Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė trečiadienį paskelbė siūlymus, pagal kuriuos Lietuvoje neliks jungtinių 5–8 klasių. Kad ir įžvelgdami sunkumų savo darbe, su ministre nelinkę sutikti su jungtinėmis klasėmis dirbantys pedagogai. Jie sako, kad ir pasiekimai jų mokinių neprasti, o ir psichologiškai vaikai mažose mokyklose saugesni. Tiesa, kaimo pedagogai neslepia: žvelgiant į pastarųjų metų gimstamumą, justi laikinumo skersvėjis.
Ministerija kiek palankiau žvelgia į jungtines pradines klases.
„Tikrai ne siekis gerinti mokinių ugdymo kokybę nulemia jungtinių klasių sudarymą. Paprastai jungtinės klasės formuojamos tam, kad tai netaptų finansine našta savivaldybės biudžetui, nes jei klasėje nesusidaro minimalaus mokinių skaičiaus, tokia klasė turėtų būti išlaikoma rajono biudžeto lėšomis. Pradinėse klasėse jungimas po du lygius dar gali būti pateisinamas dėl vaikų amžiaus ir poreikio mokytis šalia namų, bet 5–8 klasėse kompromisų neturėtų būti.
Kaip rodo praktika, Lietuvoje mokytojai nėra rengiami dirbti su skirtingų klasių vaikais vienu metu. Tad esu įsitikinusi: 5–8 klasių mokiniai negali mokytis jungtinės klasėse. Tai niekaip nepadeda užtikrinti ugdymo kokybės ir neužtikrina siekio visiems vaikams suteikti vienodas ugdymosi galimybes“, – sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė.
Darbo su viena klase jau ir nebeįsivaizduoja
Vidiškių gimnazijos Mielagėnų skyriaus pradinių klasių mokytoja Rožė Bielinienė dirba išsyk su keturių klasių vaikais – į tą pačią pamoką susirenka ir pirmokai, ir antrokai, ir trečiokai, ir ketvirtokai. Maža to, R. Bielinienė visus 40 savo darbo mokykloje metų mina tokį pat kelią – ji visuomet mokė jungtines klases.
„Tikrai įmanoma dirbti vienu metu su skirtingais vaikais, taikant skirtingus metodus. Tereikia geriau pasiruošti, apmąstyti savo veiklą, būdus, susidėlioti, ką kuriuo pamokos metu darysi. Beveik keturis dešimtmečius skleidžiu šią šviesą savo auklėtiniams. Per tiek laiko įgijau tokių gebėjimų.
Taip pat skaitykite
Remiuosi abipusio pasitikėjimo kūrimu, argumentais bendrauti su vaikais kaip su lygiais. O tuomet ateina eilė, dirbant nuoširdžiai, išmintingai, juos mokyti akademinių dalykų“, – tarytum tai būtų taip paprasta, šypsodamasi apibūdino mokytoja R. Bielinienė.
Pedagogė sako galinti pasidžiaugti ugdytinių laimėjimais, kurie rodo, kad jos darbas yra prasmingas.
Jos mokiniai ne tik nuolat dalyvauja, bet ir tampa laureatais respublikiniuose, rajoniniuose konkursuose, parodose, viktorinose, dalyvauja neformaliojo švietimo programose. Ne vieną laimėjimą šios pedagogės ugdytiniai parsivežė iš matematikos, diktanto rašymo konkursų, Prano Mašioto dailės ir dailyraščio ar kitų konkursų.
Gal toks jau mano kelias, kad visą gyvenimą dirbau vien su jungtinėmis klasėmis.
R. Bielinienė
„Tai rodo, kad veikla yra prasminga, kad pasiteisina toks jungtinis mokymas“, – sakė R. Bielinienė.
Pasak mokytojos, džiugina ir vaikų nacionalinių pasiekimų patikrinimų rezultatai, geri ir pusmečių pažymiai.
„Matai, kaip vaikai auga. Ir ne tik ūgiu, bet ir žiniomis. Matai, kaip jie tampa draugiškesni, vyresni globoja mažesnius – padeda ir mokytis, ir per renginius, ir elgesio klausimais pataria. Tad esu tikra, kad jungtinės klasės – tinkamas modelis. Kai klasės nedidelės, gali ir apkabinti, ir paguosti vaiką, ir patarti. Dažnai vaikai kreipiasi užsimiršę: mama, mama, mama. Na ir gerai, juk mokytoja yra ir mama, ir psichologė“, – kalbėjo R. Bielinienė.
