„Valstybinės kalbos įstatymo išvis nereikia, jį reikia atšaukti“, – apie šiuo metu Seime kelią besiskinantį Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą sako LRT.lt kalbinti kalbininkai. Viena šio dokumento rengėjų Seimo narė Dalia Asanavičiūtė kategoriškai su tuo nesutinka.
„Šio įstatymo nereikia iš viso. Tai, ką reikia padaryti, tai jį panaikinti“, – sakė kalbininkė Loreta Vaicekauskienė.
Anot jos, įstatymo projekte aptariami banalūs, savaime suprantami dalykai, be to, tai siekis išlaikyti kalbos institucijų galią kontroliuoti ir bausti.
„Šiandien nebegalima persekioti žmogaus už kalbą“, – pabrėžė ji.
Pasak L. Vaicekauskienės, jei įstatymo projektas būtų patvirtintas, „ir toliau turėtume tą pačią socialinę ir politinę gėdą“.
L. Vaicekauskienei pritaria kolega Giedrius Subačius. Anot JAV, Ilinojuje, gyvenančio kalbininko, projekte akivaizdus siekis, pasitelkiant įstatymo galią, rūšiuoti kalbą į gerą ir blogą.
Seimo narė D. Asanavičiūtė, kartu su kolegomis įregistravusi Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą, tikino, kad projektas, rengtas tariantis su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK), dar bus taisomas. Bet ji yra tvirta dėl to, kad toks įstatymas yra reikalingas.
Vaicekauskienė: valstybės vardu skelbiamas antimoksliškumas
Pasak L. Vaicekauskienės, pakanka to, kad tai, kokia yra mūsų šalies valstybinė kalba, nustatyta Konstitucijoje. Visiems kitiems kalbos politikos aspektams aptarti galima rengti politikos gaires, kurioms nereikalingas įstatymo statusas. Juolab šis įstatymas, anot kalbininkės, turi specifinį prievolės efektą, grąžinantį mus į sovietinius laikus.
„Pirma, valstybės vardu kalbantis projektas deklaruoja, kad remiasi mokslu, bet iš tiesų skelbia antimoksliškumą, antra, jame apibrėžiami dalykai, kurie yra savaime suprantami, ir trečia, šis įstatymas reikalingas tik pačioms kalbos institucijoms“, – apibendrino mokslininkė.
Kas yra lietuvių kalba? Tai mūsų tapatybė. Tad lietuvių kalbos išsaugojimas yra labai svarbus tapatybės akcentas.
D. Asanavičiūtė
Ji pabrėžė, kad šiuolaikiniai mokslininkai bendrinę kalbą supranta ne taip, kaip ją suprato sovietų prižiūrima kalbotyra.
„Bendrinė kalba yra tokia kalbos atmaina, kurią žmonės laiko geriausia, tinkamiausia vartoti viešai. Paprastai tai bus tarmės atspalvio neturinčios, rašytinės kalbos gramatiką atitinkančios kalbos formos. Sovietmečiu iš bendrinės kalbos idėjos visiškai išbraukti kalbos vartotojai. Žmonių kalba pavadinta netaisyklinga, o bendrinės kalbos taisyklių ir normų kūrėjais tapo kalbininkai. Tokio kalbos taisyklingumo apibrėžimo lingvistika nenaudoja, bet jis labai tinka kalbos reguliuotojams. Kai visi, net rašytojai, esą nemoka kalbos taisyklių, įteisinama kalbos priežiūra ir kontrolė“, – aiškino L. Vaicekauskienė.
Taip pat skaitykite
Pasak kalbininkės, prievolė visiems kalbėti kalbos institucijos nurodytomis kalbos formomis prieštarauja net ir Lietuvos Konstitucijai.
„Visos kalbos formos ir normos, visi lietuvių kalbos variantai, visi kirčiai šaknyje ar galūnėje yra ta lietuvių kalba, į kurią turime teisę savo valstybėje. Net ir lietuviškai besimokantis užsienietis, kalbėdamas su akcentu ar supainiodamas vieną ar kitą linksnį, kalba ne jokia kita, o lietuvių kalba, kurios statusą kaip pagrindinės mūsų valstybės kalbos apibrėžia Lietuvos Konstitucija“, – savo poziciją išsakė mokslininkė.
