Lietuvoje

2021.09.19 07:00

Trečios kartos mokytoja apie naujus mokslo metus: matau ne nerimą susirgti, o vaikams nučiuožusius stogus

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.09.19 07:00

Visą savo gyvenimą, nuo mažumės, žinojusi, kad bus mokytoja, į klasę Agnė Klimčiauskaitė atėjo po keliolikos metų žurnalistikoje. Šis vingis buvo ne šiaip sau – visus tuos metus ji klojosi pedagogikos patalą, kurio svarbi sudėtinė dalis buvo, neslepia ji, ir šeimos finansinės padėties apgalvojimas. 

Kadaise ji būtent dėl to ir negalėjo sau leisti būti mokytoja.

Vilnietei lietuvių ir prancūzų kalbų mokytojai A. Klimčiauskaitei rugsėjis yra pakilimo laikas, kai prasideda kas nors nauja. Nuo vaikystės jai mokslo metų pradžia asocijuojasi su švente.

„Tuomet gyvenimas būdavo nuo rugsėjo iki rugsėjo. Ir dabar labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę taip pat gyventi nuo rugsėjo iki rugsėjo, o ne nuo sausio iki sausio“, – sakė A. Klimčiauskaitė.

Ji priklauso pedagogų dinastijai – Agnė yra trečiosios pedagogų kartos atstovė. Jos seneliai buvo mokytojai, tėvai – taip pat mokytojai. Senelis ir tėtis vaikus mokė istorijos ir vadovavo mokykloms. Viena močiutė – geografijos mokytoja, studijavusi ir prancūzų kalbą, kita močiutė visą gyvenimą dirbo pedagoge internate. Mama – prancūzų kalbos mokytoja, dėsčiusi ir lietuvių kalbą, istoriją, technologijas, o dabar vadovaujanti daugiafunkciam centrui.

„Ir aš tokia iš viso to išėjau, nors brolis ir sesuo pasuko kitais keliais“, – savo istoriją pasakodama šypsojosi Agnė.

Ji – „Forvardo“ mokyklos ugdymo vadovė, lietuvių ir prancūzų kalbų tutorė, mokyklos „Pažinimo medis“ lietuvių kalbos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja gimnaziniam ugdymui, laisvųjų mokyklų tinklo koordinatorė.

– Nejaučiate nerimo šiemet dirbdama mokykloje pandemijos sąlygomis, kylant užsikrėtimų COVID-19 skaičiams? – A. Klimčiauskaitės paklausė LRT.lt.

– Nerimo užsikrėsti aš nejaučiu. Juolab mes, pedagogai, turime galimybę pasiskiepyti arba testuotis. Juk kalbame apie vaikų gerovę – tiek socialinę, tiek emocinę, tiek akademinę. Kai pradedu sverti taisykles, matau ne nerimą susirgti, o vaikams nučiuožusius stogus. Man didesnis nerimas kyla dėl to, kad vaikai ir augs su visais tais nerimais, patirtais per karantiną. Todėl aš susirūpinusi dėl to, kokia bus jų ateitis, o drauge – ir mano ateitis. Nenoriu gyventi tarp žmonių, apimtų nuolatinio streso, įklimpusių į traumines patirtis, stokojančių bendravimo įgūdžių ir empatijos.

Kadaise svarsčiau misionieriaujančios ir mokytojaujančios vienuolės kelią. Akivaizdu, kad vienuole netapau, bet plano dalis „Mokytoja“ pavyko.

Mes ilgai kuopsime tas pasekmes. Dauguma mokyklų juk vaikų nesusigrąžino ir tuomet, kai galėjo, – pavasarį. Pradinukams namie su tėvais dar gerai, jauku. O paaugliams tai nepakeliama, jiems būtina, atsiskyrus nuo tėvų, susikurti autoritetą tarp bendraamžių, megzti socialinius ryšius, ieškoti savo vietos po saule. Per karantiną jie buvo sugrąžinti į ankstesnį savo raidos etapą. Kaip gali paaugliai jaustis tokiomis aplinkybėmis? Jiems čiuožia stogai, jie užsisklendžia, krenta į apatiją, depresiją, savižalą. Liūdnas paradoksas: tau reikia išeiti į pasaulį, o pasaulis tave uždaro.

