Mokslininkų teigimu, į Žemę nukritusiame retame Mėnulio meteorite glūdi įrodymai apie „susidūrimą“, sukrėtusį Mėnulį maždaug prieš 3,5 milijardus metų. Šio įvykio tyrimas padės geriau suvokti, kas vyko Saulės sistemoje tais ankstyvaisiais laikais – maždaug tuo pačiu metu, kai Žemėje pradėjo formuotis gyvybė, skelbia Amerikos geologų draugija.
Per pirmuosius kelis milijardus Žemės istorijos metų atsirado gyvybė, susiformavo atmosfera ir vandenynai. Vis dėlto tas laikotarpis tebėra paslaptis: išliko nedaug uolienų, kuriose būtų užfiksuoti ankstyvieji mūsų pasaulio raidos etapai. Dėl dinamiškų geologinių procesų, tokių kaip erozija, subdukcija (procesas, kurio metu viena Žemės litosferos plokštė panyra po kita ir nugrimzta į Žemės mantiją) ir nuosėdų kaupimasis, paviršius nuolat keičiasi, todėl senesnių uolienų randama nedaug. Visgi tas laikotarpis yra itin svarbus norint suprasti mūsų pačių kilmę ir tai, kaip katastrofiški įvykiai, pavyzdžiui, asteroidų susidūrimai, galėjo paveikti gyvybės atsiradimą planetoje.
Norėdami sužinoti apie pirmuosius Žemės gyvavimo metus, geologai dažnai kreipia akis į mėginius, atkeliavusius iš Mėnulio, – jame nevyksta aktyvūs geologiniai procesai, tačiau mus sieja bendra ankstyvųjų susidūrimų kosminėje erdvėje istorija. Neseniai žurnale „Geology“ paskelbtame tyrime buvo rasta įrodymų, kad maždaug prieš 3,5 milijardus metų Mėnulį sukrėtė didžiulis smūgis, kurio amžius atitinka žinomų susidūrimų Žemėje ir asteroidų juostoje amžių, – tai padeda mokslininkams susieti vidinės Saulės sistemos istoriją.
Mokslininkai tyrė šiaurės vakarų Afrikoje (NWA) rastą Mėnulio meteoritą, pavadintą NWA 12593, ir aptiko jame trijų skirtingų susidūrimų pėdsakų. Pirmasis susidūrimas, įvykęs, kaip rodo radiometrinis datavimas, maždaug prieš 3,5 milijardus metų, buvo milžiniškas – pakankamai stiprus, kad Mėnulio paviršius virstų lavos srautą primenančiu ištirpusių medžiagų sluoksniu ir susidarytų fianitu (arba kubiniu cirkoniu) vadinamas mineralas, susiformuojantis tik itin aukštoje temperatūroje. Fianitas paprastai gaminamas juvelyriniams dirbiniams, tačiau jei mineralo aušinimas laboratorijoje nėra griežtai kontroliuojamas, jis neišsilaiko žemoje Žemės ar Mėnulio paviršiuje vyraujančioje temperatūroje. Vis dėlto Boulderyje įsikūrusio Kolorado universiteto planetų mokslininkė Carolyn Crow ir jos suburti turėjai savo mėginiuose sugebėjo aptikti šio mineralo pėdsakų.
Antrąjį smūgį užfiksavo pats meteoritas. Jame esanti uoliena, pavadinimu brekčija, susidarė po mažesnio susidūrimo suskilinėjus pirmojo smūgio metu susiformavusiam išlydytam sluoksniui.
„Kažką panašaus į brekčiją galima pamatyti atskėlus betono gabalėlį – matosi daugybė mažų akmenukų, kuriuos sujungia cementas, – sako C. Crow. – Tačiau meteoritas susiformavo smūgio metu. Smūgis pataikė į įvairių rūšių uolienų gabalėlius, kurie susimaišė ir susijungė, panašiai kaip betonas šaligatvio plytelėje.“
Trečiojo susidūrimo įrodymas – meteorito buvimo vieta. Vėliau įvykęs susidūrimas, matyt, atplėšė šį brekčijos gabalą nuo Mėnulio paviršiaus ir nukreipė Žemės link.
NWA 12593 atsispindinčio pirmojo didelio susidūrimo laikas sutampa su žinomais smūgiais į Žemę ir „4 Vesta“ – ketvirtojo pagal dydį asteroidų juostos asteroido – susiformavimo laikotarpiu. Retai pasitaiko, kad trijuose dangaus kūnuose būtų užfiksuoti panašaus amžiaus susidūrimai, todėl naujasis atradimas suteikia svarbios informacijos apie laikotarpį, kai Saulės sistemoje ėmė mažėti planetų formavimosi metui būdingų nuolatinių susidūrimų, smūgiai tapo retesni ir dažniau buvo susiję su asteroidų skilimu.
„Tai nėra labai dažnas reiškinys, todėl mes labai džiaugiamės šiuo atradimu, – sako C. Crow. – Pakankamai retai pasitaiko, kad visi trys požymiai taip sutaptų.“
