Lietuvai privalu didinti žvalgybos pajėgumus Baltijos jūroje, vykstant tyrimui dėl nutrūkusių povandeninių ryšių kabelių, sako prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys. Jo teigimu, tai panašu į sabotažo aktą, kurių ne vieną NATO viduje siekia sukelti Rusija. Neseniai taikytasi ir į Lietuvai svarbius objektus.
Antradienį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su prezidento vyriausiuoju patarėju Kęstučiu Budriu.
– Pone Budry, teisėsauga sulaikė 2 Ispanijos piliečius, ketinusius surengti teroristinį išpuolį Lietuvoje. Kiek ta grėsmė buvo reali?
– Tie įvykiai yra tikri, realūs. Kitoje pusėje turime priešininką, kuris turi planavimo pajėgumų, turi resursų, gali veikti globaliai ir, kas jau susiję su kontinentine Europa, tai tikrai plačiai, ir nusimatęs taikinius Lietuvoje. Tai tokia yra žinia. Mes <...> žinojome apie tokį sumanymą nuo tada, kai prasidėjo tos, ką mes įvardiname, kinetinės, su fiziniu paveikumu, nekonvencinės [atakos], tai reiškia, kad kitoje pusėje turime su kariniais pajėgumais susijusias pajėgas, operacijas prieš NATO valstybes. Tai yra viena iš dalių.
Kaip mes jau anksčiau buvome atkreipę dėmesį, kad viešai paskelbtos nepavykusios, kai kurios pavykusios operacijos yra tik dalis viso bendro paveikslo, kas vyksta šiuo metu, kaip minimum, Europoje, ir Lietuva yra viena iš tų valstybių.
– Ar tas teroristinis išpuolis buvo susijęs su karine infrastruktūra?
– Jis yra susijęs su Rusijai reikšmingais taikiniais. Tai, ką yra nusimačiusi, ką norėtų pasiekti. Iš to, ką mes matėme pastaruoju metu, tai yra mums reikšmingi objektai, istorinės atminties objektai, matėme jau ir praeityje.
Tos vietos, kurios gali sukelti visuomenėje rezonansą, sukelti tą teroro jausmą, kaip kad viešo susibūrimo vietos, prekybos tinklai. Matėme ne tik Lietuvoje, bet ir kitose vietose. Na, ir taip pat ta infrastruktūra ar, sakykime, gamybos objektai, kurie gali būti susiję su, pavyzdžiui, paramos Ukrainai teikimu, tam tikra gamyba įrangos, kuri pasiekia Ukrainą ir panašiai. Visi jie turi loginį paaiškinimą ir dėl to tai mums leidžia kategorizuoti šį įvykį prie vykdomų sabotažo operacijų prieš NATO valstybes.
– Ar tie asmenys priklauso tai pačiai grupuotei? Ar Rusija, jos specialiosios tarnybos kiekvienu atveju randa vis kitų žmonių?
– Visas subtilybes mūsų tarnybos išdirbinėja. Šiuo metu kontržvalgybos institucijos, bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis. Paveikslas dėliojasi. Turbūt kiek jos manys esant prasminga atskleisti, jos pačios apie tai ir papasakos. Ką čia akcentuočiau, į ką reikia atkreipti dėmesį, kad pasitelkiami kitų valstybių piliečiai. Yra intensyvus judėjimas per sieną, siekiant tokiu būdu sumažinti galimybes visą tą veiklą išsiaiškinti ir užkardyti.
– Kalbant apie diversijas ir sabotažus, Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas apie Suomiją, Vokietiją, Švediją, Lietuvą, pažeistų povandeninių kabelių situaciją sako, kad tai yra sabotažas. Na, niekas nepatikėtų, kad gali būti tokie pažeidimai netyčia. Ar jūs tikite, kad gali būti netyčia?
– Pasirenkant, sakykime, apibūdinančius žodžius yra svarbu, ar tai įvykdyta iš išorės, ar tai įvykdyta viduje. Galimi įvairiausi dalykai, kaip kad incidentai su infrastruktūra ir savaiminiai. Ar tai padaryta tyčia, netyčia, kas tai padarė, ar tai yra valstybė, ar ne valstybė? Ir ko siekia?
