Nuomonės

2019.07.30 18:44

Justinas Žilinskas. Apie žvėris, išleidžiamus į laisvę

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2019.07.30 18:44

Ne kartą ir ne du mane yra stebinę tai, kad būtybė, vadinama žmogumi (dar žinoma kaip Homo sapiens) ir gebanti padaryti pačius baisiausius, gamtos pasaulyje neįsivaizduojamus nusikaltimus, juos vadina žvėriškumais.

Tarsi žvėrių pasaulyje būtų dujų kamerų, gulagų ar išradingiausių kankinimo būdų. Ne, tai geba tik žmogus – palaimintasis ir prakeiktasis viename. Šitam žudymo polėkiui suvaldyti mes, žmonija, prisigalvojome daug instrumentų: moralė, teisė, religija. Bet visi jie – instrumentai su išlygomis. Nežudyk! – skelbia įsakymas, bet jeigu gini tėvynę – priešui tai netaikoma. Kiekvienas nusikaltėlis turi sulaukti bausmės! – skelbia kodeksai ir kovos su nusikaltimais strategijos, bet valstybių, kurių kariškiai pašauna civilius lėktuvus, vadovai ir toliau mėgaujasi prabanga ir galia.

O dar reikėtų pridėti ir tai, kad riba tarp nusikaltėlio ir padoraus piliečio – nepastovi, vien pagalvojus apie tai, jog nemažos dalies Australijos kolonistų protėviai – katorgininkai, t. y. sunkiausi Britų imperijos nusikaltėliai. Ne veltui Johny Cash’as dainuoja apie tai, kad jis dėvi juodus drabužius ir dėl nusikaltėlio, kuris jau seniai atpirko savo nusikaltimą, bet yra už grotų tik dėl to, kad yra aplinkybių auka.

Taip ir blaškomės tarp kraštutinumų – nuo „visi sėdi nekaltai“ iki „jaunimas privalo žinoti, kas jo laukia“ (jeigu vos pabandė kanapių suktinę; dar tai vadinama policine valstybe). Ir čia – nieko naujo, pasaulis ne vieną kartą bandė įvairiausias kovos su nusikaltimais strategijas, nuo ypatingai žiaurių iki ypatingai švelnių, bet problemos neišsprendė. Dar daugiau – kriminologai, mokslininkai, tyrinėjantys nusikalstamumą, (nemaišyti su kriminalistais, kurie tiria nusikaltimus) netgi sako, kad visuomenėje būtinas tam tikras nusikalstamumo lygis, tai rodo visuomenės... sveikumą. Nes kas gi būtų, jeigu visi gyventų pagal taisykles? Kur būtų Tadas Blinda, Darius su Girėnu (nesipiktinkit – juk lakūnai pakilo iš JAV neturėdami skrydžio leidimo, t. y. kaip pažeidėjai), Jackas Sparrow ir dar aibė žavių herojų, kuriems atleidžiame viską, net nusikaltimus.

Visgi, kalbant apie bausmes, skirtas nusikaltusiesiems, ilgą laiką žmonija žinojo tik vieną kelią: kerštą, kuris galėjo reikštis įvairiomis formomis, bet pirmiausia – akis už akį. Pirmosiose teisinėse sistemose tai virsdavo dabar sunkiai suvokiamomis formulėmis.

Pvz., Mesopotamijos valdovo Hamurabio kodekse (1700 pr. Kr.) buvo štai tokia norma: jeigu sugriuvo namas ir užmušė jame buvusį vaiką, tai turi būti užmuštas tą namą stačiusio statybininko vaikas (juk geležinė logika, ar ne?). Na, o kadangi kerštas – saldus jausmas, saldumą sunku buvo įsivaizduoti be žiaurios bausmės: sulaužymas ant rato, ketvirčiavimas, odos nulupimas, sodinimas ant bambuko, atidavimas į vergiją (asmens pavertimas daiktu)...

Ir tik visai neseniai, vos prieš tris šimtus metų, susimąstyta: ar tikrai bausmės žiaurumas tiek daug lemia (pirmasis apie tai prabilo Cesare Beccaria). Ir tris šimtus metų jau atsakoma: ne, nelemia. Nors tai netrukdė ir netrukdo sklisti pasakoms apie tai, kad kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, buvo labai greitai išspręsta geležinkelio zuikių problema: kelis pagavo ir sušaudė. O gal tą padarė Mussolinis? Bet štai bent tvarką įvedė! Begalinis keršto nusikaltėliui noras prasiveržia daug kur – mano jau ankstesniuose komentaruose minėto rašytojo, save laikiusio humanistu, Juozo Baltušio dienoraštyje yra ne vienas atvejis, kai rašytojas trokšta nusikaltėlį, apie kurį kažką išgirdo (juk sovietinėje spaudoje 5-as puslapis detalėmis nesidalindavo) sušaudyti vietoje. Nes, juk žinote – yra žmogus, yra problema. Nėra žmogaus...

Pvz., Mesopotamijos valdovo Hamurabio kodekse (1700 pr. Kr.) buvo štai tokia norma: jeigu sugriuvo namas ir užmušė jame buvusį vaiką, tai turi būti užmuštas tą namą stačiusio statybininko vaikas (juk geležinė logika, ar ne?).

Per šiuos tris šimtus metų atsirado ir dar vienas svarbus požiūris: kad nusikaltėlį reikia ne tik nubausti, jį reikia ir pataisyti. Jį reikia grąžinti į visuomenę, paversti vėl naudingu visuomenės nariu. Nors požiūris ir gražus, jis irgi įgavo groteskiškų formų tokiose sistemose, kurios kabino užrašus „Jedem das seine“ arba net mokslininkus sugrūsdavo į „šaraškes“. Mūsų įstatymuose irgi parašyta, kad bausmė nusikaltėliui nėra savitikslis dalykas, kad ja siekiama ir nubausti, ir atitaisyti žalą, ir, galiausiai, pataisyti nusikaltėlį. Ne vienas turbūt ir savęs paklaustume – o nusikaltėlį tikrai galima pataisyti?

