Ukrainos ornitologai ir paukščių stebėtojai įspėja dėl vis dar augančios karo kainos gamtai. Ypač tai išryškėja sparnuočių veisimosi ir migracijos laikotarpiu, kai ilga fronto linija nutįsusi per anksčiau biologine įvairove išsiskyrusias vietoves.
Pavasarį ankstyvą rytą Viktoras skuba į miškus ir pievas šalia Kryvyj Riho. Paskui paukščius, kurių fotografuoti anksčiau keliaudavo ir toliau. Bet dabar nebegali.
„Dauguma vietovių, kur dirbdavau Zaporižios ir Chersono srityse, dabar okupuotos. Artimi draugai iki karo dar dirbdavo ir Donecko srityje, neokupuotose teritorijose. Ten vietos – nuostabios: stepės ir daubos, daug retų paukščių“, – sako gamtos fotografas Viktoras Sevidovas.
Daug kur tokių kampelių nebelikę.
„Yra miškų, iš kurių beliko skiedros. Miškų, kurie anksčiau buvo namai gyvūnams ir paukščiams“, – kalba jis.
Karas gamtą pasiglemžia ir toliau nuo fronto, kai vietoj migruojančių paukščių Viktoras kas savaitę stebi „Shahed“ dronus.
„Maskoliai tiesiog viską šluoja nuo žemės paviršiaus ir mūsų žemę padengia kalnais minų, amunicijos ir fosforo. Visa tai dabar skverbiasi gilyn. Ir niekas to nepašalins metų metus. Tai tiesiog liks ten“, – teigia gamtos fotografas.
Stabdyti invaziją Viktoras sakė siūlęsis savanoriu, bet dėl rankos negali.
Užtat ginti šalies išėjo jo bičiulis, taip pat paukščius stebintis Viačeslavas. Jam sparnuočiai – ir likimo ženklas.
„Močiutė visada sakydavo: grįžti negalima. Bet teko grįžti, nes vienas vaikinų paliko šalmą. Ten ir pamačiau didįjį apuoką. Dvi savaites galvojau, kad kas nors nutiks. Pamačiau didįjį apuoką ir mano koją nuplėšė sprogimas“, – sako karo veteranas V. Kaistro.
Traumą prisimenantis Viačeslavas pasakoja, kaip dažnai fronto linijoje matydavo sužalotus ar paklydusius gyvūnus. Dalis jų keliauja į šalia Kyjivo esančią prieglaudą.
Tarp 200 paukščių – ir sparno netekęs erelis, ir per apšaudymą, kaip manoma, smegenų sukrėtimą patyręs gandras.
„Dabar gydome gandrą, išgyvenusį oro gynybos ugnį, kai bandyta numušti „Shahed“. Vietiniai sakė, kad jis atsidūrė tiesiai po ugnimi. Paukštis patyrė sukrėtimą, neteko regėjimo“, – kalba paukščių prieglaudos direktorė Iryna Snopko.
Daliai sparnuočių, kaip kad krankliui, prieglauda tapusi nuolatiniais namais. Kai fronto linija išsidriekusi per tūkstantį kilometrų, sunaikintų ir naikinamų buveinių mastas pritrenkia. Migruojančių ar bėgančių sparnuočių laukia ir spąstai.
„Paukščiai labai dažnai pakliūva į tinklus, skirtus apsaugoti nuo bepiločių. Įsipainioja, susižeidžia sparnus. Esame labai dėkingi kariuomenei, kuri jiems padeda, suteikia pirmąją pagalbą, o tada perduoda mums“, – teigia I. Snopko.
Kai kuriems, kaip kad balinei pelėdai, pasisekė – reabilitacija prieglaudoje buvo sėkminga. Vilties blyksnis – nauji namai pievose, netoli Kyjivo.
