Filosofas, klasikinių kalbų specialistas Vilius Bartninkas mano, kad problema yra ne tai, kad iš vienuoliktokų ir dvyliktokų lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos projekto išnyko keturi užsienio autoriai. Jis tikras, kad visuotinei literatūrai reikėtų atskiros pamokos ir atskiro egzamino baigiant mokyklą.
– Kaip vertinate projekto autorių siūlymą keturis užsienio autorius – Williamą Shakespeare`ą, Johanną Wolfgangą Goethe`ę, Albert`ą Camus, Franzą Kafką – perkelti iš privalomų prie rekomenduojamų? – LRT.lt paklausė V. Bartninko.
– Tai problemiškas pasiūlymas, nes jis rodo tam tikras programos rengėjų vertybines nuostatas. Akivaizdžiai yra teikiama pirmenybė lietuvių autoriams. Akivaizdžiai yra siaurinamas požiūris apskritai į literatūrą ir formuojamas tam tikras naujas, pavadinkime, kanonas. Jis būtų labai vietinis ir neatspindėtų tų klausimų, kuriuos verta ir kultūriškai, ir filosofiškai pateikti mokiniams.
Man atrodo, kad tai veda prie siaurėjimo.
Visuotinė literatūra turi būti pripažinta kaip savaime vertinga, jai reikia atskiros pamokos ir atskiro egzamino.
– Reikėtų sugrąžinti tą ketvertuką atgalios? Dar daugiau užsieniečių įrašyti?
– Tai, kaip yra diskutuojama apie šią problemą, yra ydinga. Problema ne tai, ar keturi, ar penki užsienio autoriai programoje. Ne tai yra tikroji problema. Tikroji yra tai, kad programa yra lietuvių kalbos ir literatūros, o tai reiškia, kad neišvengiamai pirmenybė bus teikiama mūsų autoriams. Įvairiuose pasisakymuose teigiama, kad visuotinė literatūra yra tam tikras lietuvių autorių kontekstas. Būtent ši mintis yra ydinga, nes tai reiškia, kad tokio dydžio autoriai, kaip Goethė, Dostojevskis, Shakespeare`as, yra tik kontekstas. Tai jau iš esmės yra ydingas mąstymas.
Shakespeare`as nėra kontekstas, jis yra tokio dydžio, tokio gylio ir tokios svarbos, kad mes esame tik maži asteroidai, skriejantys aplink šitą didžiulę galaktiką, kas yra Shakespeare`as ar Dostojevskis.
Juokais tariant, jei reikėtų ateiviams duoti skaityti žmonijos literatūrą, ką duotume?
Noriu pasakyti, kad, padauginę ar sumažinę visuotinės literatūros autorių, neišspręsime pamatinės problemos. To, kad mūsų mokiniai gali baigti mokyklą taip ir neperskaitę autorių, kurie yra kanoniniai Vakaruose. Trumpai tariant, jie normaliai nesusipažįsta su Vakarų civilizacijos kultūra.
– O koks galėtų būti sprendimas?
– Vienintelis šios problemos sprendimas yra atskirti šiuos du dalykus. Tai yra visuotinė literatūra turi būti pripažinta kaip savaime vertinga, jai reikia atskiros pamokos ir atskiro egzamino. Tik taip mes galėsime motyvuoti mokytojus, o drauge ir moksleivius gilintis į šią literatūrą.
– Kartais svarstoma, kad kai kurie kūriniai yra tiesiog per sudėtingi mokiniams. Ką jūs manote?
– Šis klausimas nėra mokytojų kompetencijos sritis. Tai yra psichologijos klausimas. Klausimai, kokios problemos, keliamos literatūroje, yra jaunam protui prieinamos, ką jis pajėgus suprasti, o ko – ne, yra labai sudėtingi.
Vienas būdas yra į tai žiūrėti iš mokinio perspektyvos – klausti savęs, kas mokiniams yra įdomu jų amžiuje. Žinoma, kad tai egzistenciniai klausimai – asmenybės, tapatybės pokyčiai, meilės santykiai su kitais žmonėmis, trapumas, kurį jauni žmonės pradeda užčiuopti savo aplinkoje. Tuomet galime iš šios perspektyvos rinktis, kokią literatūrą analizuoti.
Fundamentalus klausimas yra tas, ar literatūra sudomina. Jei nesudomina, tai nieko nepasieksime, jei per prievartą versime skaityti. Tačiau! Tai pasakius, reikia suprasti, kad, supaprastindami programas, darytume meškos paslaugą sau, nes nebekeltume intelektualinio iššūkio moksleiviams.
Sutinku, kad ne visi mokiniai gali diskutuoti apie Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Tai turi būti žmonės, pajėgūs kalbėti mirties, teisingumo tema. Bet jei mes neskatinsime jų susimąstyti tokiais klausimais, jei neduosime sunkesnių iššūkių nei kad vidutinio lygio kartelė, nepasieksime rezultatų. Tai yra labai paprasta: jei stengsimės likti jų lygmenyje, tai ir juos, mokinius, paliksime to paties lygmens, nepadėsime žmonėms tobulėti. Todėl reikia duoti skaityti autorius, kurie nėra lengvai skaitomi.
Žinoma, variantas yra toks: duoti ne vieną privalomą autorių tai pačiai temai atskleisti, o kelis variantus, iš kurių mokytojas galėtų pasirinkti, išmanydamas klasės lygį, taip suderindamas programos kūrėjų idealus su faktine realybe savo klasėje.
Man pačiam tenka spręsti šią problemą, kai gaunu studentų. Tenka išmokyti žmones diskutuoti, kalbėti tam tikru vertybiniu, filosofiniu žodynu ir t. t. Anksčiau ar vėliau ši problema turės būti sprendžiama mokyklose, gimnazijos klasėse, kol kas ji numetama universitetų dėstytojams.