Pirmą karantino mėnesį buvo justi azartas: niekas juk nekontroliuoja! Galiausiai po poros mėnesių vaikai jau krito į apatiją. Jie nebenorėjo kalbėti – net tam, kad užlaikytų pamokos pradžią, užkalbėtų mokytoją, kaip įprastai bando, – nustojo bendrauti tarpusavyje. Vasarį jie dar norėjo grįžti į mokyklą, o paskui nebenorėjo. Nebenorėjo būti grupėje, susikurdavo socialinį burbulą iš dviejų žmonių, „pačatindavo“, ir viskas. Apie kokį dar mokymąsi tokiomis aplinkybėmis galime kalbėti? Mokytojo tikslu tampa pirmiausia atitraukti vaikus nuo to įsukančio vakuumo.

Kartu didžiuojuosi savo mokykla, kuri susigrąžino vaikus, vos tik galėjo tai padaryti, ir esu dėkinga kolegoms, kurie vieningai pasiryžo dirbti gyvai galvodami būtent apie vaikų gerovę, bei moksleivių tėvams, patikėjusiems mums vaikus sudėtingu pandeminiu periodu.

– O kokie vaikų akademiniai rezultatai?

– Vidinę motyvaciją mokytis turi, deja, mažai vaikų. Ypač ankstyvoje paauglystėje. Be to, mokantis nuotoliniu būdu atsirado erdvės akademiniam nesąžiningumui, galimybė nusirašyti. Taip pat neišvengiamas mokytojų nuolaidžiavimas, nes pedagogai matė, kokios psichologinės būklės yra vaikai: ką nors padaro, ką nors atsiskaito.

Įsivaizduokite: vaikas nuolat užsidaręs kambaryje, net su tėvais neišeina pasišnekėti, o aš jam aiškinu kirčiavimą ar dalyvių galūnes. Jam tikrai nerūpi tos galūnės – ir nieko keisto.

O tiems vaikams, kurie jau turėjo spragų, tai buvo išvis prarasti metai. Nebegali prie vaiko prieiti, pasižiūrėti, ką jis daro, padėti. Mokantis nuotoliniu būdu vaikų dėmesys nuslysdavo į žaidimus, pokalbių svetaines. Ir tai suprantama, nes jie gyveno apimti nerimo, nežinomybės, ir iki šiol taip gyvena. Jie matė stojančius tėvų verslus, prarastus darbus arba tai, kad tėvai išėjo nemokamų atostogų, matė ne tik dėl ateities, bet ir dėl šiandienos nerimaujančius tėvus. Karantininių metų tikslas buvo išsaugoti vaikus be didesnių nuostolių. Tik tiek.

Įsivaizduokite: vaikas nuolat užsidaręs kambaryje, net su tėvais neišeina pasišnekėti, o aš jam aiškinu kirčiavimą ar dalyvių galūnes. Jam tikrai nerūpi tos galūnės – ir nieko keisto.

Sklandžiai, sėkmingai praėjusius mokslo metus baigė pavieniai mokiniai, kurie arba ieškojo nusiraminimo moksluose, arba turėjo stiprią vidinę motyvaciją. Kiti, galima sakyti, mokslo metų nebaigė.

– Pedagogikos studijas renkasi retas jaunas žmogus, mokyklų vadovai laužo galvą, iš kur gauti specialistų. Jaučiatės deficitinė?

– Tikrai nesijaučiu. Man atrodo, kad tas linksniuojamas deficitas tėra populizmas vulgaris. Aišku, ieškodama savo mokykloms mokytojų, matau didėjantį mokytojų trūkumą, bet labiau jaučiu gerų dalykininkų, o ne žmonių „iš bėdos“ stygių. Komandose laukiu mokytojų, kurie yra profesionalai, kurie išmano didaktiką, pasižymi sąmoningumu, aukštu emociniu intelektu, turi pozityvų požiūrį į vaikus ir ne tik nori augti, bet ir deda tam pastangas. Tokių išties yra labai mažai.

