Saugus prieglobstis ir vieta atsistoti ant kojų – tuo moterims, bėgančioms nuo priklausomybių ar smurto, tampa „Carito“ Motinos ir vaiko namai. Čia mamoms ir jų vaikams teikiama reikalinga pagalba, o organizacija iš tiesų tampa laikinais namais. Kaip pasakoja namų gyventojos, čia moterys gauna galimybę eiti į priekį ir nesigręžti atgal.
Mums lankantis „Carito“ Motinos ir vaiko namuose, čia ramu – dauguma moterų dirba arba mokosi. Šiuo metu namuose gyvena devynios mamos ir 11 vaikų, tad vakarais, kai visi sugrįžta iš darbų ir ugdymo įstaigų, mamos susirenka pabendrauti, o vaikai dūksta koridoriais.
Spalio pradžioje Motinos ir vaiko namai įsikraustė į naujas patalpas, kuriose galės priimti daugiau mamų. Namuose įrengta 12 kambarių – po šešis abiejose namų pusėse. Kiekvienoje pusėje yra virtuvė ir svetainė, atskiri dušai bei tualetai.
Taip pat skaitykite
Prie durų susitinkame su namo grįžtančia Laura. Kartu su dvejų metų dukrele Laura grįžo iš parduotuvės – ėmus krauti prekes, mergaitė šoka mamai į pagalbą ir kantriai iš vežimėlio paduoda produktus. Netrukus prasideda pietų ruoša – Laura gamins balandėlius.
Šalia pasikalbėti sustojusi kita namų gyventoja Emilija kalbina Lauros dukrelę, o mums atsisėdus pasikalbėti pasisiūlo Laurai sutarkuoti morkas. Toks mamų bendruomeniškumas šiuose namuose skatinamas – vienoms mamoms sunku pasirūpinti vaikais ir atlikti namų ruošos darbus.
Siekiant apsaugoti pašnekovių anonimiškumą, jų vardai tekste pakeisti.
„Dabar jau nebijau. Ko jau bijoti?“
Laura į Motinos ir vaiko namus atvyko prieš dvi savaites. Dvejus metus kentusi vyro smurtą, ji sako supratusi, kad daugiau taip tęstis negali.
„Vyras gėrė dvejus metus – tiek, kiek mažylei šiuo metu. Jis gerdavo, kėlė prieš mane ranką, o aš visada atleisdavau, tarsi bandžiau išsaugoti šeimą. Man atrodo, aš jo nemyliu, todėl man buvo taip lengva išeiti.
Gal dėl to, kad jis man padarė tiek žalos, taip sutrenkė mano psichiką. Lengva buvo, toks palengvėjimas. Net nesitikėjau, kad taip lengvai galėsiu paimti ir išeiti“, – skaudžia istorija su LRT.lt dalijasi Laura.
Ji pripažįsta jau kurį laiką galvojusi, kaip palikti vyrą, tačiau stabdė įvairios baimės: „Vis nerimavau, ką darysiu – vienai likti baisu, sunku. O dabar jau nebijau. Ko jau bijoti? Nėra pasirinkimo. Manau, viskas bus gerai, išsiskirsiu ir viskas bus gerai.“
„Galvodavau, gal pasikeis žmogus. Bet dabar kantrybė trūko. O dėl vaiko gali viską iškentėti. (...) Supratau, kad arba rizikuosiu savo vaiku, pas mane atvažiuos Vaiko teisės ir pasiims vaiką, arba aš su juo gyvensiu ir išprotėsiu nuo tokio gyvenimo“, – dalijasi Laura.
Lauros mėnesio pajamos – 120 eurų, tačiau didelės pagalbos iš dukros tėčio moteris nesulaukia: „Tik už sauskelnes pervedė pinigų – 11 eurų 50 centų.“
Laura nerimavo, kad tokiose organizacijose kaip Motinos ir vaiko namai ji patirs spaudimą, baiminosi ir dėl daugybės taisyklių. Visgi dabar Laura pastebi, kad tokios baimės nepasiteisino.
„Čia visi labai šaunūs, kiekviena mergina – su savo istorija. Bet čia visos vienodos, visos lygios, visoms reikia pagalbos – nėra taip, kad kažkuri viena išskirtinė. Čia visoms duotas šansas eiti į priekį, tik kiekviena pasirenka, ar naudotis ta proga, ar ne. Galvojau, bus sunku, bet labai gerai čia jaučiuosi“, – pasakoja moteris.
