Nuomonės

2019.07.29 15:32

Vytautas Keršanskas. Diskinis pjūklas į pagalbą Kremliaus propagandistams

Vytautas Keršanskas, politologas2019.07.29 15:32

Diskinio pjūklo Vilniaus miesto valdžios atstovų sprendimu šeštadienio paryčiais paleistos žiežirbos ne tik skraidė aplink Vrublevskių biblioteką, bet ir pakurstė naują ginčų bangą visuomenės tarpe. Sprendimas paslapčiomis nukabinti skirtingų visuomenės grupių nevienodai vertinamą atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai žalingas visomis prasmėmis. Neįgyvendintas nei iniciatorių žadėtas istorinis teisingumas, nei nuoseklumas su atminimo ženklais, užduotas netinkamas tonas tokių klausimų sprendimui, o tuo pačiu visuomenė dar labiau įaudrinta bei suskaldyta.

Birželio sukilimas bei jo vadai nuolat buvo sovietinės, o šiandien yra rusiškos propagandos taikiklyje. Ne be reikalo, kadangi masinis ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietus vos po metų jų valdžios į šipulius sudaužo tradicinį Kremliaus pasakojimą apie tai, kaip lietuvių tauta savo noru prisijungė prie Sovietų Sąjungos. Juk kaip tuomet paaiškinti, jog neva 1940-ųjų birželį Raudonąją armiją pasitikusi su gėlėmis, 1941-ųjų vasarą lietuvių tauta masiškai imasi ginklo bei ne tik deklaruoja siekį, bet ir imasi veiksmų atkurti nepriklausomybę?

Kadangi rusiškajame pasakojime genocidui prilygstantis teroras prieš lietuvius, kaip ir kitas pavergtas tautas, masinis trėmimas į Sibirą bei fizinis naikinimas iki šiol faktiškai neigiami, savarankiškai veikę Birželio sukilėliai, bei vėliau sekę partizanai tampa ypatingai nepatogūs Kremliui. Todėl iš karto sovietai ėmėsi sukilėlius bei partizanus rodyti ne kaip lietuvių tautos valios išraišką, o tik kaip saują nacių inspiruotų ir jų pavaldume veikusių asmenų. Suprask, lietuviai ir toliau liko ištikimi komunizmo idealams, o grupelė pronacistinių banditų buvo tik nemalonus ir laikinas iš išorės sukurtas reiškinys.

Be abejo istorija nėra padalinta į juoda ir balta, o tamsūs atspalviai, jeigu deramai neiširti, yra puikus instrumentas jais manipuliuojant mesti šešėlį ant viso reiškinio. Nors daug kas iš šio sudėtingo laikotarpio jau atsakyta tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, tiek atskirų istorikų, tiek net ir teismų sprendimais, visuomenėje išlieka akivaizdus poreikis tą padaryti dar tiksliau.

Ką vertinant nuolatinį Kremliaus informacinį-propagandinį veikimą reikėtų daryti? Turint sostinės administracinius resursus – imtis lyderystės ir investuoti į galutinį dviprasmybių išaiškinimą. Tai, o ne mojavimas diskiniu pjūklu šeštadienio paryčiais galėtų padėti tašką atminimo ženklų klausimu. Šiandien turime situaciją, kai Generolo Vėtros atminimo lenta nukabinta, tačiau viename iš Žvėryno namų gyvenusiai rašytojai Valerijai Valsiūnienei vis dar kabo. Tai, kuri Generolą Vėtrą bei dar 41-ą antisovitetinės rezistencijos dalyvį išdavė čekistams.

Jeigu pripažįstame Rusijos informacinio karo egzistavimą, o sostinės meras pasisakydamas prieš Vilniuje statytus „Maskvos namus“ tą lyg ir daro, turėtume suvokti, kad istorinės atminties politika net ir savivaldos lygmeniu yra nacionalinės reikšmės klausimas. Ypač kai klausimai sprendžiami sostinėje, rodančioje kryptį visai šaliai. Istorijos politikoje Kremlius nuoseklus, o mūsų negebėjimas spręsti istorinės atminties klausimų elementariai pasitarnauja jo siekiams. Nors sprendimu nukabinti atminimo lentą džiaugiasi ir dalis visuomenės Lietuvoje, daugiausia naudos iš gauto rezultato susižėrė Lietuvai nedraugiškos jėgos.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.