilmingų karininkų – ir sužeistieji labai dažnai likdavo tiesiog palikti apvaizdos malonei.
Po dviejų savaičių pragariško darbo, padaręs viską, ką galėjo, Henry Dunantas grįžo į Šveicariją ir parašė nedidukę knygute – „Atsiminimai iš Solferino“. Ten jis, nors ir neturėdamas rimtesnio literatūrinio talento, papasakojo, kas dėjosi, ir knygelės pabaigoje pasiūlė sprendimą: reikia kurti organizaciją ar draugiją, kuri galėtų pasirūpinti sužeistaisiais. Ir netrukus su keletu bendraminčių ją įkūrė – taip gimė jums visiems puikiai žinomas Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas.
Bet tai – dar ne viskas. Mat Dunantas savo knygutę išsiuntinėjo Europos monarchams ir valstybių vadovams. Ir – nežinia, net kodėl ir kaip – bet į ją buvo atkreiptas dėmesys. O Šveicarija nuo seno garsėjo diplomatinėmis iniciatyvomis, tad 1864 m. ji sušaukė vieną pirmųjų tarptautinių diplomatinių konferencijų, ir joje gimė Pirmoji Ženevos konvencija – dėl sužeistųjų padėties mūšio lauke pagerinimo. Tai buvo neįtikėtino modernumo ir naujoviško mąstymo sutartis, ir tokia atrodo iki šiol. O kaip kitaip pavadinti dokumentą, kuris įpareigojo valstybes rūpintis sužeistaisiais, nepriklausomai nuo to, kuriai konflikto pusei jie priklauso? Ši konvencija taip pat suteikė apsaugą medicinos personalui, įstaigoms bei civiliams, kurie talkina, rūpinantis sužeistaisiais. Tai buvo humanitarinė revoliucija, leidusi tikėti, kad jeigu žmogus nenori nustoti kariauti, galbūt galima padaryti, kad karas atneštų mažiau kančių?
Tačiau šiuo metu mes švenčiame 1949 m. konvencijų jubiliejų – 1864 m. buvo tik pradžia. Per daugiau nei aštuoniasdešimt metų konvencijų apimtis išsiplėtė: sužeistųjų apsauga garantuota ne tik sausumos, bet ir jūrų kare, Pirmas pasaulinis karas privertė sukurti konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais, o Antrasis – dėl civilių apsaugos. 1949 m., pasauliui dar vos atsitokėjus po Antrojo pasaulinio karo baisumų, šios sutartys buvo sudarytos. Ir kiekviena jų eilutė yra parašyta karo aukų krauju.
Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad visos valstybės, visi asmenys ar visos kariuomenės šventai laikosi Ženevos konvencijų. Vienu ar kitu metu pažeidžia jas visi – ir kariaujantys ir teisingus, ir neteisingus karus. Noras taikyti vienokius standartus sau, o kitokius – priešui, taip pat niekur nedingęs. Visgi, jeigu ne šios konvencijos, turbūt nebūtų pajudėta toliau – tam tikrų, per daug žalojančių ar itin nehumaniškų ginklų draudimo kryptimi (pavyzdžiui, cheminio ginklo draudimas), ir nebūtų instrumentų bent dalį karo nusikaltėlių patraukti atsakomybėn, ką daro ne tik tarptautiniai, bet ir nacionaliniai teismai. Mūsų Sausio 13-osios byla – taip pat remiasi Ženevos konvencijomis, ne kuo nors kitu.
Visgi, esu priverstas baigti ne taip optimistiškai. Neseniai vienoje konferencijoje vienas iš labiausiai gerbiamų tarptautinės humanitarinės teisės specialistų profesorius Marco Sassoli pasakė: šiomis dienomis valstybės nebesugebėtų priimti Ženevos konvencijų. Taip jis atkreipė dėmesį į labai pavojingą daugiašališkumo atsisakymo tendenciją, užsidarymą į nacionalinius kiautus, grįžimą prie stipriausiojo ir teisiausiojo pozicijos. Tikėkimės, kad tai – laikina.
