Lietuvos visuomenė sensta, tačiau įvairių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms dar trūksta – žmonės laukia eilėje, kad galėtų patekti į globos įstaigas, nesulaukia ir pagalbos į namus. Anot LRT.lt pašnekovių, paslaugų trūkumas kelia problemų ne tik šeimoms, kurioms tų paslaugų reikia, tačiau ir pačiai visuomenei – didėja lyčių nelygybė, prastėja visuomenės sveikata.
Statistikos departamento duomenimis, 2017 metais 65 metų ir vyresnių žmonių dalis nuo bendro šalies nuolatinių gyventojų skaičiaus siekė 19,3 proc. Remiantis Eurostato prognozėmis, Lietuvoje visuomenė toliau sens. Manoma, kad 2050 metais Lietuvoje 28,5 proc. gyventojų bus vyresnio amžiaus.
Tačiau įvairių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms trūksta. Socialinių paslaugų priežiūros departamentas portalą LRT.lt informavo, kad šiuo metu Lietuvoje veikia 205 įstaigos, teikiančios socialinės globos paslaugas seneliams ir neįgaliesiems (iš viso – 12 828 gyventojams).
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), savivaldybių duomenimis, 2021 metų vasario 1 dieną apsigyventi globos namuose laukė 553 senyvo amžiaus žmonės ir 106 darbingo amžiaus žmonės su negalia. Dar 280 senyvo amžiaus žmonių ir 50 žmonių su negalia laukė paslaugų į namus.
Palyginus su praėjusių metų lapkričio pabaigos duomenimis, pastebimas laukiančiųjų apsigyventi globos įstaigoje skaičiaus mažėjimas apie 30 proc., atkreipia dėmesį ministerija.
Tačiau, anot Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Mindaugo Lingės, toks poreikio sumažėjimas gali būti jaučiamas dėl karantino.
„Paslaugų poreikis yra išaugęs ir aktualus. (...) 2020 metais vien norinčiųjų apsigyventi globos namuose buvo 1 150. Dinamika dėl karantino aplinkybių kitokia, bet bendroji dinamika ateityje yra linkusi augti“, – akcentuoja M. Lingė.
Paslaugų poreikis augs
Kaip sako Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo darbuotoja, socialinių mokslų srities daktarė Jūratė Charenkova, vyresnio amžiaus žmonių grupė Lietuvoje yra auganti, o mūsų visuomenė sparčiai sensta. Tai atspindi ir Europos Sąjungos pateikiama statistika – paprastai pagal šį rodiklį rikiuojamės pirmosiose vietose.
„Paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms niša yra tikrai perspektyvi. Paslaugų į namus kokybės ir prieinamumo gerinimas užtikrintų ir paties žmogaus gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje, ir sukurtų darbo vietų, užtikrintų paslaugų visapusiškumą“, – portalui LRT.lt pasakoja J. Charenkova.
VU mokslo darbuotoja taip pat svarsto, kad vyresnio amžiaus žmonėms itin trūksta informacijos apie teikiamas paslaugas. Atlikdama disertacijos tyrimą apie vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo ypatumus persikėlus į globos įstaigą, ji pastebėjo, kad senjorai nėra gerai informuoti, nežino, kokia tai įstaiga, kokias paslaugas gali joje gauti.
„Kalbėdami jie atsiremdavo į tai, ką jų vaikai sužinojo internete, ką kalba kaimynas“, – prisimena J. Charenkova.
Anot jos, nors paslaugų turime, jų teikimas galėtų būti intensyvesnis ir kokybiškesnis, jas labiau pritaikant prie žmonių poreikių.
Artimieji paliekami vieni
Tačiau šiuo metu paslaugų dar trūksta, o Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos katedros lektorė dr. Lina Danusevičienė pasigenda ir paslaugų grandinės.
Jos teigimu, pirmiausia turėtų būti organizuojama pagalba namuose, o tik tada, jei žmogus nebegali gyventi savo namuose, jis galėtų persikelti į globos namus.
