Lietuvoje

2019.12.13 13:41

Atvykusius savanorius šalies senjorai „įdarbina“ marinuoti agurkėlių, kartu lankosi grožio salonuose

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.13 13:41

Tradicija tapusios kelionės pas vaikystės draugą galąsti peilių, 1990-ųjų moteriškų žurnalų skaitymas, agurkėlių marinavimas bei grožio procedūros. Tai – tik dalis veiklų, kuriomis užsiima savanoriai, lankantys vienišus senjorus.

Iniciatyvos „Mažiau vienišumo“ organizatoriai pasakojo, kad Lietuvoje beveik pusė milijono senjorų jaučiasi vieniši. Gilėjant vienišumo jausmui, atsiranda nepasitikėjimas savimi, gali atsirasti depresija. „Eurovaistinės“ surengtoje vaistininkų apklausoje paaiškėjo, kad šią problemą pastebi ir vaistininkai – neretai į vaistines atėję senjorai nori ne įsigyti vaistų, o tiesiog pasikalbėti, rodo atlikta apklausa.

„Sidabrinės linijos“ medicinos psichologė Justina Belevičienė sakė, kad gyvendami vieni senjorai dažnai neturi su kuo pasikalbėti ir pasidalinti savo baimėmis, nerimu. Toks vienišumas – pats skaudžiausias ir padarantis daugiausiai žalos, tvirtino ji.

„Atsiranda užburtas ratas – senstant pradeda trūkti socialinių įgūdžių, sunku spėti pagal greitai besikeičiantį pasaulį, šiuolaikiniais žmonėmis, atsiranda žema savivertė, nepasitikėjimas, todėl vengiama bendrauti su žmonėmis. Kadangi vengiama bendrauti, vėl didėja vienišumas“, – svarstė J. Belevičienė.

Dėl to senjorai neretai ieško būdų, kaip pabendrauti su kitais – eina į vaistines, kalbina žmones gatvėse, autobusų stotelėse. Vis dėlto, apgailestavo ji, ne visi žmonės turi kantrybės tęsti pokalbį su juos užkalbinusiais senjorais, tačiau paprastai reikia ne tiek ir daug – pasakyti komplimentą, nusišypsoti, o senjorų diena pasidaro geresnė, šypsojosi J. Belevičienė.

Su savanoriais darosi grožio procedūras, varto žurnalus

„Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė sakė, kad vasaros sezonu sulaukia mažiau skambučių, kadangi senjorai daugiau laiko praleidžia soduose, bendraudami su draugais, tačiau žiemos sezoną ji vadina tamsiuoju periodu: „Senjorai sustingsta, susigūžia toje vienatvėje, o skambučių centras tampa lengviausiu keliu pabendrauti – tereikia suvesti telefono numerį“.

„Vienišiems ir bendravimo stokojantiems senoliams siūlome galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima reguliariai kalbėtis įvairiausiomis temomis, aptarti aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti. Turime atvejų, kai senoliai kartu ir meldžiasi, ir dainas dainuoja, ir laiškus anūkams rašo“, – pasakojo K. Čiuželienė.

Nuo „Sidabrinės linijos“ veiklos pradžios 2016 metais įvyko daugiau nei 30 tūkst. pokalbių su garbaus amžiaus žmonėmis, o jų bendra trukmė viršija 730 tūkst. minučių, tai yra daugiau nei 12 tūkst. valandų.

Pasak „Raudonojo kryžiaus“ Šiltų apsilankymų vadovės Jurgitos Labanauskienės, kartu su senoliais savanoriai vaikšto lauke, padeda apsipirkti, aplanko gydytoją ar seniai matytą draugą. Ji prisiminė savanorių pasakojimus, kurie dalijosi savo patirtimis bendraujant su seneliais. Pavyzdžiui, išskyrė ji, vienos senelės pomėgis buvo skaityti senus 1990 metų žurnalus moterims, tačiau ji prastai matė, todėl žurnalus garsiai skaitė atvykusi savanorė.

„Viena močiutė, laukdama savanorės visada pasidažo lūpas, laukia pokalbių <...> Kiekviena senelių istorija yra unikali – vieni su savanoriais marinuoja agurkėlius, kiti eina pasivaikščioti... Tačiau mūsų savanorystės esmė – girdėti žmogų ir vertinti jį pagal tai, koks jis yra“, – šypsojosi J. Labanauskienė.

Visoje Lietuvoje savanoriai lanko virš 200 senelių, tai – nedideli skaičiai, kadangi savanorystė sudėtinga, ji nuolatinė, reikalaujanti kurti ryšį, tikino J. Labanauskienė.

Raudonojo kryžiaus savanorė Ingrida Tauperytė pasakojo, kad senelių gyvenimas, sulaukus savanorių, pasikeičia. Pati I. Tauperytė lanko vieną močiutę, ji sakė, kad kiekvieną kartą senelė ją pasitinka žodžiais „laukiau tavęs“, o išlydi sakydama „lauksiu tavęs“.

„Turime įdomių istorijų, viena savanorė kartu su savo lankoma močiute visada kur nors eina – darytis grožio procedūrų, lanko kapus, eina apsipirkti. Ta močiutė išsaugojusi labai įdomią tradiciją – ji visą laiką važiuodavo pas savo vaikystės draugą galąsti peilių. Tai daro kartu ir su savanore. Vienas vyriškis visada stengiasi pasipuošti, džiaugiasi jaunos savanorės kompanija, o kartais gauna ir bučkį, tada sako, kad jam tai šventė“, – šypsojosi I. Tauperytė.

Vaistinėje aptaria orus, politiką

14 metų vienoje vaistinėje dirbanti Valda Pulauskaitė svarstė, kad į vaistines ateinančius senjorus galima išskirti į dvi grupes, pirmoji – viskuo besidžiaugiančių senjorų, kurie yra laimingi, kuriems visko reikia: ir papildų, ir vitaminų... Tačiau kita grupė – vieniši ir liūdni senjorai. Bendraudama su jais, sakė V. Pulauskienė, visada stengiasi ne tik patarti, bet ir paguosti, pralinksminti bei išklausyti.

„Vaistinėje apsilankę senjorai linkę kalbėti ne tik apie sveikatą, bet ir pasidalyti savo gyvenimo istorijomis, pasakoti apie šeimą, jaunystę. Senjorai dažnai aptaria politikos aktualijas, retkarčiais netgi klausia vaistininkų informacijos apie orus, artėjančias šventes“, – prisiminė vaistininkė.

V. Pulauskienė kalbėjo, kad jau atpažįsta nuolat besilankančius senjorus: „Kiekviena vaistinė turi savo senjorų ratą, mes juos pažįstame. Ir jie mus pažįsta – užėję į vaistinę ir pamatę mus, nusišypso, apsidžiaugia, kad susitikom“.