Ir štai dabar per spaudą ritasi siaubingi pranešimai: Lietuva planuoja paleisti iš įkalinimo vietų keletą nusikaltėlių, kurie už žmogžudystes buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o vienas – net ir mirties bausme (tik ji buvo vėliau panaikinta). Kas gi nutiko? Anoniminiai komentatoriai paslaugiai paaiškina, kad valdžia visiškai išprotėjo, kad dabar nusikaltėliai bėgios laisvi (ir gal net ims diegti 5G ryšį, kuris iškeps mus mikrobangomis), kad šitie žvėrys žudys ir prievartaus, kad čia liberastai toliau žudo Lietuvą, kad juos seniai reikėjo sušaudyti ir kad mirties bausmė – geriausia ir humaniškiausia bausmė. Šis komentaras man pasirodė labai tipiškas (bet dar gana švelnus): „Prie sovietų viskas buvo aišku: iki 15 metų (paskui žmogiškumo likučiai dingsta), ARBA – aukščiausia bausmė: kam dar degradus šert?“

Ir štai dabar per spaudą ritasi siaubingi pranešimai: Lietuva planuoja paleisti iš įkalinimo vietų keletą nusikaltėlių, kurie už žmogžudystes buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o vienas – net ir mirties bausme (tik ji buvo vėliau panaikinta).

Iš tiesų, nutiko štai kas: Europa jau seniai suprato, kad žmogaus, net ir nusikaltėlio, laikymas už grotų yra būtinas tik tol, kol tai neabejotinai būtina. Ir kad asmuo, net padaręs baisų nusikaltimą, turi teisę į šansą grįžti į laisvę. Ir kad asmuo gali gailėtis, gali pasitaisyti. Ne iš karto, žinoma, jis turi tai įrodyti – elgesiu, požiūriu. Ir net tas, kuriam buvo paskirta bausmė iki gyvos galvos, – turi turėti tokį šansą. Lietuvoje ilgą laiką šiam šansui buvo vienintelis kelias – malonė arba amnestija. Bet malonę teikia Prezidentas, ir jokių aiškių bei apibrėžtų kriterijų nėra. Reikalas galiausiai nuėjo iki Europos Žmogaus Teisių Teismo, ir šis byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą 2017 m. pasakė: būkite žmonės, apsibrėžkite kriterijus, suteikite realų šansą. Tai ir buvo padaryta priimant mūsų Baudžiamojo kodekso pakeitimus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, žinoma, nereikalavo, kad bet koks nuteistasis iki gyvos galvos turėtų galimybę išeiti, kaip tik akcentavo, jog nuteistasis privalo pademonstruoti pažangą, siekdamas bausmės sušvelninimo, kad turi būti aiškus nuteistojo nusikalstamos rizikos mažėjimas, ir kita. Bet, kas labai svarbu, nuteistasis turi teisę žinoti, kokiais atvejais jis turės bausmės sušvelninimo galimybę, kad galėtų to siekti, ir kriterijai, be abejo, turi būti įtvirtinti įstatyme.

Keisdama savo įstatymus Lietuva pasirinko šį kelią: pirmiausia, nuteistasis turi atlikti 20 metų laisvės atėmimo bausmės (nepadarydamas jokio nusikaltimo laisvės atėmimo vietoje), tuomet bausmės vykdymo įstaiga gali kreiptis į teismą su teikimu bausmę keisti. Tada teismas sprendžia: jeigu nusikaltėlis parodo, kad jis tikrai pasikeitė (atsižvelgiama į nusikalstamo elgesio riziką, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, atliktos bausmės poveikį nuteistajam, ar nuteistasis atlygino ar pašalino reikšmingą padarytos žalos dalį ir įsipareigoja ją visiškai atlyginti ir kt.), teismas gali bausmę pakeisti, paskirdamas dar nuo 5-erių iki 10 metų bausmės. Ją atlikęs nusikaltėlis jau išvystų laisvę. Taigi, kelias ilgas, sudėtingas ir nepanašus į masinį nusikaltėlių paleidimą. Iš šimto dvidešimties nuteistųjų iki gyvos galvos kol kas, žiniasklaidos žiniomis, į šį modelį pretenduoja šeši.

Pirmasis iš jų – Rimas Bražinskas, – nužudęs žmogų vos sulaukęs pilnametystės ir už tai pasmerktas myriop, jau atkalėjęs 28 metus, žino, kad galės išeiti į laisvę, – teismas priėmė sprendimą jam paskirti dar penkerius metus laisvės atėmimo. Jis, nors ir galėtų save vadinti aplinkybių auka (bloga kompanija, kriminalinė patirtis nuo 15 metų ir kt.), to nedaro – kaltę pripažįsta, stengėsi ją atpirkti, ir bando dėliotis gyvenimo laisvėje planus. Valstybė ir visuomenė jam parodo žmogiškumą, tą gerąjį, – ar jis gebės atsilyginti tuo pačiu?

Vis dėlto tie patys kriminologai sako, kad po ilgo kalinimo žmogui labai sunku pritapti ir atsitiesti laisvėje. Bet čia – jau kita tema apie mūsų valstybės baudžiamosios politikos represyvumą ir nesubalansuotumą, reabilitacijos sistemos neįgalumą ir kitus rūpesčius. O kol kas – miegokite ramiai, šis įstatymų pakeitimas kalėjimų vartų plačiai neatvers ir kriminogeninės situacijos nepaveiks.