Sunku ir tada, kai tenka laukti eilėje – sveikata prastėja, atsiranda pragulų, sutrinka mityba, žmogui reikia rimtos slaugos, tačiau patekti į globos įstaigą galimybių nėra, LRT.lt teigia L. Danusevičienė. Nors įstatymai įtvirtina įvairias paslaugas, kalba ji, neretai nevisiškai išspręsta, kaip paslaugos turi būti reglamentuojamos.
Pasak VDU lektorės, ir vyresnių žmonių artimieji skundžiasi, kad slaugytojas geriausiu atveju ateina kartą per mėnesį, o artimieji paliekami vieni: „Teko susidurti su jauna dukra, kurios abu tėvai slaugomi lovoje. Iš pradžių sirgo jos tėtis, o mama buvo pagrindinė slaugytoja, tačiau, susirgus ir mamai, dukra turi pati susitvarkyti. Tai labai sudėtinga.“
Slaugydama tėtį, patyrė stuburo traumą
Įvairių paslaugų trūkumas turi įtakos ne tik vyresnio amžiaus žmonėms. Pavyzdžiui, dažniausiai artimuosius slaugo moterys, o tai didina lyčių nelygybę, sako L. Danusevičienė. Pasak jos, tokiais atvejais reikia rūpintis ne tik vaikais, bet ir kitais šeimos nariais, tad, slaugydamos artimuosius, moterys gali iškristi iš darbo rinkos.
„Tai labai sudėtinga. Iš pradžių rūpinasi sutuoktinis – nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris. Jei sutuoktinis nepajėgia, įsitraukia vaikai, pirmiausia – dukros. Jei dukros nėra, padeda marčios. Tai konstanta, mokslinė tiesa – visose visuomenėse tai vyksta“, – pažymi L. Danusevičienė.
Pagalbos trūkumas veikia ir visuomenės sveikatą. Pašnekovė pateikia pavyzdį, kai moteris slaugė savo tėtį, tačiau vėliau ir jos vyrą ištiko insultas, tad ji turėjo rūpintis dviem šeimos nariais. Kita moteris, slaugydama savo tėtį ir bandydama jį pakelti, gavo stuburo traumą – šiuo metu jai pačiai sunku vaikščioti.
Taigi, anot L. Danusevičienės, gali sutrikti ir kitais besirūpinančiojo sveikata, o tada reikia slaugyti jau nebe du, o, pavyzdžiui, tris žmones.
„Kalbame apie sutraumuotą gyvenimą. Slauga ne be reikalo yra atskira sritis – reikia žinoti, kaip tai daryti. O ir fiziškai gali nepajėgti, tad čia pagalba yra labai svarbi. Kalbame ne tik apie dalyvavimą darbo rinkoje, bet ir apie visuomenės sveikatos klausimą, kai artimieji darbingumą praranda ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl sveikatos. Tada ir mums, kaip visuomenei, tai daug daugiau kainuoja“, – akcentuoja specialistė.
Patirtys globos įstaigose
VU mokslo darbuotoja J. Charenkova priduria, kad tais atvejais, kai reikia ilgai laukti paslaugų, nukenčia žmonių gyvenimo kokybė. O ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl senjorai persikelia į globos įstaigas, – nepritaikyta aplinka jų namuose, tad ši problema gali būti išsprendžiama suteikus paslaugas.
„Jei reikia ilgai laukti paslaugos – nesvarbu, ar tai yra paslauga į namus, ar persikėlimas į globos įstaigą, – kenčia žmonių gyvenimo kokybė, savarankiškumas“, – akcentuoja J. Charenkova.
Pasak jos, globos įstaigos Lietuvoje dažniausiai didelės, įsikūrusios toliau nuo miesto, tarsi izoliuotos, tad ir į jas persikėlę žmonės išskiria pasikeitusį gyvenimo ritmą. Kalbėdamiesi su VU mokslo darbuotoja, senjorai globos įstaigą neretai lygindavo su ligonine ir akcentuodavo čia esančią struktūrą.
„Atsikeli, 8 val. yra pusryčiai, 12 val. – pietūs. Čia yra toks režimas, prie jo turi prisitaikyti, o, gyvendami savo namuose, žmonės turi savo dienotvarkę, ji dažniausiai nebūna struktūruota. Todėl tą režimo skirtumą visi pastebėdavo“, – teigia pašnekovė.
