Stambulo konvencija Latvijoje ir Estijoje buvo aštrus klausimas – kaip ir Lietuvoje, ten taip pat labiausiai baimintasi socialinės lyties sąvokos. Tačiau, ratifikavus konvenciją, gyventojai pamiršo apie jos egzistavimą – apokalipsė neįvyko ir gyvenimas tęsiasi, interviu LRT.lt sako Lietuvoje viešėjusios ekspertės iš Latvijos ir Estijos.
Stambulo konvencija dar vadinama Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Tai – tarptautinė sutartis, kuri įpareigoja valstybes kovoti su smurtu prieš moteris ir vaikus.
Lietuva Stambulo konvenciją pasirašė 2013 metais, tačiau tam, kad ji įsigaliotų, ją privalo ratifikuoti Seimas. Tam kelią užkerta dalies politikų baimės dėl „trečiosios lyties“ ir „gender ideologijos“ – baiminamasi, kad Stambulo konvencija skirta socialinės lyties sąvokai Lietuvos teisinėje sistemoje įteisinti ar įveda „privalomą lytinį švietimą“.
Kovo viduryje Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad Stambulo konvencija neprieštarauja Konstitucijai. Ši KT išvada yra galutinė ir neskundžiama. Tačiau dalis politikų vis tiek baiminasi ir nepritaria konvencijos ratifikavimui.
Taip pat skaitykite
Šiuo metu Lietuva yra viena iš penkių ES valstybių, neratifikavusių konvencijos. Kartu su Lietuva rikiuojasi Bulgarija, Čekija, Vengrija ir Slovakija.
Apie Stambulo konvenciją ir lyčių lygybę – LRT.lt pokalbis su Latvijos ir Estijos ekspertėmis. Latvijoje Stambulo konvencija ratifikuota praėjusių metų lapkritį, Estijoje – 2017 metais.
Vienas žingsnis į priekį, kitas – atgal
Moterų teisių ir lygybės srityje Estija žengia į priekį, tiesa, lėčiau, nei to norėtųsi, sako Estijos Moterų paramos ir informacijos centro vadovė Pille Tsopp-Pagan. Ji išskiria, kad siekti lygybės šalyje trukdo ne tik įsisenėję stereotipai, bet ir įvairūs judėjimai, neva ginantys tradicines šeimos vertybes, taip pat neigiamas dalies politikų požiūris.
„Judame į priekį, bet lėtai. Viliuosi, kad nepradėsime judėti atgal, tai matome kai kuriose Europos šalyse“, – LRT.lt pasakoja Estijos Moterų paramos ir informacijos centro vadovė P. Tsopp-Pagan.
Panašiai sako ir Latvijos centro MARTA jaunimo ir prevencinio darbo programų vadovė Madara Kanasta-Ieviņa – pasak jos, Latvijoje taip pat vyksta nuolatinės derybos dėl moterų teisių, o, žengusi žingsnį į priekį, šalis kitą žingsnį žengia atgal. Tiesa, pastebi M. Kanasta-Ieviņa, didelis pasiekimas Latvijai buvo ratifikuota Stambulo konvencija.
„Šiuo metu galime pasakyti, kad taip, judame pirmyn, bet tam prireikė ne vieno siaubingo atvejo“, – teigia LRT.lt pašnekovė.
Pasak ekspertės iš Latvijos, statistika rodo, kad viena iš keturių moterų per savo gyvenimą nukenčia nuo kokios nors rūšies smurto. Nors šalyje dar yra požiūrio, kad smurtas artimoje aplinkoje – privati problema, Latvija turi „savo mažą me too judėjimą“, kai apie patiriamą smurtą ir priekabiavimą imama garsiai kalbėti.
„Pagaliau pradedame kalbėti apie tuos dalykus, kurie egzistavo visą laiką, bet vis dar turime tobulėti, kad galėtume padėti aukoms ir vykdyti prevenciją. Valstybė vis dar nemato prevencijos svarbos, nesupranta, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai atsiperka“, – pažymi M. Kanasta-Ieviņa, su kolegomis juokaujanti, kad jų centras dirba tam, kad ateityje turėtų mažiau klientų.