Kalbininkė: ar su vaikais kalbame lietuviškai tik todėl, kad taip nurodo įstatymas?
Įstatymo projekte skelbiamas siekis saugoti lietuvių kalbą L. Vaicekauskienei kelia šypseną, mat, pasak kalbininkės, geriau pagalvojus paaiškėtų, kad nėra nuo ko saugoti mūsų valstybinę kalbą.
„Iš esmės šis popierius kalba tokius dalykus, kurie savaime aiškūs. Pagrindinis leitmotyvas, kad Lietuvoje vartojama lietuvių kalba, o jei yra tarptautinis kontekstas, tai galime kalbėti kita kalba. Kam reikia įstatymo šiam dalykui apibrėžti? Mes juk ir taip kasdieniame gyvenime, švietime, žiniasklaidoje vartojame lietuvių kalbą. Ar dabar, per interviu, kalbame lietuviškai, nes vykdome Valstybinės kalbos įstatymą? Ar vaikus auginame lietuviškai, nes toks įstatymas? Ar darbdaviai, įdarbinę užsienietį, patys nesusipranta išversti jam ar jai aktualios informacijos?“ – klausė kalbininkė.
Ji stabtelėjo ir prie punktų, kuriais nurodoma, kad užsienietiškiems filmams, viešiems renginiams privalomas vertimas.
„Bet juk yra atvejų, kai vertimas būna tik laiko trukdis, yra tokių, kur versti pasirenkama dėl simbolinių, politinių priežasčių – kad visi dalyviai išgirstų skambant savo kalbą, o vėliau sprendžiama pagal situaciją. Ir, žinoma, kartais vertimas būtinas visą laiką, nes žmonės kitaip negalėtų susikalbėti. Ar be įstatymo lietuviai patys nesusivoks? Ar kino transliuotojai pasirūpina vertimu ne tam, kad turėtų žiūrovų, o todėl, kad to reikalauja kalbos institucija?
Projekte yra ir atgyvenusių reikalavimų, tarkime, kad užrašai lietuvių kalba turi būti ne mažesni už užrašus užsienio kalba. Esu girdėjusi, kad kalbos inspektoriai laksto po miestą su liniuotėmis ir grasina baudomis. Šis kalbos įstatymas rodo nepasitikėjimą Lietuvos žmonėmis. Tai, kad viešojoje erdvėje vartojame daugiau kalbų, nereiškia, kad lietuviams nebereikia lietuvių kalbos, kad jie jos nevartoja, kad ji jiems nerūpi. Tai tereiškia, kad esama skirtingų situacijų, skirtingų adresatų“, – apie Valstybinės kalbos projektą kalbėjo L. Vaicekauskienė.
Kalbos inspekciją pavadino gėdingu dalyku
Anot kalbininkės, iš naujojo įstatymo projekto matyti, kad reaguojama į kritiką. Bet reaguojama ne keičiantis, o maskuojant institucijų poreikį išlikti bet kokia kaina.
„Tai, kad Lietuvoje esama kalbos kontrolės institucijų, tokių kaip Valstybinė kalbos inspekcija, yra gėdingas dalykas, kritikuojamas ir lietuvių, ir išorinių stebėtojų. Gal nepriklausomybės pradžioje, kai visuomenė atėjo iš labai kontroliuojamos sistemos, atrodė, kad taip ir turi būti, nes kitokios valstybės ir kultūros tvarkos nepažinai per savo gyvenimą, bet dabar juk kitokie laikai.
Kalbos inspekcija kaip institucija įsivaizduoja reprezentuojanti pačią valstybę, kalba valstybės vardu, mano turinti lemiamą galią. Į kritiką visada atsakoma, kad inspekcija tik vykdo įstatymą, ir niekas nesigilina, kad tuos įstatymus kuria suinteresuoti žmonės. Sunku suvokti, kad šiandien, po trisdešimties demokratijos atkūrimo metų, Seimas ir toliau leistų persekioti ir bausti už kalbą, pasitelkiant specialią kalbos policiją“, – aiškino L. Vaicekauskienė.