Bet kai prieš kelerius metus aš pati ieškojausi valstybinės mokyklos, nes norėjau dirbti dviejose – ir privačioje, ir valstybinėje, nuėjau į dešimt valstybinių mokyklų, kurioms reikėjo lituanisto. Nė vienai netikau. Neatitinku standarto.

Nuėjusi į mokyklą pateikiu siūlymus, ką galėčiau duoti mokyklai, ir išsakau savo lūkesčius, klausiu, ką mokykla man gali pasiūlyti, ir šis klausimas, pasirodo, yra keistas. Aš noriu ne tik duoti, noriu ir lygiaverčio santykio su mokykla, partnerystės. Mano lūkestis yra pedagoginė laisvė, bendradarbiaujanti komanda, asmeninis augimas, bendražygiškumas. O tai, matyt, yra tiesiog neįmanoma.

Galbūt dabar padėtis keičiasi, bet tuomet buvo aišku, kad privačiam švietimo sektoriui tinku, o valstybiniam – ne. Galbūt kada nors, kai bus realus žmogiškųjų išteklių deficitas, jau ir tiksiu.

– Kaip susiklostė, kad į pedagogiką grįžote po keliolikos metų žurnalistikos?

– Visi visuomet – nuo darželio laikų – žinojo, kad būsiu mokytoja arba direktore. Ir aš tai žinojau. Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją, ne pedagogiką. Studijuodama sukūriau šeimą. Buvau pasiryžusi mokytojauti, svarsčiau siūlymą, bet kai pradėjau skaičiuoti litus, kuriuos uždirbčiau būdama mokytoja, supratau, kad nesueina galai. Aš negalėjau sau leisti būti mokytoja. Tai būtų reiškę nuolatinį nepriteklių.

Galbūt dabar padėtis keičiasi, bet tuomet buvo aišku, kad privačiam švietimo sektoriui tinku, o valstybiniam – ne.

Tad pasirinkau aplinkkelį – pirmiausia susikurti bazę, o jau tuomet eiti į pedagogiką. Tai užtruko dvylika metų. Mano VU išsilavinimo mokyklai nepakako, tad baigiau metų trukmės profesines pedagogikos studijas. Paskui įgijau švietimo vadybos ir lyderystės magistro laipsnį.

Ir dabar tikiuosi švietime dar likti kokius 25 metus.

Žurnalistika ir rašymas man yra labai įdomu. Tai kartais ir darau, ne tik feisbuke. Kai buvau žurnaliste ir priedo redaktore, mano paralelinis pasaulis buvo pedagogika. Tuomet padėdavau abiturientams rengtis egzaminams. Tai darau iki šiol. Dabar tik lietuvių kalbos, anksčiau – ir prancūzų kalbos.

Kai atėjau į švietimą, paraleliniu gyvenimu tapo žurnalistika. Bet aš turėjau grįžti į sau skirtą, pirminį kelią – pedagogiką, švietimą.

– O kaip supratote, kad jau išmušė ta valanda, kai metas grįžti, kai ta bazė jau susikurta?

– Tai buvo ilgas procesas. Pirmiausia tam reikėjo paruošti šeimą. Porą metų minkiau šią idėją, nes tai reiškė gyvenimo kokybės suprastėjimą, finansiškai nuostolingą veiklą. Be to, iškilo ir laiko klausimas – juk, pradėjus gyventi mokykla, šeimai, kitoms veikloms liks mažiau laiko. Švietime taip yra.

Šeimą savo pokyčiui ruošiau kalbomis apie gyvenimo kelią ir prasmę, apie tai, kad žmogus turi būti savo vietoje, būriau apie šviesias perspektyvas, kad mokytojas yra deficitas, kad naudinga greta žurnalistikos turėti dar ir mokytojo profesiją. Taip „netyčia“ ir atsidūriau mokykloje.

Pajutusi, kad dar vienos tuščios Rugsėjo 1-osios neištversiu, jos išvakarėse palikau redakciją po lygiai dešimties metų.