Kitokio darbo – su viena klase – ji teigia jau nebeįsivaizduojanti.
„Gal toks jau mano kelias, kad visą gyvenimą dirbau vien su jungtinėmis klasėmis“, – sakė mokytoja.
R. Bielinienė ne kartą vedė atvirąsias pamokas – dalijosi patirtimi, kaip dirbti su jungtine klase.
Ne visiems tinka gamyklos, kuriose į narvelius sukišta po trisdešimt vaikų, kur nėra nė kalbos apie individualius vaiko poreikius. Mažos mokyklos šią skylę švietimo sistemoje kaip tik dengia.
A. Klimčiauskaitė
„Susigrupuoji mokymosi turinį, atsirenki mokomąją medžiagą, užduotis, kurias duosi tiems vaikams, o kurias – kitiems, numatai, kokio rezultato ir su kuriais vaikais sieksi“, – apie pasiruošimą pamokoms kalbėjo mokytoja.
Be to, ant pedagogės pečių užgula ir daugiau rūpesčių – klasėje yra vaikų, kurie turi specialiųjų poreikių, kai kuriems reikia padėti ir apsirengti, ir į tualetą palydėti.
„Šiems vaikams didelėje mokykloje būtų sudėtinga. Ir mamos dėl to nuogąstauja, kad ten iš jų vaikų pasityčiotų. O pas mus visi visus pažįsta, supranta, savi esame. O pasiekimai, rezultatai pas mus tikrai ne prastesni nei didelėse mokyklose. Per konkursus pasikalbame su tokių mokyklų mokytojais, jie sako: jūs iš kaimo ir tokie vaikų gebėjimai?
Tuomet gali tik nuoširdžiai pasidžiaugti“, – pasakojo R. Bielinienė.
Matematiką ir lietuvių kalbą stengiasi vesti atskirai
Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazija turi du skyrius, kuriuose yra ne po vieną jungtinę klasę. Dūkšto skyriuje kartu mokosi 1, 2, 4 klasių mokiniai (iš viso aštuoni), jungtinėje 5 ir 6 klasėje mokosi 5 vaikai. Naujojo Daugėliškio skyriuje į vieną klasę suburti pirmokai ir ketvirtokai (mokosi 9 vaikai), jungtinėje antroje ir trečioje klasėje mokosi 6 vaikai, jungtinėje 5 ir 6 klasėje mokosi 12 vaikų, jungtinėje 7 ir 8 klasėje – 8 vaikai.
Naujojo Daugėliškio skyriaus vedėja Rima Cibulskienė sakė, kad jungtinių klasių prireikė prieš kelerius metus, pasikeitus finansavimo modeliui, kai pereita prie klasės krepšelio ir numatytas minimalus 8 mokinių skaičius klasėje. Tiesa, pradinės klasės čia buvo jungiamos ir ankstesniais metais.
Taip pat skaitykite
Šiuo metu šiame skyriuje mokosi 62 vaikai.
„Maža mokykla turi savų pliusų. Kad ir jungtinės klasės, jose mažai mokinių. Rajono centro mokyklose klasės didelės – 20–30 vaikų. Vaikai yra skirtingų gebėjimų, o galimybė prieiti prie kiekvieno vaiko, kai klasėje – 25 mokiniai, yra maža. Pas mus padėtis kitokia. Mokytojai įpratę dirbti jungtinėse klasėse. Nesakau, kad tai lengva, tai yra sunku, bet pedagogai jau išmoko: vienai klasei aiškina, kita tuo metu dirba savarankiškai“, – paaiškino skyriaus vedėja.
R. Cibulskienė perpasakojo vienos kolegės, dirbančios su įprastinio dydžio klasėmis, įspūdžius po Naujajame Daugėliškyje stebėtos jungtinės klasės pamokos.
„Ji pasakojo, kad dirbdama su 18 vaikų klase sugrupuoja juos pagal gebėjimus į keturis srautus ir moko keturiais lygiais, nes skiriasi vaikų tempas, įgūdžiai.Taigi ir jungtinėse panašiai dirbama“, – sakė Naujojo Daugėliškio skyriaus vedėja.