Iš naujojo Valstybinės kalbos įstatymo projekto išbraukta frazė, kad „įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija“. Bet, pabrėžė kalbininkė, inspekciją sauganti nuostata palikta, tik užmaskuota kitais žodžiais: „inspekcija“ pakeista į „valstybės instituciją“, „kontrolė“ į „priežiūrą“ ir „užtikrinimą“, kad visi laikytųsi įstatymo, „lietuvių kalba“ į „konstitucinę vertybę“.
„Manipuliacija neabejotinai sąmoninga, norima sukelti emocijas („kaipgi vertybė be prižiūrėtojų“) ir užsitikrinti politinį užnugarį. Nereikia gąsčiotis, kad lietuvių kalba neišliks, jei nebus kas kontroliuoja kalbėtojus“, – sako kalbininkė.
Tai ji iliustravo pavyzdžiu.
„Apibūdinkite man tokią situaciją, kuri buvo tokia pražūtinga, kad reikėtų kviesti Kalbos inspekciją. Ar tai ta situacija, kai turistų trasoje esančios kavinės darbuotojas ant lentelės lauke užrašė pietų meniu anglų kalba? Ji buvo tokia grėsminga? Kas nutiko lietuvių kalbai? Nieko. Kaip nieko nenutinka kitoms kalboms, kai patys pasinaudojame panašiais užrašais, išvykę paturistauti po šalį, kurios kalbos nemokame. Pasitikėkime pagaliau savo visuomene ir puikiai veikiančia savikontrole“, – siūlė kalbininkė.
Kritiškai ji vertina ir įstatymo projekte numatomą prievolę iš Lietuvoje įdarbinamų žmonių reikalauti mokėti lietuvių kalbą.
„Suprantu, kad ir čia audrinamos emocijos, bet ar politiniai dokumentai neturėtų būti racionalūs? Atsižvelgti į situacijų ir poreikių įvairovę, į tai, kad išmokti kalbą reikia laiko? Galų gale prisiminkime savo pačių emigrantus svetur“, – sakė ji.
Mano, kad šio projekto labiausiai reikia kalbos institucijoms
L. Vaicekauskienės nuomone, šio įstatymo reikia tik pačioms lietuvių kalbos institucijoms – Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) ir Kalbos inspekcijai.
„Kalbos normintojai šį dokumentą rengia savo naudai. Taip lietuvių kalbos institucijos tampa politinėmis institucijomis, lyg jose būtų įdarbinti politikai. Seimo rankomis sukuriamas statusą ir finansavimą užtikrinantis dokumentas, kuris iš esmės įteisina Lietuvos žmonių persekiojimą dėl kalbos, o juk įstatymai turėtų būti kuriami žmonių naudai, o ne interesų grupėms“, – svarstė kalbininkė.
Anot jos, tai trunka jau trisdešimt metų ir nesvarbu, kokie rinkimų rezultatai, kokia padėtis valstybėje, lietuvių kalbos institucijos, kurdamos kalbos nemokėjimo ir grėsmės baubus, išlaiko politinę galią.
„Galų gale neapgalvotos, su kasdieniais komunikacijos poreikiais prasilenkiančios projekto prievolės nuvertina pačią mūsų teisėtvarką“, – apgailestavo L. Vaicekauskienė.
Subačius: nereikia kalbos kokybės reguliuoti įstatymais
Seime kelią besiskinantis Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas gina tik tą lietuvių kalbą, kuri kažkam patinka. Šitaip grupės parlamentarų įregistruotą dokumentą apibūdino kalbininkas Giedrius Subačius.
„Tiesiai šviesiai sakau, kad jį reikia tiesiog atšaukti. Ten labai sunku ką nors pataisyti. Jame surašyta apie kalbos taisyklingumą, kas turi kontroliuoti kalbą, nurodoma kaip galinga kontroliuojanti institucija Kalbos komisija. Kitaip sakant, tai įstatymas, skirtas kalbos kontrolei. Ar tikrai jo tokio reikia šiandien?“ – savo nuomonę išsakė G. Subačius.
Anot jo, projekte akivaizdus siekis, pasitelkiant įstatymo galią, rūšiuoti kalbą į gerą ir blogą.
„Mano galva, Konstitucija gina visokią kalbą, nepriklausomai nuo to, patinka ji ar ne. Jei kokius nors kalbėjimus galime pavadinti lietuvių kalba, ją ir turi ginti Konstitucija“, – aiškino G. Subačius.