Taip pat skaitykite
Akcentuoja švietimo svarbą
Didelė problema Latvijoje – pareigūnų ir kitų specialistų abejingumas bei nepasiruošimas dirbti su nuo smurto nukentėjusiais žmonėmis. M. Kanastos-Ieviņos vertinimu, teoriškai specialistai žino, kaip turi reaguoti į smurto atvejus, tačiau praktinėse situacijose atsiskleidžia, kad realaus supratimo nėra.
Panašią problema išskiria ir Estijos ekspertė P. Tsopp-Pagan – anot jos, atlikti tyrimai parodė, kad pareigūnai su smurto bylomis dirba vangiai, o stereotipai gajūs ir tarp jaunimo.
„Vaikų apklausa parodė, kad Estijos mergaitės mąsto skandinaviškai, o berniukai turi gilius Rytų Europos įsitikinimus“, – pasakoja P. Tsopp-Pagan ir priduria, kad šis klausimas jau pateko ir į Švietimo ministerijos akiratį.
Pasak ekspertės iš Latvijos M. Kanastos-Ieviņos, paauglystėje itin svarbus švietimas lygybės temomis – tai tas amžius, kai galima kvestionuoti lyčių stereotipus ir kalbėti apie sveikus santykius. Ji pabrėžia – jei paaugliai papuola į netinkamus, smurtinius santykius, labai tikėtina, kad ir ateityje jie nemokės kurti sveikų santykių ir taps smurtautojais arba smurto aukomis.
„Tai kyla iš lyčių stereotipų, kurie veikia ir tai, kaip suprantamas kūnas, kaip turėtum atrodyti, kaip turėtum atitikti vieną ar kitą idealą, kaip turėtum elgtis ar kaip turėtum sulaikyti kai kurias emocijas.
Pavyzdžiui, girdimas tipiškas pasakymas, kad berniukai neverkia. Tačiau emocijos turi kažkur nugulti, tad sulaukiame berniukų smurto“, – tvirtina Latvijos centro MARTA jaunimo ir prevencinio darbo programų vadovė.
Iš Estijos atvykusi P. Tsopp-Pagan sutinka, kad švietimas svarbu, tačiau, sako ji, pokalbiai šiomis temomis turi vykti jau su darželinukais. Vaikams būtina paaiškinti apie kūno autonomiją ir sveikus santykius, o tai padaryti lengviau, kai vaikai dar neužmezgę santykių.
„Lytiškumo ugdymas pagal vaiko amžių yra būtinas. Yra tiek daug vaikų tvirkinimo atvejų... Vaikai pasakoja mokytojams, kad kažkas paprašė palaižyti jo saldainį, tačiau mokytojai to nesureikšmina. O juk iš tiesų vaikas kalba ne apie saldainį.
To galima išvengti, kai vaikai išmokyti kūno dalių pavadinimų, žino kūno ribas. Žinoma, konservatyvūs politikai pasisako prieš tai, sako, kad mokome vaikus užsiimti seksu. Ne, to nemokome“, – argumentuoja ekspertė iš Estijos.
Taip pat skaitykite
Konvenciją ratifikavo, gyvenimas tęsiasi
Abi pašnekovės pastebi, kad jų šalyse yra organizacijų ir politikų, nusiteikusių prieš vakarietiškas vertybes. Tačiau, teigia jos, dažniausiai vartojami populistiniai argumentai. Taip vyko ir iki tada, kai Latvijoje bei Estijoje buvo ratifikuota Stambulo konvencija. Latvijoje konvencija ratifikuota praėjusių metų lapkritį, Estijoje – 2017 metais.
Latvijos ekspertė M. Kanasta-Ieviņa pasakoja, kad pastaruosius kelerius metus jos organizacija ir kiti nevyriausybininkai praleido daug laiko aiškindami, kas iš tiesų parašyta Stambulo konvencijoje ir ką ji reiškia.
Pašnekovė pastebi, kad konvenciją ar kitus dokumentus lengva panaudoti skatinant žmonių baimę, tačiau ji atkreipia dėmesį, kad neretai paaiškinus konvencijos tikslus pasikeičia ir konservatyvių politikų nuomonė.