O TA valanda nuolat kirbino – nors žurnalistikoje turėjau nuostabias komandas, kurioms esu dėkinga už vertingas pamokas ir prasmingus metus, kiekviena Rugsėjo 1-oji ar egzaminų sesija prasidėdavo gėla. Pajutusi, kad dar vienos tuščios Rugsėjo 1-osios neištversiu, jos išvakarėse palikau redakciją po lygiai dešimties metų.

– Jūsų pedagoginiame kelyje buvo ir valstybinė mokykla. Šiuo metu verda daug diskusijų, kas yra geriau. Kuo skiriasi valstybinė ir privati mokykla?

– Mokytojui privati mokykla – tai perpus mažesnės klasės ir pagalba. Tu stovi ne prieš 32 vaikus, iš kurių realiai matai tik pusę, o dirbi su dešimt, penkiolika, na, gal aštuoniolika vaikų. Privačios mokyklos suinteresuotos matyti vaiką. O juk žmogus eina dirbti mokytoju pirmiausia dėl to, kad jam norisi užmegzti ryšį su vaiku, nes jam smagu su vaikais, nes jis nori padėti augti kitam. Mažoje klasėje matai vaikus kiekvieną atskirai, gali megzti ryšį su kiekvienu. Iš mokytojo pusės tai yra pasitenkinimas savo keliu, savo darbu. Stovėdama prieš 30 mokinių jaučiu ir skaudulį, ir gėdą, kad negaliu užtikrinti kokybiško švietimo ir žmogiško ryšio, kurio nusipelno kiekvienas jų, o ne pusė, bet tai yra neįmanoma.

Į privačią mokyklą dažnai ateina iniciatyvesni, aktyvesni žmonės. Būti mokytoju yra gera ir įdomu, mokykla yra be galo kūrybiška erdvė, tu gali kurti, prisigalvoti įvairiausių dalykų ir už tai tavęs „nenukirs“. Valstybinėje mokykloje labiau galioja taisyklė, kad už iniciatyvą ar nuokrypį baudžiama.

Be to, privačioje mokykloje mokytojas skatinamas nuolat mokytis, tobulėti. Valstybinėje mokykloje, bent jau kiek pati susidūriau, mokytojo poreikis mokytis yra mažiau patenkinamas. Privačiose mokyklose mažiau biurokratijos – ataskaitų ataskaitėlių, vaikų drausmė geresnė, nes jų tiesiog yra mažiau, o ir mokytojas daugiau sulaukia pagalbos, pavyzdžiui, psichologinės, tai yra labai svarbu, nes dirbant tokį darbą patiriama didelė įtampa. Sulauki daugiau kolegų palaikymo, pagalbos, užuot konkuravęs, kas apsigins metodininko, eksperto kategoriją, labiau įsiteiks administracijai. Privačioje mokykloje didesnis dėmesys skiriamas žmonių santykiams, emociniam komfortui, geram mikroklimatui.

Privačios mokyklos neretai moka didesnį atlygį, be to, mokytojui nereikia galvoti, ar užteks, tarkime, popieriaus lapų, išduotų mėnesiui. Valstybinės mokyklos pedagogai papasakotų ne vieną atvejį, kai gauni 200 lapų per mėnesį, turi juos taupiai skaičiuoti, vėliau spausdindamas vaikams tekstus ar užduotis turi pats susimokėti – tai žemina. Ir, žinoma, privačiose mokyklose daugiau laisvės ir mažiau baimės.

Kokie minusai? Mokytojui gali kilti vertybinių dilemų, pvz., kad dirbi kieno nors verslui, o ne švietimui, kad mokai tik vaikus, kurių tėvai išgali sumokėti už kitokią mokyklą, ir joje vaikui nelieka vietos, jei tėvų finansinė padėtis pasikeičia, kad esi išties paslaugos teikėjas. Privačios mokyklos reikalavimai ir lūkesčiai mokytojui dažniau yra aukštesni, dėl to kartais pažyra daugiau priekaištų iš administracijos, tėvų, tai gali kelti užsakytos melodijos atlikėjo įspūdį. Atsiranda atskirtis bendraujant su valstybinių mokyklų kolegomis.