„Tokie vyrai nesikeičia“
Laura džiaugiasi, kad jai padeda broliai ir sesės, kiekvieną savaitę perveda pinigų: „Esu laiminga, kad jie neatsisuko nuo manęs, kad jie padeda ir bendrauja, visada paklausia, kaip sekasi. Jei ne jie, ką aš daryčiau? Nežinau. Nenormalu už 120 eurų per mėnesį gyventi. Vaikui reikia ir šiltų rūbų, žiema ateina.“
Mama tikisi, kad dukra gaus vietą darželyje, o ji pati galės susirasti darbą: „Nenormalu visą laiką prašyti pagalbos – reikia pačiai.“
Laura sako supratusi, kad dukros tėtis jai nepadės, todėl reikia pačiai eiti pirmyn. Ji ragina ir kitas moteris, esančias panašioje situacijoje, nebijoti kreiptis pagalbos.
„Sakyčiau, reikia išeiti ir keisti gyvenimą, nes tokie vyrai nesikeičia – jie gali kažkuriam laikui pasikeisti, bet visų pirma turi būti pagarba savo vaikų motinai. Jei negerbi motinos, kaip gali savo dukrą gerbti? Negalima su tokiu žmogumi būti, vėliau tai gali baigtis labai negerai. Reikia būtinai kreiptis į tokias įstaigas – būtinai. Čia atsistosi ant kojų ir išeisi“, – sako Laura.
Gyvenimas nuo nulio
Emilija Motinos ir vaiko namuose gyvena pusmetį. Ji kartu su sūnumi čia apsigyveno sugrįžusi iš Anglijos.
„Anglijoje pragyvenome penkerius metus, viską pradėjome nuo nulio, visiškai nieko neturėjome“, – LRT.lt sako Emilija.
Grįžus į Lietuvą, buvo sudėtinga priprasti prie naujo gyvenimo – Emilija sako, kad su sūnumi buvo pripratę prie kitos šalies ir kultūros, o ypač daug streso buvo sūnui.
„Stresas, kita kalba... Vaikas lietuviškai nekalbėjo, bet dabar lietuvių kalbos įgūdžiai jau gerėja, jau lengviau“, – teigia moteris.
Emilija atvirauja, kad priimti sprendimą kreiptis į „Carito“ Motinos ir vaiko namus buvo paprasta vien todėl, kad ji „neturėjo kur kitur dėtis“.
„Dabar jau viskas gerai, vaikas lanko darželį, aš dirbu restorane. Viskas gerai. (...) Jau dabar sūnus labai gerai jaučiasi, jau priprato. Dabar jau visai kitaip. Kai atvykome, jis ir mėtydavo daiktus, o dabar šiek tiek ramesnis, priprato prie aplinkos. Kadangi daugiau vaikų, jam pačiam linksmiau – visi vaikai vakarais susiburia, žaidžia“, – pasakoja Emilija.
Namuose užsimezga ir moterų draugystė – vakarais mamos susirenka pabendrauti, kalbasi: „Čia paprasta bendrauti. (...) Kiekvieną dieną tvarkomės, gaminamės valgyti. Kaip ir visur.“
Į naujuosius namus – iš kuklių sąlygų
Į naujuosius namus organizacija persikėlė prieš kelias savaites – gyventojos ir darbuotojos džiaugiasi didesne erdve ir galimybe priimti daugiau mamų.
„Čia daugiau vietų, paslauga plečiasi – kad ir kaip būtų liūdna ir gaila, tokių namų reikia. Vienu metu galėtume priimti apie 30 žmonių – 12 mamų su vaikais“, – LRT.lt pasakoja namų vadovė Vida Neverovič-Morkūnienė.
Namuose stengiamasi sukurti jaukumą – koridoriuose kabo paveikslai, kambariuose verda gyvenimas, o vaikų lovytės puoštos piešiniais. Ką tik atvykusiai šeimai visada duodama nauja patalynė.
„Dažnai žmogus ateina iš skurdo, iš kuklių sąlygų. Aišku, buitis nėra svarbiausia, bet ji svarbi“, – pastebi V. Neverovič-Morkūnienė.
Atkreipiame dėmesį, kad kiekviename kambaryje tvarkinga – lovos gražiai paklotos, žaislai sudėti į jiems skirtas vietas.
Socialinė darbuotoja Rita Jurgelaitytė šypsosi, kad dėl tvarkos kartais reikia ir pakovoti. Tiesa, namų gyventojos pačios dėlioja tvarkymo grafikus, skirstosi tvarkymo zonomis.
„Moterų įgūdžiai labai skirtingi, jos ateina iš skirtingos aplinkos. Kartais mamos viena kitą šiek tiek pareguliuoja, bet dažnai reikia mūsų pagalbos, įsitraukimo, netgi kontrolės. Reikalingos bendros pastangos“, – sako R. Jurgelaitytė.
Priklausomybės ir smurtas
Dažniausiai šiuose namuose moteris apsigyvena, kai neturi kitų namų ir lėšų būstui. Tačiau neretai į Motinos ir vaiko namus patekusi moteris susiduria su keliomis problemomis, sako namų vadovė V. Neverovič-Morkūnienė.
„Dominuoja priklausomybės, dažniausiai – nuo alkoholio, bet būna ir nuo narkotinių medžiagų. Trečdalis čia apsigyvenančių moterų patiria smurtą artimoje aplinkoje, todėl negali gyventi savo būste, nes ten smurtaujama arba prieš moterį, arba prieš vaiką. Jei vaikas stebi smurtą, jis negali likti toje aplinkoje.
Kai kurioms mamoms trūksta socialinių arba tėvystės įgūdžių, todėl jos negali gyventi savarankiškai“, – vardija namų vadovė.
Pasak V. Neverovič-Morkūnienės, čia apsigyvena įvairaus amžiaus mamos, tačiau, laikui bėgant, atvyksta vis vyresnės moterys.
„Prieš 10 metų dažniausiai apsigyvendavo 22–23 metų merginos, o prieš kelerius metus amžiaus vidurkis buvo 26–27 metai. Tiesa, yra atvykusių ir vyresnių nei 50 metų mamų su vyresniais vaikais, su didelėmis problemomis“, – teigia namų vadovė.
Taip pat skaitykite
Didesnė pagalba ir apsauga
Darbuotojos pastebi, kad tais atvejais, kai tėvai susiduria su problemomis, paveikiami ir vaikai. Pavyzdžiui, pasakoja V. Neverovič-Morkūnienė, vienu metu namuose gyveno mama su 16-mete dukra, bėgančia ir mokyklos ir vartojančia narkotines medžiagas.
Namų vadovei antrina ir psichologė Milda Lukauskienė – anot jos, neretai mamos nukreipiamos Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų, kurie pastebi pasikeitusį vaiko elgesį.
„Su šeimomis dažnai dirbama iki joms atsikraustant į mūsų namus. Tikriausiai pastebima, kad esamos pagalbos neužtenka, kad vaikui reikalinga didesnė pagalba ir didesnė apsauga, o toliau būti namuose negalima, nes bus nepatenkinami vaiko poreikiai“, – pasakoja M. Lukauskienė.
Kitais atvejais dėl konfliktų ir emocinės aplinkos ar tėvų vartojimo vaikui nebesaugu. Kaip atkreipia dėmesį psichologė, paprastai į šiuos namus patenka vaikai, kurie jau yra susidūrę su specialistų pagalba.
„Mes stebime vaikų virsmą, kai jie čia skleidžiasi, – atvyksta susigūžę, nedrąsūs, o čia po truputį pradeda šypsotis, kalba, striksi, siekia santykių ir ryšio. Visi darbuotojai praeidami pakalbina vaikus, o jie atbėga, rodo piešinius.
Vaikas šiuos namus priima kaip savo namus. Matyt, suveikia saugi aplinka, kurioje ramu, o dar galima pažaisti, nes yra daug vaikų. Labai matyti, kad vaikai pokytį įvertina“, – džiaugiasi M. Lukauskienė.
Kuriama bendruomenė
Kaip pasakoja namų vadovė V. Neverovič-Morkūnienė, dienos metu čia dirba socialinės darbuotojos ir psichologė, o moterims teikiama joms reikalinga pagalba. Mamoms teikiamos konsultacijos, vyksta individualus darbas ir grupiniai užsiėmimai, terapijos, o darbuotojos su namų gyventojomis bendrauja ir neformaliai.
Moterims, kurios turi mažesnių įgūdžių, socialinė darbuotoja padeda gaminti maistą, o kiekvieną savaitę vyksta bendruomenės susirinkimai. Pasak namų vadovės, jų metu siekiama aptarti kilusias problemas, tačiau kartu moterys skatinamos įsitraukti, aktyviai dalyvauti pokalbyje ir išsakyti savo lūkesčius.