M. Kanasta-Ieviņa pabrėžia – ratifikavus konvenciją, žmogaus gyvenimas nepasikeičia, tačiau atsiranda mechanizmų, kurie padeda tinkamai reaguoti į smurtą artimoje aplinkoje.
„Toks pasipriešinimas kyla iš baimės ir populistinių argumentų, kad konvencija griauna tradicines ar šeimos vertybes, baiminamasi termino „socialinė lytis“, nežinoma, kas tai yra. Buvo argumentų, kad mums užtenka vietinių teisės aktų ir daugiau nereikia jokių konvencijų. Taip, kai kurie teisės aktai veikė, bet ne visi, nebuvo stebėsenos“, – LRT.lt sako M. Kanasta-Ieviņa.
Pasak Latvijos ekspertės, ratifikavus konvenciją ir įvedus stebėjimo mechanizmus, galima pasakyti, kurios priemonės veikia, o kur dar reikalingi pokyčiai. Nors konvenciją Latvija ratifikavo neseniai, M. Kanasta-Ieviņa džiaugiasi, kad atsiranda pokyčių. Pavyzdžiui, Latvija pradėjo dirbti su nacionaliniu planu smurto prevencijai ir reakcijai į jį.
„Dažniausiai žmonės tiesiog bijo, nes įlįsti į žmonių galvas su daugybe populistinių argumentų paprasta. Tačiau kai paaiškini, ką reiškia konvencija, kas yra socialinė lytis, tai tampa nebe problema. Ratifikavome konvenciją – niekas neina į gatves, žmonių gyvenimas drastiškai nepasikeitė“, – šypsosi M. Kanasta-Ieviņa.
Taip pat skaitykite
Jokios apokalipsės ir sugriautų šeimų
Latvijoje įstatyminiai pokyčiai prasidėjo ratifikavus konvenciją, o Estija teisės aktus pritaikė iki jos ratifikavimo. Čia didžiausią pokytį konvencija atnešė keisdama įvairių organizacijų požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje.
„Ratifikavus konvenciją, organizacijos turi atsakomybę iš tiesų vykdyti koordinavimo darbą, suteikiamos stiprios gairės, kaip tai daryti, vykdoma stebėsena. Tai – dokumentas ir šioje srityje dirbančioms nevyriausybinėms organizacijoms, ir politikams“, – LRT.lt sako Estijos ekspertė P. Tsopp-Pagan.
Ji pažymi – Stambulo konvencija siunčia svarbią žinią nuo smurto nukentėjusiems žmonėms, kad jie yra valstybės prioritetas, kad valstybė siekia juos apsaugoti. Dokumentas valstybę taip pat įpareigoja steigti pagalbos centrus ir pagalbą teikti ne tik aukoms, bet ir dirbti su smurtautojais.
„Iš šios lygties negalima išimti smurtautojų atsakomybės. Kai nekalbi apie smurtautojus, kai leidi jiems likti nuošalyje, jie ir toliau smurtauja. Mūsų centre buvo dvi moterys, nukentėjusios nuo to paties smurtautojo“, – pasakoja P. Tsopp-Pagan.
Panašių baimių kaip Lietuvoje buvo ir Estijoje – baimintasi socialinės lyties sąvokos, argumentuota, kad Estija jau turi reikalingus teisės aktus.
„Baimintasi, kad translyčiai žmonės paveiks vaikus, kad ir jie taptų translyčiai. Kita baimė – kad gėjai pradės įsivaikinti vaikus ir versti juos gėjais. Kartoti argumentai, kad jau turime reikalingus teisės aktus. Taip, bet įstatymai neveikia, nes jie yra padriki, nesusiję.
Kai į Baudžiamąjį kodeksą įtraukėme straipsnį apie seksualinį priekabiavimą, sakyta, kad moterys pradės kaltinti vyrus nebūtais dalykais, teiks klaidingus skundus. Nieko nenutiko. (...) Bet yra realių bylų, galime parodyti, kad reikėjo šio įstatymo“, – argumentuoja Estijos ekspertė.