R. Cibulskienė pabrėžė, kad jų skyrius turi ir vaikų, kurie atvyko iš didelių mokyklų: „Viena mergaitė po mėnesio ar pusantro labai džiaugėsi, kad geriau supranta, ką aiškina mokytojai, kad klasė draugiškesnė.“
Be to, sakė pedagogė, mažų mokyklų pedagogai geriau pažįsta vaiko šeimą, aplinką. Kai mokiniai išvyko mokytis kitur, į didesnę mokyklą, skyriaus vedėja sulaukė naujos mokyklos atstovės skambučio – kolegė norėjo geriau perprasti mokinę, jos poreikius. „Paskui sakė: oi, kiek jūs daug žinote apie vaiko šeimą, mes tiek nežinome“. Tiesiog jų klasės yra didelės“, – kalbėjo R. Cibulskienė.
Kelios pamokos per savaitę jungtinėms klasėms rengiamos atskirai – tai yra septintokai mokosi skyrium nuo aštuntokų. Ypač stengiamasi taip daryti per matematiką ar lietuvių kalbą.
„Daugiausia pamokų yra bendros, bet bent po vieną pamoką vedame atskirą. Žinoma, tai priklauso nuo finansų. Ieškome tokių galimybių, kad nebūtų visos pamokos jungtinės. O ir, tarkime, chemijos septintokai dar nesimoko. Taigi, šis dalykas dėstomas vien aštuntokams. Visaip galvojame, kaip vykdyti ugdymą, bet didelių problemų kol kas nematome“, – kalbėjo skyriaus vedėja.
Anot R. Cibulskienės, jei vaikas yra motyvuotas, jis stengsis, gerai mokysis ir paprastoje, ir jungtinėje klasėje.
„Pliusiukų matyčiau daugiau mažoje mokykloje. Joje vaikas geriau matomas, jam geriau pažįstama aplinka“, – įvardijo pedagogė.
Ji mano,kad jei Naujojo Daugėliškio mokykla nebūtų tapusi „Ryto“ gimnazijos dalimi, greičiausiai ugdymo įstaiga būtų išvis uždaryta. Tiesa, anot R. Cibulskienės, perspektyvos nekokios – mat vaikų čia ir apylinkėse pastaraisiais metais gimė nedaug.
Mokyklos dvasia nebejusti, kai vaikų labai mažai
Jurbarko r. Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinėje mokykloje dvi jungtinės klasės: sujungta pirma ir antra klasės bei septinta ir aštunta klasės.
„Lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbos pirmokai ir antrokai mokosi atskirai. Panašiai yra ir septintoje bei aštuntoje klasėse – tiesa, šiemet lietuvių kalbos pamokos vyksta bendrai, mat stinga mokytojo“, – sakė šios mokyklos direktorius Artūras Matukaitis.
Kiek pamokų gali vykti atskirai, priklauso nuo finansinių mokyklos išteklių. Jei pinigų nepakaktų, vaikams būtų vedamos bendros ir lietuvių kalbos, ir matematikos pamokos, o tai, anot direktoriaus, jau nepatiktų nei mokiniams, nei jų tėvams.
A. Matukaitis sakė, kad dar keli klasių komplektai iš 2016, 2017 metais gimusių vaikų artimiausiais metais bus suformuoti.
„Bet 2018, 2019, 2020 metai jau blogi. Vargiai iš tuomet gimusių vaikų išeis klasės“, – liūdesio neslėpė direktorius.
Kodėl nesvarstoma galimybė geltonaisiais autobusiukais ne vaikus išvežioti į gamyklines mokyklas, o mokytojus ir mokinius atvežti į mažas mokyklas, kurios dažnai yra suremontuotos ir turi visą įrangą?
A. Klimčiauskaitė
A. Matukaitis įžvelgia mažų mokyklų pranašumų. Pasak direktoriaus, mokyklos patirtis rodo, kad daliai vaikų tai psichologiškai saugesnės ugdymo įstaigos, o ir akademiniu požiūriu mažosios turi pranašumų.
„Mes matome kiekvieną vaiką ir norime iš jo rezultato. Nesvarbu, motyvuotas jis ar ne, nesvarbu, kokie jo gebėjimai, mes norime rezultato. O kai nueina į didelę mokyklą, ten vaiko nebemato. Tad tas, kuris nemotyvuotas, paprasčiausiai praslysta. O mažesnėje mokykloje jis vis tiek turi dirbti, nes nepraslys“, – aiškino A. Matukaitis.
Direktorius pasakojo, kad pradinėse klasėse mokosi vaikas, kurį mama iš Jurbarko atsivežė į Smalininkus.