Mamos taip pat dalyvauja pozityvios tėvystės mokymuose, o jų metu vaikus prižiūri savanoriai – taip moterys gali kokybiškai dalyvauti, neturėdamos nerimauti dėl vaikų.
V. Neverovič-Morkūnienė džiaugiasi, kad Motinos ir vaiko namai išlaiko savo tradicijas – kiekvienais metais vyksta į stovyklą, kurioje dalyvauja ir buvusios gyventojos, kartu mini Kūčių vakarą.
„Turime naują tradiciją – kartą per metus einame į teatrą. Taip pat stengiamės kartą per mėnesį kur nors kartu išeiti – taip stengiamės išlaikyti pozityvą ir ugdyti bendruomeniškumą. Buvome boulinge, Bernardinų sode, einame į kavines – ne tam, kad pavalgytume, bet kad moterys mokėtų elgtis kavinėse. Yra daug negatyvių nuotaikų, moterų istorijos sunkios, todėl tokie išėjimai svarbūs“, – akcentuoja V. Neverovič-Morkūnienė.
Kartu su mamomis namuose visada lieka darbuotojos, viena iš jų nakvoja specialiai tam įrengtame kambaryje, o savaitgaliais ir švenčių dienomis padeda savanoriai. Pasak psichologės M. Lukauskienės, tokia tvarka galioja ir dėl saugumo, ir dėl bendruomeniškumo.
„Darbuotojo buvimas reiškia ne tik saugumą – svarbu, kad visada yra žmogus, į kurį gali kreiptis, jei ko nors nežinai, jei nori pasitarti. Mamos gali kalbėti, klausti – jos klausia ir viena kitos, bet gali atsiremti ir į darbuotojas, savanorius. Tokia bendruomenė yra tai, ko reikia kiekvienai šeimai – to vadinamojo kaimo, kai vaiką augini ne vienas“, – pabrėžia psichologė.
Taip pat skaitykite
Skuba gyventi savarankiškai
Jei vaikui su mama skirta laikinoji priežiūra, jie „Carito“ Motinos ir vaiko namuose gali gyventi metus, o po šio laiko sprendžiama, ar mama su vaiku gali gyventi savarankiškai – jei ne, vaikui ieškomi laikinieji globėjai, teigia namų vadovė V. Neverovič-Morkūnienė.
Paprastai mamos šiuose namuose praleidžia kelis mėnesius, visgi V. Neverovič-Morkūnienė sako, kad dažniausiai siūloma pasilikti ilgiau, tik moterys skuba išeiti gyventi savarankiškai.
„Komandos pozicija tokia, kad reikia daugiau laiko. Kuo ilgiau moteris gyvena čia, tuo didesnė sėkmės tikimybė. Iš pradžių būna daug priešpriešos, moterys nepriima pagalbos. Pirmuosius kelis mėnesius ieškome, kaip prie moters prieiti, o po kelių mėnesių prasideda tikrasis darbas. Pokyčiams reikia laiko“, – pažymi namų vadovė.
Ji šypsosi, kad nors iš pradžių prieštaros ir nepasitenkinimo būna daug, gautą pagalbą moterys įvertina išėjusios gyventi savarankiškai. Būna, po kelerių metų mamos sako, kad šiuose namuose praleistas laikas buvo svarbus, o darbuotojų paraginimai ar švelnūs pabarimai atsipirko.
Jokio alkoholio, svečių apsilankymai – juos suderinus
Dalyvauti įvairiose konsultacijose ir užsiėmimuose – ne vienintelė šių namų gyventojų pareiga. Kiekviena mama kas mėnesį moka simbolinį mokestį – 24,40 euro už suaugusį žmogų ir 12,20 euro už kiekvieną vaiką.
„Tai simbolinis mokestis, kad mama priprastų, jog už paslaugas gyvenime reikia mokėti. Ugdant mums tai atrodo svarbu, tai ir paskata ieškotis darbo. Tikslas – kad mamos gyventų savarankiškai, o tam reikalingi pinigai. (...)
Mūsų pozicija – kad čia negali gyventi kaip viešbutyje, todėl ir tos kasdienės kovos yra gana daug. Tam skirti pokalbiai su socialiniais darbuotojais, psichologu – negali įsipatoginti, bet turi eiti į priekį“, – pasakoja V. Neverovič-Morkūnienė.