Jį stulbina kai kurios formuluotės įstatymo projekte, tarkime, siekio, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis mokėtų ir gerbtų lietuvių kalbą, išsakymas.
„Dėl pagarbos išvis keista. Kaip siekti, kad gerbtų? O „kiekvienas pilietis“ reiškia, kad gauni pasą ir turi mokėti lietuviškai, nors vėliau projekte yra pasakyta, kad tie, kurie dirba institucijose ar pardavėjais, turi mokėti lietuvių kalbą. Tai prieštaravimas: čia visi turi mokėti, o ten tik tie, kurie atstovauja piliečiams ar juos aptarnauja. Tad tai nelogiška formuluotė“, – žvelgdamas į įstatymo projektą kalbėjo G. Subačius.
Pasak jo, projekte pabrėžiama, išskiriama tik taisyklinga, tik bendrinė kalba.
Taip pat skaitykite
„Kitaip sakant, kažkieno skonis padaromas įstatymu. O žmogus juk gali pasirinkti, kokia lietuvių kalba kalbėti. O jei nepataikys stiliaus kodo, tai jau jo problema. Iš jo galbūt pasijuoks, bus gaila žmogaus. Bet neturi būti inspekcijų, kurios tikrintų, kaip jis kalba“, – aiškino G. Subačius.
Kalbininko akis užkliuvo ir už to, kad projekte išskirta VLKK.
„Sename, dabar galiojančiame, įstatyme nurodoma, kad kalbą kontroliuoja Kalbos komisija. Dabar daug kas sušvelninta, pagražinta, bet vis tiek, kitaip sakant: kas mums nepatiks, mes išmesime iš lietuvių kalbos. Man šitos nuostatos atrodo antikonstitucinės“, – pabrėžė G. Subačius.
Mokslininkas tikras, kad VLKK turėtų būti tik patariamoji institucija, o ne ta, kuri sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, ne ta, kurios nutarimai privalomi visiems Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims.
„Tie pabaksnojimai, kad turi būti taip ir taip, tolina nuo kalbos. Yra vaikų, kurie sako, kad jiems geriau kalbėti angliškai, nes jų niekas netaiso. Todėl ir mokyklos turi mokyti ne kaip išvengti klaidų, kokios tos klaidos, o kaip aiškiai suformuluoti mintį, kaip įsivaizduoti adresatą, kuriam rašai, ir kokiais sakiniais norimą mintį pateikti. Jei tavo adresatas yra toks, kuriam reikia skolinių, šnekamosios kalbos, turi tai ir vartoti, nes tik taip pasieksi savo tikslą. Kalba juk ne tik ta formali, bendrinė. Formaliame tekste juk ir šiaip daugelio skolinių nevartosi“, – aiškino kalbininkas.
Jis tikras, kad bendrinė kalba yra įsigalėjusi, labai stipri, tad nereikia jos kokybės reguliuoti įstatymais.
Įstatymo projektą dar redaguos
Viena ir Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektų rengėjų D. Asanavičiūtė sakė, kad jai teko girdėti nemažai pastabų šiam projektui. Ji nedvejoja, kad toks įstatymas yra būtinas ir kad jam reikalingas konstitucinio statusas.
„Mes turime labai seną, dar 1995 metų, Valstybinės kalbos įstatymą. Ir nors jis yra konstitucinių įstatymų sąraše, konstituciniu taip ir nevirto. Tai yra labai negerai“, – LRT.lt aiškino Seimo narė D. Asanavičiūtė.
Anot jos, įregistruotas projektas sulaukė pastabų iš įvairių organizacijų, pramogų verslo atstovų, Muitinės departamento atstovų, kalbininkų, tautinių bendruomenių.
„Šį mėnesį jis dar bus tvarkomas ir tuomet suredaguota versija bus pateikta Seimui“, – sakė parlamentarė.
Ji priminė, kad 2013 metais buvo teikiama pastabų, pataisų. Tuomet projektas pasiekė teikimo stadiją, bet vėliau įstrigo. D. Asanavičiūtė sakė, kad dabartinis projektas panašus į galiojantį įstatymą, jis rengtas konsultuojantis su VLKK.