Privačioje mokykloje mokytojas galbūt yra mažiau saugus, kaip ir visame privačiame versle. Žinoma, jei esi geras mokytojas, niekas negalvos apie tavo atleidimą. O valstybinėje mokykloje darbo vieta iš esmės mokytojui yra garantuota kad ir 30 metų.

Visgi privačių mokyklų yra labai įvairių. Aš pati dirbu mokykloje, kuri kol kas vienintelė įgyvendina Geros mokyklos koncepciją ir kurios ugdymo modelis kuriamas kaip prototipas valstybinei mokyklai. Tikiu, laiko klausimas, kada ši riba išnyks.

Kita mano mokykla yra psichologinės krypties ir, manau, yra geriausiai socialinius ir emocinius įgūdžius ugdanti mokykla, kuri renkasi siekti auksinio vidurio tarp emocinio komforto ir akademiškumo.

– Prastas kareivis, jei nenori tapti generolu. Kada nors vadovausite mokyklai?

– Kol kas noriu pasimėgauti pedagogine laisve ir laisvomis rankomis švietime. Ateityje – galbūt, tai būtų logiškas sprendimas.

– Tai galėtų būti valstybinė mokykla?

– Tikrai taip. Matau sėkmingų valstybinių mokyklų, kurios mėgina kapanotis iš to švietimo, kokį dabar turime. Bet žinau ir tai, kad dėl to turėčiau paaukoti savo laisvę. O aš užaugusi su nelaipsniuojama laisve, kurią gavau iš tėvų. Subrendau nežinodama, kas yra išorinė motyvacija, nepatyrusi muštro, kontrolės mechanizmo rėmai švietime man yra nesuvokiami.

Kodėl nesiimčiau dabar vadovauti mokyklai? Nes prisiimdama šią atsakomybę turėčiau save įstatyti į rėmus. Kol kas to nenoriu, o gal tiesiog mano akiratyje dar neatsirado žmonių, su kuriais galėčiau keliauti šiuo keliu. Man aktuali yra ne mokyklos, o švietimo sistemos kaita ir tikrai imsiuosi bet kurios pozicijos, jei tikėsiu, kad ji padės to siekti, – ar ji būtų pogrindžio mokytojos, ar mokyklos vadovės.

Šiandien matau gerokai daugiau galimybių prisidėti prie švietimo kaitos dirbdama vidurinėje grandyje ir įvairiai veikdama alternatyviame švietime. Ir toliau kviečiu atsiliepti ryžtingą valstybinę mokyklą ar drąsią savivaldybę, kuri išdrįstų jaukintis laisvos mokyklos modelį. O kai mano kely atsiras mokykla, dėl kurios širdy žybtels tikėjimas pozityviais sisteminiais pokyčiais, vadovavimo atsakomybę prisiimsiu su dėkingumu.

Yra vaikų, kurie nori būti mokytojais. Sutinku tokių. Jie sako: norėčiau būti mokytoju, bet man neužtektų nervų, bet mokytojai mažai uždirba, bet jų visi nekenčia.

– O kokiu receptu derėtų naudotis siekiant užauginti mokytojų mūsų mokykloms? 300 eurų stipendija, akivaizdu, nesuveikė.

– Duoti 300 eurų ir nereikalauti už tai nieko? Tuomet ir užauga penki mokytojai iš tų kelių šimtų stipendiją gavusiųjų. Turėtų būti pasirašomos aiškios įsipareigojimo sutartys: gauni stipendiją – dirbsi mokykloje. Tai atkratytų nemažai nemotyvuotų jaunuolių, dėl kurių prarandamos lėšos. Žinoma, mokytojo profesija tokia, kad prievartos taikyti negali. Nes dirbti nemėgstamą darbą nėra išeitis. Mokytojas neturėtų žiūrėti į laikrodį laukdamas, kada baigsis pamokos.