Ką šiandien galime pasakyti, ką sako patys operatoriai, kad pažeidimas yra padarytas, tai reiškia, kad ne savaime kažkas sudegė ar išsilydė, bet tai buvo padaryta iš išorės. Ir tolimesnis tyrimas parodys, kas tai padarė. Turėčiau atkreipti dėmesį, kad praeityje esame turėję įvairių, taip pat ir su komunikacijos tinklais, sutrikimų, kuriuos sukėlė, pavyzdžiui, žvejybiniai traleriai, tempdami nesaugiai toje vietoje, kurioje yra infrastruktūra, tinklus. Buvo incidentų taip pat ir su nesaugia laivyba, kai išmetamas inkaras toje vietoje, kur gali pažeisti infrastruktūrą. Visokių mes turėję esame situacijų. Taip pat esame turėję sabotažo operacijų Baltijos jūros dugne.
Taip, mes žinome, kad Rusijos pusėje yra skiriami didžiuliai pinigai tokiems pajėgumams išplėtoti, yra visas laivynas antvandeninis ir povandeninis tiek autonomiškai valdomų, tiek žmonių valdomų sistemų. Taip, yra ties tuo dirbama ir mes suprantame, kad tam tikros krizės atveju, karo atveju infrastruktūra bus pažeista ir tai bus taikinys. Ar jau šį sykį taip įvyko? Mums reikia daugiau atsakymų.
Kai mes būsime vietoje, pasižiūrėsime, kas ten yra padaryta. Pagal tai bus galima spręsti, koks yra pažeidimo pobūdis. Pagal tai, kas buvo ant vandens, ar buvo ženklų, kad yra kažkas tuo metu po vandeniu. Ir tik tada, kai turėsime šituos atsakymus, galėsime kalbėti apie tai, ar ten yra valstybės veikimas, ar ne valstybės ir kas už tai yra atsakingas. Kodėl tai yra svarbu? Mes po preciziškai atliktų vertinimų bendradarbiaudami su pakrantės valstybėmis, žinodami, kur mus veda visas tyrimas, galėsime su sąjungininkais drauge susėsti dar sykį <...> ir atsakyti sau į klausimą, ką mes darome ateityje, tokių įvykių tikimybę mažindami, ir kaip mes už tai atsakome.
Mes negalime nieko palikti be atsako, <...> nes mūsų patirtis rodo, kad tai tik eskaluosis, tokių įvykių tik daugės. Ir jeigu nenubrėžia ribos, jie žengs iš priešiškos pusės, kol ją pabandys pasiekti. Dėl to šiandien palaukime tyrimo pabaigos ir tada bus aiškiau.
– Paminėjote sąjungininkus, tai ar šiuos abu incidentus, jūsų manymu, turėtų tirti tiktai pakrantės valstybės, nukentėjusios šalys – Suomija, Vokietija, Švedija, Lietuva? Ar vis dėlto čia turėtų įsitraukti ir NATO, turint omeny, kad, ne vieną kartą kartota, Baltijos jūra yra NATO ežeras?
– NATO yra jos valstybės. Lietuva, Švedija yra NATO; Suomija, Vokietija yra NATO. Mes drauge esame NATO, turime pakrantės pajėgumų, turime jūros stebėjimą, turime įvairių priemonių, žvalgybos priemonių, kurios mums leidžia žinoti, kas vyko, kas vyksta šiuo metu ar įvyko jūroje ir po jūra. Visa tai sudedame į vieną vietą, turėsime gerą tyrimo eigą, seką ir atsakymus gausime. Dėl to visos paveiktos valstybės tą darys, ir tos, kurios gali reikšmingai prisidėti, prisidės, nes yra visų bendras interesas išsiaiškinti, kas čia yra, ir visų bendras interesas neskubėti su išvadomis, nes išvados gali būti be galo reikšmingos tam, kaip NATO toliau elgsis. <...>
Dabar akivaizdi išvada, kad mes turime turėti stipresnių žvalgybinių ir stebėjimo pajėgumų Baltijos jūroje, kad greičiau galėtume atsakyti, kas joje vyksta, kas joje juda tuo metu, kokie yra laivai. Žinome, kad Rusijos šešėlinis vaiduoklinis laivynas juda nuolat perveždamas įvairius krovinius nelegaliai. Mes turime turėti didesnę kontrolę mūsų jūroje.
– Švedijoje šį incidentą tiria Saugumo tarnyba, Lietuvoje, jeigu teisingai suprantu, informaciją apie tai renka Generalinė prokuratūra. Ar šiuo atveju, vertinant tokius incidentus, jūsų manymu, prokurorų kompetencijos pakanka?
– Prokurorai įsitrauks įvertinę visą informacijos apimtį, jau nuspręsdami, pradėti ar nepradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos žalos turtui ar veikos prieš valstybę. Jie patys kvalifikuotai ir įsivertins. Tačiau visos kitos institucijos, kurios turi pajėgumą žinoti, atkurti įvykius ir prisidėti prie tyrimo, šiuo metu realiu laiku koordinuotai dirba. Aš galiu patikinti. Šiuo atveju kas bus priešakyje, kas komunikuos, yra viena, bet tai, kas daroma tyrimo labui, yra kas kita. Plius yra tiesioginis ryšys, tą tikrai žinau, su visomis ir paveiktomis, ir kitomis valstybėmis, siekiant turėti bendrą paveikslą.
– Lietuva yra daug padariusi pastaruoju metu stiprindama kritinės infrastruktūros apsaugą. Kalbant apie jūrą, minėjote vieną iš poreikių, t. y. stiprinti žvalgybą. Ką dar reikėtų padaryti šiuo metu?
– Mes turime turėti daugiau patruliavimo, kad žinotume, kas tuo metu vyksta jūroje. Žinome, kad vieni laivai apie save praneša, kiti nepraneša. Mes negalime sau leisti, kad per mūsų išskirtinę ekonominę zoną judėtų kažkas, ko mes nekontroliuojame, žinodami, kaip tai yra pavojinga. Lygiai taip pat užkardyti visų mūsų žinomų su priedanga veikiančių Rusijos žvalgybos ir kitą sabotažo veiklą vykdančių laivų veikimą. Mes žinome, kad tokie yra, slepiasi po įvairiausiais moksliniais tyrimais, vykdo povandeninę veiklą, kuri yra nukreipta sutrikdyti mūsų komunikacijas, kai to reikės. Turėtume tam didinti spaudimą ir neleisti taip laisvai naviguoti Rusijos pusei.
Kitas dalykas, mes turime turėti priemonių arsenalą. Tas jau buvo išdirbta, turėsime vėl prie jo grįžti. Kaip NATO, kaip kolektyvinio saugumo aljansas, atsako į tokias grėsmes? Tai nereiškia, kad mes pulsime Rusijos infrastruktūrą draskyti ar sprogdinti, bet mes turime kitų būdų asimetriškai atsakyti. Rusija yra globaliai naviguojanti jūrose, vandenynuose valstybė, tai mes jos interesus turėtume pasiekti ir kitur, siekdami užkardyti tokią veiklą. Tai yra labai pavojinga.
– Ar mes turime pajėgumų didinti patruliavimą?
– Žinoma, kad mes visų tų tūkstančių kilometrų vamzdynų, kabelių, visos infrastruktūros, kuri atitolusi nuo kranto, dabar dar turime ir jūrinių parkų išplėtotą sistemą, <...> neapsaugosime, prie kiekvieno objekto nepastatysime viešojo saugumo tarnybos pareigūno, tai yra nerealu. Dėl to veikimas turėtų būti preventyvus.
Reikia turėti indikacijas, kada kažkas įtartino veikia, be to, turėti pakankamas atgrasymo priemones. Jeigu eisime vien tik tuo keliu, kad didinkime savo saugumą, apsaugokime vienomis ar kitomis techninėmis priemonėmis, kas yra nerealu, tai kainuos milijardus ir neturi prasmės.