„Tikslas buvo atmesti tai, kas nebevartojama, tai, kas nebeaktualu, taip pat įvesti skaitmenizavimą, skaitmeninę kalbą. Ilgai svarstėme dėl asmenvardžių. Šį įstatymą pakoregavus pagal laiko dvasią reikia apsvarstyti ir galiausiai priimti kaip konstitucinį“, – kalbėjo D. Asanavičiūtė.
Parlamentarė pabrėžė, kad Valstybinės kalbos įstatymą turi ir kitos valstybės, tarkime, Estija, Ukraina.
„Tai yra labai natūralu. Įstatyme apibrėžiamos tam tikros veiklos sritys. Žinoma, konstitucinis įstatymas nėra techninis, tačiau jame nurodoma netgi tai, kad valstybė turi užtikrinti vertėją, jei žmogus nemoka valstybinės kalbos, tarkime, teisme. Šitie dalykai turėtų būti, turėti atgulti į įstatymą. Norima susikaupti ir padaryti tai, kas turi būti padaryta“, – aiškino Seimo narė.
Asanavičiūtė: išsaugoti kalbą yra mūsų kiekvieno atsakomybė
D. Asanavičiūtė sakė girdėjusi kalbininkų pastabų dėl bendrinės kalbos iškėlimo įstatymo projekte.
„Su tuo ne iki galo sutinku ir tai rodo projektas. Vis dėlto nėra stipriai akcentuojamas bendrinės kalbos mokėjimo lygis. Pavyzdžiui, viešųjų ir juridinių asmenų darbuotojai turi mokėti lietuvių kalbą, bet nenurodyta, kad turi ją mokėti tobulai. Bet į pasiūlymus buvo atsižvelgta. Tačiau svarstymo stadijoje dar bus galima teikti pasiūlymų, komitetai rengs svarstymus. Į pasiūlymus bus atsižvelgta arba ne“, – aiškino parlamentarė.
Ji pabrėžė, kad užsienyje gyvenantiems mūsų emigrantams, jei jie nori dirbti tam tikroje srityje, privaloma mokėti tos šalies kalbą.
„Tik tose srityse, kur bendravimas yra ribotas, nebūtina. Bet jei nori dirbti ir aptarnauti vietos bendruomenę, tarkime, Jungtinėje Karalystėje, turi mokėti kalbą, nes tavęs elementariai nesupras.
Visuomet maniau, kad turime gerbti kalbą tos valstybės, kurioje gyvename. Ar lietuviai, gyvenantys užsienyje, ar kitų valstybių piliečiai, gyvenantys pas mus. Man labai smagu, kai važiuoju taksi ir mane veža ne Lietuvoje gimęs ir augęs žmogus, ir jis, atvykęs į Lietuvą prieš kelerius metus, su manimi kalba lietuviškai. Galbūt bendruosius dalykus, galbūt nepavyktų diskutuoti sudėtingesnėmis temomis, bet jis vis tiek kalba lietuviškai. Dažnai paklausiu, kaip jūs išmokote lietuviškai? Man atsako: turiu gerbti kalbą šalies, kurioje gyvenu. Manau, toks požiūris labai svarbus“, – kalbėjo D. Asanavičiūtė.
Tačiau, pabrėžė ji, su išsakytomis pastabomis sutinkanti, juolab Lietuvoje stinga darbuotojų, pas mus jų atvyksta iš kitų šalių.
Ji tikra ir kad kalbos priežiūra yra reikalinga, mat reikės užtikrinti įstatymo vykdymo kontrolę.
„Gyvendama užsienyje dėjau daug pastangų, kad būtų išsaugota lietuvių kalba. Tai darome ir lituanistinėse mokyklose.
Kas yra lietuvių kalba? Tai mūsų tapatybė. Mes, lietuviai, save labiau siejame su kalba, o ne su teritorija. Juolab buvome ne kartą okupuoti. Tad lietuvių kalbos išsaugojimas yra labai svarbus tapatybės akcentas tiek gyvenant užsienyje, tiek Lietuvoje. Išsaugoti kalbą yra mūsų kiekvieno atsakomybė“, – pabrėžė D. Asanavičiūtė.
