Monikos Liu dainos paliečia širdį ir priverčia nerti gilyn į savo vidų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atvirai kalbėdama apie Tureto sindromą, ji įkvepia kitus priimti save tokius, kokie yra. Monika puikiai žino, kiek jėgų ir pastangų kainuoja trys minutės „Eurovizijos“ scenoje ir teigia – kad ir kokioje scenoje švytėtum, gyvenimas mėto iššūkius kaip kortas.
Viso pokalbio su Monika Liu klausykite čia:
„Eurovizija“ – vienas smagiausių atsiminimų
Praėjo 4 metai po Monikos Liu pasirodymo didžiojoje Europos scenoje. Tądien žavingoji atlikėja balsu ir subtilia daina pakerėjusi „Eurovizijos“ gerbėjus, ji iškovojo 14 vietą. Anuomet Monika Liu buvo pirmoji, po 2000-ųjų tarptautinėje arenoje išdrįsusi dainuoti lietuviškai.
„Tai buvo vienas smagiausių mano atsiminimų, nors kartu – didelė atsakomybė. Tais metais man buvo svarbu, kad scenoje nuskambėtų lietuvių kalba, ypač atsižvelgiant į prasidėjusio karo kontekstą. Po tos „Eurovizijos“ visi dainuoja lietuviškai – man tai pats svarbiausias laimėjimas.
Išgyveno sunkų laikotarpį
Tada mano gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Negalėjau ryti maisto, buvau labai nusilpusi, kai dabar matau save toje scenoje su mažais pečiais, ta šukuosena, suprantu, kokia trapi, bet kokia drąsi buvau. Nežinau, ar kartočiau, bet labai sveikinu save.
Tada mano gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Negalėjau ryti maisto, buvau labai nusilpusi.
Iki šiol nenoriu draugauti su žmonėmis, kurie smerkė mano pasirinkimą dainuoti lietuviškai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atvirauja Monika.
Prabilo apie Tureto sindromą
Šiandien Monika Liu ne tik viena pirmųjų į „Eurovizijos“ sceną žengusių su lietuviška daina, bet ir viena pirmųjų, pradėjusi kalbėti apie Tureto sindromą. Tai – įgimtas nervų sistemos sindromas, pasižymintis nevaldomais ir staigiais tikais.
„Maniau, kad nesu jautri, tačiau priešingai – esu labai jautri. Kai tai mane pradėjo varginti, pradėjau ieškoti atsakymų, kas su manimi vyksta ir ką turiu su savimi daryti, kad galėčiau pasilengvinti sau gyvenimą.
Po kelionių į Londoną, Ameriką pradėjo ryškėti mano sutrikimas, manau, kad įtakos tam turėjo įtampa, tačiau jau vaikystėje buvo to požymių“, – priduria ji.
Monika Liu teigia, jog kalbėti apie Tureto sindromą ją pastūmėjo vidinė intuicija ir supratimas, kad apie jį visuomenė žino mažiau nei turėtų.
„Mano tikai yra tikrai juokingi, kartais pabeldžiu, kartais spragsiu pirštais, nors vienu metu ir keldavau ranką, ir atmesdavau galvą – visi galvojo, kad esu labai išraiškinga, bet aš tiesiog turėjau tiką“, – sako ji.
Svajojo apie šeimą ir vaikus
„Nesu tobula ir tai man labai patinka“, – tikina muzikantė. Monika Liu tiki, tikina, jog ne viską gyvenime reikia kontroliuoti, ypač asmeninius dalykus, kuriuos, anot jos, geriausiai sudėlioja pats gyvenimas.
„Kai man suėjo 35-eri metai, tada pradėjau galvoti, įdomu, ar esu senmergė. Kai pradėjau šokti salsą, supratau, kad tai – tikras senmergės požymis, prie to prisidėjo ir du šuniukai.
Tačiau nė velnio taip nėra, taip nemanau. Meilė yra mano gyvenimo fonas, meilę jaučiu kasdien ir džiaugiuosi, kad taip yra. Bet visuomet svajojau apie šeimą ir vaikus, maniau, kad 28-erių jau turėsiu pirmąjį vaiką, vėliau turėsiu ir antrą, ir trečią.
Gyvenime turėjau priimti, kad yra visokių scenarijų ir gal mano bus visai kitoks. Esu labai dėkinga savo tėvams, nes jie niekuomet manęs nespaudė dėl nieko. Tėtis man yra labai gražiai pasakęs: „Monika, kai eini rinkti gintarų, turi jų sulaukti, jie patys atplaukia“. Nieko čia nepaskubinsi ir nieko čia neprigalvosi“, – teigia ji.
Monika tikina – muzika įrašyta jos genuose. Jos tėvai į muzikos kelią palydėjo turėdami kitokių lūkesčių, bet šiandien ji sako, kad jos svajonės – visada pildosi.
„Pirmą kartą Mocartą išgirdau būdama keturių metukų, balete. Jo muzika man pasirodė kaip stebuklas, jaučiau jo muziką savo kūnu. Aš žinojau, ko noriu, ir žinojau, kas man patinka, bet tėvai norėjo, kad būčiau advokate“, – įžvalgomis dalijasi Monika Liu.