„Vaikas yra labai jautrus, prisibijo didelės mokyklos, o mažame kolektyve jam ramiau, saugiau“, – sakė direktorius.
Būna, kad mokinių atvyksta ir tuomet, kai vaikams nepakanka vietos gimnazijoje. Tiesa, A. Matukaitis tikras, kad yra tam tikra riba, kai mokykloje nebejusti dvasios.
„Jei mažiau nei 80 vaikų, nebejusti mokyklinis gyvenimas, atmosfera. Tuomet jau nebejuntu mokyklos. O vaikas turi justi mokyklos dvasią“, – sakė direktorius.
Be to, sakė A. Matukaitis, artėja ir dar viena problema mažosioms – ateityje smarkiai stigs mokytojų.
Siūlo į mažas mokyklas žvelgti plačiau: ne visiems tinka gamyklos
Vilniaus „Forvardo“ ugdymo modelio plėtros vadovė, „Uogų slėnio“ mokyklos ugdymo vadovė, lietuvių ir prancūzų kalbų tutorė, fasilitatorė Agnė Klimčiauskaitė įsitikinusi, kad mažoms mokykloms švietimo valdžios nuostata dėl jungtinių klasių reikštų ne ką kita, bet uždarymą.
„Mažos mokyklos yra įstaigos, kurios atliepia ugdymo įvairovę, o ne kuria verslą“, – pabrėžė ji.
Pasak pedagogės, mažos alternatyvios mokyklos pastaruoju metu populiarėja, mat ne visiems vaikams tinka masinės ugdymo įstaigos. Mažose, anot jos, kur kas geriau įgyvendinamas siekis ugdyti bendrąsias vaiko kompetencijas.
Pavyzdžiui, mano klasėje gali būti ir dešimtmetis, ir šešiolikmetis, priklausomai nuo to, kuri tema jiems yra neaiški.
A. Klimčiauskaitė
„Ne visiems tinka gamyklos, kuriose į narvelius sukišta po trisdešimt vaikų, kur nėra nė kalbos apie individualius vaiko poreikius. Mažos mokyklos šią skylę švietimo sistemoje kaip tik dengia“, – kalbėjo pedagogė.
A. Klimčiauskaitė aiškino, kad derėtų žvelgti nuodugniau ir suprasti, kad yra speciali metodika, pagrįsta moksliniais tyrimais, rodančiais, kad vaikai mišriose grupėse ugdosi tinkamai.
Mokykloje, kurioje ji dirba, vaikai, įgyvendinant Geros mokyklos koncepciją, mokosi individualiai – savo ritmu, pagal savo gebėjimus mišriose amžiaus grupėse.
„Pavyzdžiui, mano klasėje gali būti ir dešimtmetis, ir šešiolikmetis, priklausomai nuo to, kuri tema jiems yra neaiški. Ar tai literatūros kūrinio nagrinėjimas, tarkime, „Romeo ir Džiuljeta“ ar „Kliudžiau“. Lygiai taip pat matematikos pamokoje – prastinti trupmenų gali nemokėti ir dešimtmetis, ir šešiolikmetis. Tai jie mokosi ne formaliai pagal klasę, o savo ritmu“, – aiškino A. Klimčiauskaitė.
Jos ir kolegų užduotis – nustatyti, ko vaikas nemoka, kur justi spragos.
„Tai to ir eina vaikas – mokytis, jis pradeda mokytis nuo to taško, kurio nemoka, užuot slinkęs iš klasės į klasę imituodamas mokymąsi, užuot sėdėjęs devintoje klasėje su ketvirtoko spragomis. Kas yra devintokas, neišmanantis galininko rašybos?“ – kokiais principais remiamasi, aiškino mokytoja.
Ji mano, kad savivaldybių merai turėtų ieškoti išeičių, užuot rinkęsi paprasčiausią kelią numarinti mažą mokyklą.
„Žiūrėkite plačiau. Nors tai ir didelė prabanga. Kodėl nesvarstoma galimybė geltonaisiais autobusiukais ne vaikus išvežioti į gamyklines mokyklas, o mokytojus ir mokinius atvežti į mažas mokyklas, kurios dažnai yra suremontuotos ir turi visą įrangą? Kodėl nesvarstomas vektorius į kitą pusę?
Tai jau nebe švietimo klausimas, o visai kitos srovės, kurios daro įtaką tokiems sprendimams. Jei norėtume kokybiško švietimo, ieškotume galimybių ne mažyles užspausti, o galvoti apie kokybišką švietimą“, – svarstė pedagogė.