Yra vaikų, kurie nori būti mokytojais. Sutinku tokių. Jie sako: norėčiau būti mokytoju, bet man neužtektų nervų, bet mokytojai mažai uždirba, bet jų visi nekenčia.

Mėginu jiems savo pavyzdžiu paaiškinti, kas yra svarbiau – dirbti mėgstamą darbą ar uždirbti daugiau. Kai dirbi nemėgstamą darbą, vilko akimis žvelgi į mišką. Tuomet taip ir nutinka: prabundi 35 metų ir supranti, kad ne savo gyvenimą gyveni. Gerai, jei tai nutinka 35-erių, o ne 65-erių.

Tiems vaikams reikia padrąsinimo, suteikti galimybę būti pamokos bendrakūrėju. Mokytojai juk pastebi klasės lyderius, galinčius padėti mokytis kitiems. Duok tam vaikui erdvę, suteik jam galimybę būti mokytoju dar būnant mokiniu.

Be to, mokytojai dažnai patys atkalbinėja savo mokinius nuo pedagogo kelio. Ir mane, kai stojau į lietuvių filologiją, atkalbinėjo mokytojai. Baigi mokyklą nuostabiais pažymiais – gali rinktis bet kokias studijas, tarkime, teisę, tarptautinius santykius. Gali rinktis viską, kas madinga, naudinga, o renkiesi
lietuvių filologiją?

Norėčiau pasakyti: mokytojau, neatkalbinėk vaikų nuo pedagogo kelio, neaiškink, kad jis bus bėdžius, kad jo profesija nebus prestižinė. Mokytojas yra prestižinė profesija, tik tas prestižas priklauso nuo tavo vidinės nuostatos. Jei nestovi oriai prieš klasę, tai ir šimtas primestų eurų prie algos nepadės.

Mokytojas gali užauginti mokytoją iš to daigelio klasėje. O jau vėliau, ruošiant mokytoją, derėtų padėti susikurti įrankių arsenalą, kad jis, jaunas pedagogas, jaustųsi saugus ateidamas į klasę.

Be to, jaunas mokytojas turi pats turėti mokytoją, mentorių, kuris palydėtų į mokyklą, į klasę, pas vaikus.

– Vasaros atostogas leidote keliaudama lietuviškuoju Šv. Jokūbo keliu. Kodėl leidotės į kelią?

– Kadaise svarsčiau misionieriaujančios ir mokytojaujančios vienuolės kelią. Akivaizdu, kad vienuole netapau, bet plano dalis „Mokytoja“ pavyko. Man taip pat patinka avantiūros. Ir mokykla man yra avantiūra, ir „Camino Lituano“ buvo avantiūra. Išeini ir nežinai, ką rasi kelyje. Gali pasiklysti, nuklysti, praminti naujus takus brūzgynuose, bet svarbu, kad žinai, kur eini, kodėl eini ir kad ateitum į tikslą. Mokytojo kelyje – tas pats, sutinki žmonių – ir geranoriškų, ir nelabai geranoriškų, nuklysti, eini aplinkkeliais. Tikslas – prasminga, įdomi kelionė, čia svarbiausia žinoti, kur ir kodėl eini, o kelio trajektorija ne tokia svarbi.

Sykį „Camino Lituano“ su drauge paklydome, pradėjo temti, lyti, jau ruošėmės miegoti ant miestelio mokyklos laiptų. Bet pasakiau sau, kad aš nebūsiu aš, jei nepateksiu į šią mokyklą. Susiradome žmonių feisbuke, kurie pažįsta mokyklos direktorę. Ji netrukus ir atėjo prietamsy skambindama raktais.

Į „Camino Lituano“ ėjau ne ieškoti savęs – žinau, kas esu. Ėjau tam, kad sutikčiau žmones, su kuriais gera dalintis savo laiko juostos atkarpomis, kad pasikurstyčiau pasididžiavimą savo šalimi, jos žmonėmis, kad praplėsčiau ryšius, stiprinčiau ištvermę, sutikčiau nežinomybę kaip įkvėpimą, kad atsiverčiau smalsumui ir atradimo džiaugsmui. Mokytoją tai irgi veda į priekį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt