„Esu vienas kaip pirštas“, – sako senjorai. Jie dažnai jaučia begalinį liūdesį ir nusivylimą, tačiau baisiausias jausmas – beprasmybės, teigia juos lankantys savanoriai. Toks ilgalaikis vienišumas ne tik veikia psichologinę būseną, bet gali sukelti depresiją, paveikti net fizinę sveikatą. Nors pagalbos kreiptis nedrąsu, vėliau savanoriai ir senjorai tampa kaip šeima, kartu ir gėles sodina, ir poeziją skaito.
Raudonojo Kryžiaus Šiltų apsilankymų programos vadovė Paulina Steponavičiūtė pasakoja, kad daugybei senjorų juos aplankantys savanoriai yra vieninteliai žmonės, su kuriais jie pasikalba per visą savaitę.
„Vienišumas lydi senjorus ir dabar“, – portalui LRT.lt sako P. Steponavičiūtė.
Šiltų apsilankymų programos vadovė pabrėžia, kad chroniškas, ilgalaikis vienišumas, trunkantis ne kelias dienas, gali sukelti didesnę infarkto ir insulto riziką, o vienišumo sukelta emocinė apatija gali peraugti į depresiją, kai senjoras nebenori niekur eiti, keltis iš lovos.
„Jei senjoras labai ilgai su niekuo nesikalba, nukenčia ir jo motoriniai įgūdžiai, aprūdija socialiniai įgūdžiai, gali greitėti demencijos, Alzheimerio ligos procesai. Dėl vienišumo gali kilti labai rimtų problemų“, – įspėja P. Steponavičiūtė.
Taip pat skaitykite
„Esu vienas kaip pirštas“
Pasak „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovės Kristinos Čiuželienės, ypač vieniši būna vyresni nei 80 ar 90 metų senjorai – nemažai jų būna palaidoję didelę dalį savo artimųjų ir draugų.
„Visiška vienatvė – kaip jie sako, „esu vienas kaip pirštas“. Neseniai daugiau nei 90 metų sulaukęs senjoras paskambino, sakė, „šeimoje buvau pagrandukas, bet ir pagrandukas paseno“. Jis liko vienintelis iš viso šeimos rato, kiti mirė“, – LRT.lt pasakoja „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė.
Kitais atvejais senjorai jaučia emocinę vienatvę – nors artimųjų yra, nepavyksta nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas įdomu, artimieji neturi laiko.
„Artimieji rūpinasi, atveža, palydi, bet kokybiškam pokalbiui pritrūksta laiko. Vyresni žmonės mėgsta ir atsiminimais pasidalinti, pasamprotauti, pasipiktinti. Reikia ne tik laiko, bet ir kantrybės tam išklausyti. Kartais kantrybės nėra, artimieji sako, kad tą istoriją jau girdėjo“, – dalijasi K. Čiuželienė.
Neretai į skambučių liniją paskambina ir 60–75 metų senjorai, turintys ryškių ar diagnozuotų depresijos požymių. Pasak K. Čiuželienės, tai atspindi vienatvės pojūtį, žmonės jaučiasi nesuprasti, jų poreikiai būna neatliepti, o aplinka jų tarsi nepriima ir nesupranta.
Taip pat skaitykite
Baisiausias jausmas – beprasmybės
Kaip LRT.lt pasakoja K. Čiuželienė, dažnai senjorai jaučia „begalinį liūdesį ir begalinį nusivylimą“, o baisiausias jausmas – beprasmybės, kai nenorima gyventi ir laukti kitos dienos.
„Senjorai nusivylę, kad tenka tai patirti, kad taip jaučiasi. Jie sako: atrodo, nieko blogo gyvenime nepadariau, tad kodėl turiu tai išgyventi“, – pastebi „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė.
Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad senjorai dažnai nesijaučia laukiami ir priimami visuomenės. Pavyzdžiui, įvairių veiklų savo amžiaus grupėje senjorai atranda, tačiau yra nedaug veiklų, kuriose susitiktų skirtingo amžiaus žmonės.
„Senjorai jaučia, kad geriau nieko neprašyti, nekalbinti, nepasirodyti, nesireikšti, nesitikėti, nes greičiausiai atsakymas bus „ne“ arba jie sulauks abejingumo. Mūsų visuomenėje senatvės laikotarpis yra gerokai stigmatizuotas“, – sako K. Čiuželienė.
Taip pat skaitykite
Senjorai įpratę kentėti, nedrįsta kreiptis pagalbos
Šiltų apsilankymų programos savanoriai lanko daugiau nei 2 tūkst. senjorų visoje Lietuvoje, tačiau, sutinka P. Steponavičiūtė, dažnai senjorai baiminasi kreiptis į Raudonąjį Kryžių, jaučia stigmą.
„Tai kartai žmonių labai svarbus savarankiškumas ir jo išlaikymas“, – pastebi Šiltų apsilankymų programos vadovė.
Visgi, pasak jos, kai kurie patys paskambina į Raudonąjį Kryžių, kitus paskatina ir padrąsina jų aplinka ar socialiniai darbuotojai, o tuomet kreiptis pagalbos būna drąsiau.
Su tuo sutinka ir „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė K. Čiuželienė, ji sako, kad senjorams nelengva ieškoti pagalbos, neretai skambučių linijos telefono numerį jie nešiojasi ilgą laiką, bet nedrįsta paskambinti, mano, kad yra „niekam neįdomūs“.