Pasak jos, baimių yra visada – taip buvo ir įteisinus tos pačios lyties porų santuoką: „Buvo daug baimės, kad gėjai gali susituokti, kad ateis apokalipsė. Nieko nenutiko. Jokios apokalipsės, jokių sugriautų šeimų ir vertybių. Niekas apie tai nebekalba.“
Latvijos ekspertė M. Kanasta-Ieviņa taip pat pabrėžia – ratifikavus konvenciją, latvių gyvenimas nepasikeitė.
„Latvija taip pat išliko, nieko mums nenutiko. Dėl tos pačios lyties porų partnerystės Latvijoje taip pat buvo didžiulis skandalas, bet gyvenimas tęsiasi, žmonės tiesiog toliau gyvena, o kai kurie dabar tai gali daryti normaliai, saugiai.
Švietimo programos nepakeistos, nieko nekeitėme. (...) Ratifikavus konvenciją, Latvija vis dar čia, tikimės, kad ir jūs greitai būsite su mumis“, – viliasi M. Kanasta-Ieviņa.
Kas rašoma Stambulo konvencijoje?
Kas iš tiesų rašoma Stambulo konvencijoje ir kokie mitai ją supa? Apie tai LRT.lt kalbasi su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Vilana Pilinkaite-Sotirovič. Kaip aiškina ji, Stambulo konvencija yra tarptautinis dokumentas, kurį parengė Europos Taryba ir kuris yra tikslingai nukreiptas kovai su smurtu prieš moteris.
„Smurtas prieš moteris įvardijamas kaip istoriškai susiklostęs reiškinys, kuris vyksta dėl nelygiavertės vyrų ir moterų padėties, struktūrinės lyčių nelygybės, seksizmo ir stereotipų. Tai dokumentas, kuris taip pat kovoja prieš smurtą dėl lyties, įtraukia ne tik moteris, bet ir vyrus“, – LRT.lt sako V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Pasak jos, Stambulo konvencija taip pat nubrėžia kryptį, kuria linkme valstybės turėtų dirbti kovodamos su smurtu. Konvencija į šiuos nusikaltimus taip pat siūlo žiūrėti kompleksiškai ir pastebėti, kad smurtą artimoje aplinkoje dažniau patiria specifinės grupės.
„Konvencija sukurta tam, kad valstybės turėtų gaires, kuria linkme eiti ir kodėl tai svarbu“, – apibendrina Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Taip pat skaitykite
Juk ir taip turime įstatymus – kam reikalinga konvencija?
V. Pilinkaitė-Sotirovič sutinka, kad Lietuvoje veikia teisės aktai, saugantys nuo smurto artimoje aplinkoje, tačiau, pabrėžia ji, neturime visų reikalingų instrumentų. Visų pirma, išskiria ji, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas yra neutralus lyčiai, nors smurtą neproporcingai daug patiria būtent moterys ir mergaitės.
Antra, konvencija siūlo šviesti apie lyčių lygybę ir lyčių stereotipus – pasak pašnekovės, svarbu kalbėti apie socialinius lyčių vaidmenis ir vyrams bei moterims priskiriamas socialines normas.
„Iš esmės smurtas kyla dėl lyčių nelygybės – tai yra kertinis požiūris, kurį turime įdiegti prevencinėse programose. Tai daryti rekomenduoja Stambulo konvencija, bet tai nedaroma“, – pastebi V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Ekspertės teigimu, panašūs argumentai buvo vartojami ir priiminėjant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą – tada sakyta, kad papildomo įstatymo nereikia, kadangi nuo smurto jau saugo kiti teisės aktai.
Kas yra socialinė lytis ir ar ji įveda papildomas lytis?
V. Pilinkaitė-Sotirovič atkreipia dėmesį, kad socialinės lyties sąvoka konvencijoje minima vieną kartą, kai rašoma, kad konvencijos nuostatas šalys „įgyvendina nediskriminuodamos asmens dėl biologinės lyties, socialinės lyties, rasės (...) arba kito statuso“.
Kaip aiškina ekspertė, socialinė lytis yra vertimas iš anglų kalbos žodžio „gender“, kuris reiškia socialiai susiformavusius lyčių vaidmenis.