Motinos ir vaiko namai laikosi pozicijos, kad mamos į namus turi grįžti 20 valandą. Griežta namų taisyklė – jokio alkoholio ir narkotinių medžiagų.
„Jei šeimai nustatyta laikinoji priežiūra, tai jau yra paskutinis skambutis – paprastomis sąlygomis taurė vyno galbūt nieko tokio, bet čia gyvenančios moterys susiduria su didelėmis problemomis, todėl negali sau leisti tokių dalykų“, – argumentuoja namų vadovė.
Dėl saugumo į pastatą neįleidžiami svečiai – žinoma, priduria V. Neverovič-Morkūnienė, visada yra išimčių ir, apsilankymą suderinus, jis galimas.
„Svarbu, kad žinotume, koks apsilankymo tikslas, kad nebūtų betikslio buvimo. Būdavo, ateina draugės ir moterys kartu leisdavo penkias valandas. Tada laikas praleistas tuščiai. Mūsų pozicija – svečiai gerai, bet abi pusės turi ką veikti“, – šypsosi namų vadovė.
Kova su priklausomybe ir kelias sveikimo link
Per ilgus darbo metus Motinos ir vaiko namų darbuotojos matė ne vieną istoriją. Namų psichologė M. Lukauskienė dalijasi viena iš jų – apie mamą, nugalėjusią priklausomybę.
„Labai džiaugiamės, kai nelygioje kovoje su priklausomybe pavyksta ją nugalėti. Ši istorija buvo sunki pačiai mamai, kai dėl vartojimo iš jos buvo paimtas vaikutis – mamai buvo didelis smūgis pamatyti, kaip globėjų šeimoje jos vaikas mėgaujasi, kaip jai atvykus jo pasiimti, vaikas nepuola iš karto prie mamos. Tai buvo begalinis smūgis.
Matyt, kartais reikia nukristi į duobę, kad būtų galima pradėti iš jos lipti. Ši mama iš tos duobės lipo – žingsnis po žingsnio, nelabai lengvai, nebuvo taip paprasta, buvo žingsnelių atgalios, dvejonių“, – pasakoja M. Lukauskienė.
Visgi psichologė džiaugiasi, kad mama lankė priklausomybės ligų centrą ir užsiėmimus, pradėjo keistis.
„Sunku, kai žmogaus aplinka vartojo ir vartoja, kai pats žmogus ilgą laiką vartojo, bet buvo gera matyti, kai mama ėmė mąstyti šiek tiek kitaip, kai pradėjo matyti blaivų gyvenimą. Ji pražydo, panoro mokytis. Mamą išleidome mokytis, ji dabar dirba ir užsidirba, o kai tėvai keičiasi, keičiasi ir vaikai – jie pražysta“, – teigia M. Lukauskienė.
Tėčių vaidmuo
Pasak psichologės, mamoms lengviau, kai šalia yra ir vaiko tėtis, tačiau tokių atvejų nėra daug.
„Kartais mamos pačios prisibijo įleisti tėčius į vaikų gyvenimą, jei kuria nesaugų santykį su tėčiais, jei tėtis nepatikimas asmuo, vartoja ar smurtauja. Bet dažnai ir toks santykis joms brangus – tada mes ribojame bendravimą, didiname sąmoningumą, kad vaikui nesaugu, kad bendravimas turėtų būti ribojamas arba stebimas“, – sako M. Lukauskienė.
Ji pastebi, kad moterys smurtaujantiems vyrams jaučia meilę, nori grįžti, tačiau kartu suvokia, kaip tai sudėtinga: „Vaikas turi teisę pažinti savo tėtį, bet tai reikia daryti saugiai. Tai nelabai paprastas kelias. Kartais reikia didinti sąmoningumą, kad situacija nesaugi, kad taip negali būti.“
Psichologės teigimu, neretai, jei tėtis dalyvauja vaiko gyvenime, ir jam reikalinga pagalba – „brandūs tėčiai pasistengia, kad jų šeimos neatsidurtų įstaigose“.
„Kai kurie tėčiai dalyvauja mamų gyvenime, bet nesu tikra, kiek daug pagalbos sulaukiame. Nemažai tėčių turi vartojimo patirčių, yra smurtautojai. Jei žmogus taikiai nusiteikęs ir nori padėti, tada kviečiame bendrauti, į konsultacijas“, – sako psichologė.