„Taip ir įvardija, kad neskambino mums, nes galvojo, kad yra nelabai įdomus žmogus, svarsto, kas norės kalbėtis, kai nieko įdomaus papasakoti negali“, – apie senjorų mintis pasakoja K. Čiuželienė.
Dar sunkiau kreiptis pagalbos į psichologus – kai kurie senjorai turi blogų patirčių, kitiems pritrūksta paskatinimo ir palaikymo. Kaip sako „Sidabrinės linijos“ vadovė, ši senjorų karta yra įpratusi kentėti – nugyventas laikotarpis nebuvo paprastas, yra susiformavęs požiūris, kad nereikia prašyti pagalbos, tad žmonės pripratę iššūkius spręsti patys, iškentėti.
„Būna, senjorai sako, kad linijos numerį turi seniai, bet dabar jau taip blogai, kad nebegali kentėti. Prieinama emocinė riba, griebiamasi nors kokio šiaudo. O paskambinti į liniją yra kiek paprasčiau nei užsiregistruoti pas psichologą“, – svarsto K. Čiuželienė.
Taip pat skaitykite
Savanoriai ir senjorai tampa kaip šeima
Jaučiamas vienišumas veikia ir bendrą emocinę būklę. Pavyzdžiui, sako K. Čiuželienė, emociškai blogai besijaučiantis žmogus gali nustoti savimi rūpintis – tampa nebesvarbu išgerti vaistų ar apsilankyti pas gydytoją.
„Kalbuosi su 96 metų močiute, visada jos klausinėdavau, kaip tokį amžių išgyventi. Ji labai gražiai įvardija, kad reikia rūpintis savo ligomis. Sakome, reikia rūpintis savo sveikata, bet iš tikrųjų rūpestis reiškia discipliną, reguliarumą, jei turi lėtinę ligą, turi ją sekti, prižiūrėti, laikytis režimo, laiku nueiti pas gydytoją, išsakyti gydytojui, kas pasikeitė.
Žmonės to nebedaro ir fiziškai pradeda jaustis blogiau, artimieji pradeda nerimauti, kodėl žmogus savimi nesirūpina, prasideda nebylūs kaltinimai, kyla įtampa, o visuomenėje sergantis žmogus vėl apsupamas stigmos ir priimamas kaip nevertingas, bevertis“, – atkreipia dėmesį K. Čiuželienė.
Kaip pasakoja P. Steponavičiūtė, iš pradžių senjorai savanorių neprisileidžia, patiria stresą, kadangi sunku į savo gyvenimą ir namus įsileisti naują žmogų. Visgi vėliau bendravimas tampa familiarus, o tiek savanoriai, tiek senjorai sako, kad vienas kitam tapo kaip šeima.
„Kai savanoris pradeda lankyti senjorą, dažniausiai jau po kelių mėnesių sako: jau nebepaleisiu, iki galo eisime kartu“, – šypsosi Šiltų apsilankymų programos vadovė.
Ji dalijasi vienos senjorės istorija: „Ji visiškai neišeidavo iš namų. Kai ją pradėjo lankyti mūsų savanorė, pirmus tris mėnesius ir su ja neišeidavo iš namų, vis susigalvodavo kokių nors priežasčių, kad neturi striukės, neišgėrė vaistų.
Po trijų mėnesių ji pirmą kartą įsidrąsino su savanore išeiti į lauką. Ji turi mobilumo sunkumų, bet jau po pirmojo pasivaikščiojimo sakė, kad kitą kartą tikslas bus nueiti pėsčiomis iki katedros. Savanoriai senjorams padeda įgauti pasitikėjimo savimi, įkvepia noro pabandyti ką nors nauja.“
Tarp veiklų – ir kelionių klubas, ir gėlių sodinimas
„Sidabrinės linijos“ vadovė K. Čiuželienė džiaugiasi, kad iš pažiūros paprastas bendravimas gali padėti senjorams pasijausti geriau. Ilgesnį laiką pabendravę su linijos savanoriais, senjorai sako esantys geresnės nuotaikos, dažniau pasijuokiantys, turintys ko laukti.
Taip pat skaitykite
„Žmogus nesijaučia toks vienišas, jaučiasi reikalingas, pradeda galvoti ne tik apie save, džiaugiasi, kad yra su kuo pasitarti. Tai susiję su žmogišku ryšiu, su santykiu, sugrįžta gyvybės pojūtis, kad tu gyveni“, – sako K. Čiuželienė.
Šiltų apsilankymų programos vadovė P. Steponavičiūtė pasakoja, kad savanoriai su senjorais susigalvoja įvairių veiklų – eina pasivaikščioti, dalyvauja įvairiose veiklose, mankštose, kartu skaito knygas, gamina. Savanoriai senjorams rašo laiškus, skaito poeziją, kartu prie daugiabučių namų sodina gėles.
„Tokia draugystė – ką veikiame su draugais, tą savanoriai veikia su senjorais“, – priduria pašnekovė.
Šiltų apsilankymų savanoriai lankosi ir globos namuose – čia veikia Kelionių klubas, per prisiminimus ir pasakojimus senjorai keliauja į kitas šalis. Pavyzdžiui, kai buvo kalbamasi apie Prancūziją, senjorės pasipuošė kaip Prancūzijos damos, pasidabino karoliais, valgė kruasanus, pasakoja P. Steponavičiūtė.
„Kai senjorai atsiveria, atrodo, istorijų šulinys yra neišsemiamas. Labai matomas pokytis, kaip senjorai jaučiasi vien dėl pokalbio, dėmesio ir pagarbos“, – pabrėžia P. Steponavičiūtė.