Ji pasakoja, kad kai kurie gyvenimą globos įstaigoje lygindavo su varžteliu – turi prisitaikyti prie aplinkos, kuriai nėra įdomus tavo savarankiškumas ar asmens bruožai. Tačiau buvo ir tokių, kurie teigė, kad persikėlę į įstaigą tapo savarankiškesni, nes čia pritaikyta aplinka.
„Tarkim, viena moteris anksčiau gyveno trečiame namo aukšte be lifto, o po operacijos ji galėjo vaikščioti tik su vaikštyne. Ji pasakojo, kaip visur namuose kliūdavo, nepraeidavo, buvo labai sunku nulipti laiptais. O įstaigoje – platūs koridoriai, visur yra nuolydžiai, liftai, tad moteris sakė, kad čia jaučiasi kaip rojuje, kad ją įgalina judėjimo laisvė“, – tvirtina J. Charenkova.
Kuriame darbo vietas, geriname gyvenimo kokybę
Paslaugų trūkumas veikia visą visuomenę, o jų steigimas daro įtaką ne tik tiems, kuriems reikalinga tokia pagalba, bet ir platesnei visuomenei. Pavyzdžiui, L. Danusevičienė ir J. Charenkova akcentuoja, kad, steigdami įvairias paslaugas ar globos įstaigas, kuriame ir darbo vietas, geriname žmonių gyvenimo kokybę.
Pasak L. Danusevičienės, iki šiol socialinių paslaugų sistema Lietuvoje funkcionavo per vadinamąjį kartų kontraktą, kad vaikai pasirūpins tėvais. Vis dėlto, modernėjant visuomenei, ji keičiasi – šeimas paliečia emigracija, tėvai susilaukia mažiau vaikų, tad slaugyti vyresnius tėvus vis sunkiau, teigia pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad turi keistis mūsų samprata – turime negalvoti apie kartų kontraktą, reikia kalbėti apie socialinį kontraktą. Vis dėlto nederėtų pereiti į kitą kraštutinumą ir tikėtis, kad viską turėtų perimti paslaugų teikėjas – bendradarbiavimo principas Lietuvoje dar gana naujas, sako L. Danusevičienė.
Taigi, specialistės teigimu, į paslaugų teikimą turėtų įsitraukti ir jų teikėjai, ir šeima ar net kaimynai, kurie gali pagelbėti išspręsti skaudžią vienišumo problemą, skirdami dėmesio.
Sieks plėsti paslaugų gavėjų ratą
Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas M. Lingė portalui LRT.lt sako, kad valstybės prioritetas turėtų būti kuo ilgiau išlaikyti žmones savarankiškus. Jo teigimu, norint to pasiekti, itin svarbu, kad paslaugos atkeliautų į namus.
Šiuo metu pagalba namuose teikiama maždaug 20 tūkst. žmonių, o trumpalaikės arba ilgalaikės globos paslaugas gauna apie 13 tūkst. žmonių, informuoja parlamentaras. Pasak M. Lingės, ateityje šios proporcijos turėtų kisti kartu su paslaugų individualizavimo kryptimi, kai žiūrima į asmeninius žmogaus poreikius ir interesus.
„Pagalba į namus ir kainuoja pigiau, ir ją galima suteikti didesniam gavėjų skaičiui. Esame apskaičiavę, kad vienam mėnesiui asmens paslaugos namuose vidutiniškai kainuoja apie 135 eurus. Ilgalaikė arba trumpalaikė globa įstaigoje kainuoja beveik tūkstantį eurų“, – komentuoja M. Lingė.
Taigi, komiteto pirmininko teigimu, paslaugos globos įstaigoje turėtų būti teikiamos tada, kai nėra kitų sprendimų. Anot jo, vienas iš ministerijos tikslų – individualių paslaugų gavėjų rato plėtimas. Šiuo metu yra identifikuota virš 94 tūkst. žmonių su specialiaisiais poreikiais, 37 tūkst. jų teikiamos paslaugos, tad bus siekiama, kad šis skaičius išsiplėstų bent jau iki 70 tūkstančių.
Norite papasakoti savo istoriją? Dalykitės ja el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt.