– Kalbant apie saugumą, NATO vadovas Markas Rutte šiandien Europos gynybos ministrams pakartojo, kad Vladimirui Putinui negalima leisti laimėti Ukrainoje, nes ten jis nesustos. Ar Europa dar yra įgali padaryti ką nors be palaikymo žodžių?
– Europa turi didžiulį potencialą, kurio vis dar neišnaudojame. Tiek perorientuoti savo prioritetus ir skirti didesnį dėmesį gynybos pramonei, skirti daugiau pinigų gynybos ištekliams ir būti drąsesniems savo sprendimais, nes jeigu mes liksime ant tų pačių bėgių, niekas Putino ir nesustabdys, nes jis nestabdo. Jis toliau eskaluoja horizontaliai per mūsų valstybes. Ką tik kalbėjome apie sabotažo operacijas. Kas tai yra? Tai yra eskalacija. Jis nori perkelti įtampą į mūsų kiemą. Jis nori, kad mes turėtume viduje problemų. Kodėl jūs kišatės ten, žiūrėkit, čia patys neišsprendžiat? Ko jūs žiūrite į Juodąją jūrą, žiūrėkite į savo Baltijos jūrą, kas pas jus ten vyksta, kabeliai trūkinėja ir panašiai. Tai yra interesas, kad mes orientuotumėmės čia, kad pradėtų klibėti mūsų parama Ukrainai ir užmirštume, kad esmė yra Ukrainoje ir Ukrainoje jis turi būti sustabdytas.
Čia mes resursų dar nesame išnaudoję. Dėl to tas nuolatinis paraginimas, taip, mūsų range nereikia, mes darome pakankamai daug, bet mes prie jo prisidedame. Turime padaryti daugiau ir duoti daugiau Ukrainai. Europos šalys turi leisti naudoti ilgojo nuotolio ginklus, suteikti Ukrainai ilgojo nuotolio ginklus, duoti tų pagalių, lazdų Ukrainai į rankas, kad galėtų rimtai sėsti, kai vieną dieną norės, prie derybų stalo, o ne taip, kaip yra stumiama dabar.
– Esate sakęs, kad svarstytumėte pasiūlymą tapti užsienio reikalų ministru. Ar yra priežasčių, dėl kurių tokį kvietimą gavęs atsisakytume?
– Ne, tai buvo keli sakiniai prieš, dar keli sakiniai po... Visi mano sprendimai ten, kur aš esu su paskyrimais, rėmėsi keliais principais. Ir vienas iš jų – valstybės interesas. Antras – kartais reikia daryti tai, ką reikia daryti.
– Prezidentas yra sakęs, kad geriausia užsienio reikalų ministrė būtų jūsų kolegė Asta Skaisgirytė, tačiau jis nenori jos paleisti iš savo komandos. Kad jis būtų linkęs paleisti jus iš savo komandos, galima būtų daryti prielaidą, kad jūs būtumėte tik antras pagal gerumą užsienio reikalų ministras. Kaip jūs dėl to jaučiatės?
– Aš visiškai pritariu prezidento vertinimui, tikrai mano kolegė Asta Skaisgirytė būtų geriausia užsienio reikalų ministrė.
– Ir jums neužgauna ambicijos, kad jūs būtumėte antras pasirinkimas?
– Kai sprendžiami valstybės reikalai, kai reikia daryti tam tikrus darbus, tai turbūt asmeninės ambicijos ar požiūris kažkoks, visi kiti galimi emociniai ir kiti sumetimai, na, sunkiai nusistumia kartais, bet jie privalo būti nustumti į antrą ir į trečią planą. Grįžtant prie klausimo, ką šiuo metu reikia daryti, kas yra svarbiausia ir kaip šalies vadovas, šalies vadovai mato tuos klausimus ir kur mato prioritetus. Jeigu bus tokios sąlygos, jeigu bus tokia diskusija, taip, joje privalu dalyvauti ir pateikti atsakymą. Tai dėl to mano atsakymas buvo: taip, svarstyčiau. Kaip aš galiu tokių dalykų nesvarstyti? Tačiau ar tai yra šiandien pradėta? Ne, dar nėra, nes ministro pirmininko kandidatūra dar nėra patvirtinta Seime.