„Anglų kalboje labai aiškiai atskirta biologinė ir socialinė lytis, kuri yra socializacijos procese formuojamas vyriškumas ir moteriškumas, kaip save išreiškiame ir suvokiame kaip vyrai ir moterys, kaip išreiškiame moteriškumą ir vyriškumą. (...)
Kadangi turime labai aiškią binarinę sistemą, išreiškiame save kaip moteris ir vyrus. (...) Jokių šimto milijono lyčių čia nėra“, – sako V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Taigi, priduria ji, Stambulo konvencija kalba apie smurto prevenciją ir sako, kad būtent tokie stereotipai, kaip turi atrodyti vyras ar moteris, lemia nelygybę, iš kurios ir kyla smurtas.
Tai, kad sąvoka „lyties socialinis aspektas“ reiškia socialiai susiformavusius vaidmenis ir nepaneigia binarinės lyčių sampratos, kovo viduryje nurodė ir KT.
„Tai paaiškina, prieš ką gali būti nukreiptas smurtas – prieš moterį vien todėl, kad ji yra moteris, dėl moteriai paprastai būdingos elgsenos, veiklos ir bruožų, tam tikrų socialiai susiformavusių moterims priskirtų vaidmenų. (...)
Šiomis nuostatomis nėra paneigiama binarinė moters ir vyro lyčių samprata. Jos nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties nei turima biologinė lytis“, – tada pažymėjo KT pirmininkas.
Kodėl ratifikavus konvenciją stebėseną vykdo speciali komisija?
Ratifikavus Stambulo konvenciją, šalies stebėseną vykdo speciali GREVIO komisija. Tai – ne išskirtinis atvejis. Įvairios komisijos vykdo kitų tarptautinių teisės aktų stebėseną, pavyzdžiui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą.
„Lietuva kas penkerius metus (...) atsiskaito, parašo pažangos ataskaitą pagal konvencijos straipsnius, kas padaryta, kaip atsižvelgta į rekomendacijas. Tai įpareigoja Vyriausybę imtis tam tikrų žingsnių. Komisijos nariai dažnai atvažiuoja, turi susitikimų, susidaro savo nuomonę. (...)
Turėdama surinktos medžiagos visumą, komisija įvertina pažangą, kas dar nepadaryta, pateikia ekspertines rekomendacijas, kurios valstybei tik į naudą. Tai impulsas, kad neatsipalaiduotum, nes tau parodo, kas dar negerai. Tai reikia priimti kaip galimybę tobulinti tai, ko nepadarėme“, – apie Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos stebėseną pasakoja V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Panašiai nutiktų ir ratifikavus Stambulo konvenciją, tačiau, apgailestauja pašnekovė, būtent apie GREVIO komisiją sukurti realybės neatitinkantys mitai.
„GREVIO komisija darytų tokį pat darbą – Vyriausybė turėtų pateikti ataskaitą, ką nuveikė įgyvendindama konvenciją, tada komisija žiūri, kur ne iki galo žengti žingsniai, pateikiamos rekomendacijos, kurios valstybei jau duoda programinius punktus, kurioje srityje reikia dirbti“, – teigia V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Kaip gyvenimas pasikeičia eiliniam piliečiui?
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė sako – ratifikavus konvenciją, paprastas gyventojas pokyčių nepastebi. Ji pateikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pavyzdį – diskutuojant apie įstatymo reikalingumą, buvo stiprus pasipriešinimas, o klausimas buvo labai karštas.
Priėmus šį įstatymą, pasikeitė valstybės požiūris, kad smurtas artimoje aplinkoje – ne privatus, o valstybės reikalas, kad tai yra žmogaus teisių pažeidimas. Pasak V. Pilinkaitės-Sotirovič, toks pokytis gana greitai įvyko institucijų lygmenyje, tačiau eilinio piliečio gyvenimas priėmus įstatymą nepasikeitė, tik atsirado daugiau apsaugos ir ėmė keistis požiūris.
„Labai svarbu keisti požiūrį, kad vėliau keistųsi ir elgsena. Negalima tikėtis, kad kažkaip viskas savaime išsispręs – taip nebūna, tam reikalingi labai aiškūs žingsniai. Čia ir trūksta politinės lyderystės“, – pažymi V. Pilinkaitė-Sotirovič.