Anot jos, užmojis steigti Tūkstantmečio mokyklas formuoja kastas ir požiūrį į mažąsias kaip į nevykėlių mokyklas.
„Geriau žiūrėti į priežastis, į kontekstą, kaip mažas mokyklas padaryti lygiavertes. Taip, mokytojui nėra skirtumo išdėstyti dalyvių sandarą trisdešimčiai ar penkiems mokiniams. Bet tik tokiu atveju, jei tik atsistoju ir atidėstau. Bet jei mano tikslas yra visuminis vaiko ugdymas, tai mano fokusas yra žmogus, vaikas, o ne tiesiog atidėstyti“, – kalbėjo A. Klimčiauskaitė.
Jei mokytojas vaikus turi vienu metu mokyti pagal skirtingas programas, sutinku su ministerija, kad tuomet nukenčia kokybė, tai nėra siekiamybė ir tai reikia naikinti.
N. Buivydas
Ji darsyk pabrėžė, kad Švietimo prieinamumo, įvairovės nišą užpildo mažos mokyklos.
„Bet valstybiniame švietime tai matoma kaip problema, nes per didelis finansavimas, per didelis mokyklos pastatas, per prasti vaikų rezultatai. Bet nesidomima kontekstu, regiono realybe, vaikų poreikiais.
Dalyvavau diskusijoje, joje išsakyta, kad vaikams iš kaimų reikia poros metų, kad prisivytų miestų vaikų rezultatus, kad kaime yra daugiau mokinių, kurie nesvarsto galimybės studijuoti universitetuose. O kas čia blogo, jei vaikas randa savo nišą? Žmogus turi rasti savo vietą. Ugdymo gairė neturi būti egzaminas, universitetas ir taip toliau. Žmogus gali turėti savo planą, kuriame nėra universiteto, jis gali turėti planą, kuriame yra profesija, buvimas socialiu žmogumi, besilaikančiu normų“, – kalbėjo A. Klimčiauskaitė.
Taip pat skaitykite
Mokosi ir empatijos
Kad skirtingo amžiaus vaikai gali mokytis drauge, įsitikinęs ir Demokratinės mokyklos, įsikūrusios Vilniuje, vadovas Nerijus Buivydas. Šioje ugdymo įstaigoje taip pat mokomos mišrios grupės.
„Jei mokytojas vaikus turi vienu metu mokyti pagal skirtingas programas, sutinku su ministerija, kad tuomet nukenčia kokybė, tai nėra siekiamybė ir tai reikia naikinti. Bet jei mišrią klasę formuojame turėdami tikslą integruoti ugdymą ir skirtingo amžiaus vaikus mokome pagal vieną integruotą ugdymo programą, matau pliusų ir tai turėtų išlikti“, – sakė N. Buivydas.
Jo vadovaujamoje mokykloje integruotas ugdymas pritaikomas prie vaikų, esančių klasėje. Tarkime, į X lygio matematikos klasę ateina įvairaus amžiaus vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų.
Jei mišrią klasę formuojame turėdami tikslą integruoti ugdymą ir skirtingo amžiaus vaikus mokome pagal vieną integruotą ugdymo programą, matau pliusų ir tai turėtų išlikti.
N. Buivydas
„Arba jei mokomasi naujos temos, tarkime, pasaulio religijų, visiškai nesvarbu, ar penktokas su septintoku mokosi, ar aštuntokas su devintoku. Tai turi pridėtinės vertės. Taip pat šis būdas tinka, kai vaikus sieja tokia pati vidinė motyvacija, tarkime, programavimas“, – aiškino pedagogas.
Jis įžvelgia ne tik akademinių pranašumų dirbant tokiu metodu. Anot N. Buivydo, taip mokomasi dirbti su įvairiais, skirtingo amžiaus vaikais, jausti vienam kitą, ugdytis empatiją.
„Pagal amžių mes grupuojami tik mokykloje. Nei universitete, nei darbe, nei kaimynystėje taip nedaroma – po mokyklos mes gyvename tarp skirtingų žmonių, toks yra pasaulis. Tad skirtumai mokykloje man atrodo labiau pranašumas nei trūkumas“, – kalbėjo N. Buivydas.
Tačiau, anot jo, vis dėlto itin mažoje mokykloje, kur vaikų vos keli, mišraus mokymo metodas galėtų būti keblus.
