Lietuvoje

2020.08.11 05:30

Penkis šimtukus pelnęs Jokūbas išdavė savo receptą, kaip ruoštis egzaminams: reikia ne tik mokytis

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.08.11 05:30

Jei užsiimi skirtingais dalykais, įvairia veikla, vis tiek atrasi, kas tau įdomiausia. Taip mano penkis šimtukus pelnęs Vilniaus licėjaus abiturientas Jokūbas Nenartavičius. Jis visuomet gerai mokėsi, aistringai domisi fizika, sportuoja nuo mažumės, ruošiasi pusmaratoniui, gitara groja džiazą ir bliuzą. Ir tikina, kad visa tai sutalpinti į dienotvarkę įmanoma. 

Jokūbas gavo maksimalius įvertinimus iš lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, anglų kalbos, fizikos ir informacinių technologijų egzaminų. J. Nenartavičius gerai mokėsi nuo pirmos klasės. Tėvai pernelyg nespaudė, bet taip norėjo jis pats.

19-metis vaikinas tikras, kad siekti ir pasiekti aukštus rezultatus padeda įvairialypė veikla, toli gražu ne susitelkimas tik į vieną sritį, tarkim, akademinį mokymąsi. Anot jo, reikia ir meno, ir sporto, ir netgi padrybsojimo ant sofos.

19-metis Jokūbas po derlingos egzaminų sesijos neturėjo kada ilsėtis – ruošė muzikos kūrinius išleistuvėms. „Norėjosi su klasiokais kuo daugiau laiko praleisti kartu“, – sakė vaikinas. Be to, jam reikėjo išlaikyti profesinio tinkamumo testą Aviacijos institute.

„Aš renkuosi tai, kas man įdomu. Tikiuosi, nenusivilsiu“, – sakė Jokūbas, nusitaikęs į aviacijos studijas Lietuvoje. Kad nori tapti pilotu, suprato 9–10 klasėje. Nuo tada jis dar labiau domisi fizika, bėgioja, mat to reikia norint įvykdyti pilotams privalomus sporto normatyvus.

Po aviacijos mokslų jis ketina dar ką nors studijuoti – mokslus derintų su realiu darbu piloto kabinoje. Galbūt tai bus kokia nors fizikos pakraipa, galbūt ekonomika ar informacinės technologijos.

Taip pat skaitykite

„Apie tai kalbėti dar anksti, nes tai bus geriausiu atveju po penkerių metų. Dabar man svarbiausia aviacija. Reikia daug darbo įdėti, kad sėstum į piloto kėdę, bet paskui darai tai, kas tau patinka, ir dar už tai mokės algą“, – šypsojosi Jokūbas, jau kelissyk pilotavęs mažą lėktuvą, o sykį išbandęs ir „Boeing“ simuliatorių.

„Kai nutupdžiau virtualų lėktuvą, tėtis sakė vos išvaržos negavęs. Dar reikės padirbėti“, – juokėsi vaikinas.

– Daug reikia pastangų, kad gautum penkis šimtukus?

– Svarbiausia – suprasti, kad žmogus dirba sau. Ir suprasti, ką pasiimi iš viso to. Jei tuo vadovausiesi, nebus streso per egzaminus. Žinoma, aplinka per egzaminą gali veikti, bet jei žmogus sąžiningai mokėsi, bėdų nekyla.

Mokymasis – ilgalaikis procesas. Tie, kas skundžiasi, kad buvo sunku, galbūt pradėjo dirbti per vėlai, gal aplinka nebuvo palanki. Svarbu ne tik aplinka mokykloje, bet ir darna šeimoje. Žinoma, gal netiesiogiai tai veikia, bet tai yra svarbu.

Taip pat skaitykite

– Jūs nuo pirmos klasės gerai mokėtės?

– Taip. Aš nusistatydavau standartą ir nusivildavau savimi, jei gaudavau mažesnį pažymį. Ne dėl paties pažymio, o dėl to, kad per mažai pastangų įdėjau.

Ne vien mokymasis leidžia pasiekti aukščiausią rezultatą. Manau, kad reikalingas visapusiškas, kuo platesnis išsilavinimas. Reikia ir kultūrinio išsilavinimo, galbūt muzikinio, ir aktyvi gyvensena svarbu. Visa tai sudėjęs į vieną dienotvarkę, žmogus daugiau pasiekia, nei susitelkdamas tik į vieną dalyką, tarkim, mokslus.

Yra toks stereotipas, kad moksliukai nieko kito neveikia, tik knygutės, mokslai, neturi draugų. Gal yra tokių moksliukų, bet klausimas, ar jiems patinka tai, ką jie daro.

Man tėvai visuomet leisdavo užsiimti tuo, kuo norėdavau. Buvo ir tenisas, ir keramika, ir fizika, ir modeliavimas, ir šachmatai, ir muzikos mokykla. Ne visi šie dalykai prilipo, bet tėvai nieko nedrausdavo.

– Jokūbai, kaip visa tai sudėti į tą dienotvarkę, kad liktų laiko ir draugams, pramogoms?

– Namų darbus ruošdavau priklausomai nuo aplinkybių – ir pusvalandį, ir tris keturias valandas. O su draugais bendrauji ir pertraukų metu progimnazijoje, licėjuje, muzikos mokykloje, sportuodamas. Juk nuolat bendrauji su bendraamžiais.

– O tiesiog drybsoti ant sofos ar žaisti kompiuterinius žaidimus?

– Buvo ir to. Per atostogas. Jei reikia poilsio, vadinasi, reikia. Niekur nepasidėsi. Bet man poilsis – ne nieko neveikimas, o, tarkim, sportas.

– Kiek laiko ruošėtės egzaminams? Per karantiną teko daug dirbti savarankiškai?

– Susidėliojau egzaminus pagal sunkumą. Lietuvių kalbos egzaminas man atrodė sudėtingiausias. Visuomet buvau susitelkęs į tiksliuosius mokslus. Mokiausi matematikos tikslinėje klasėje, lankiau fizikos mokyklą „Olimpas“ Vilniaus universitete. Matematika ir fizika buvo mano pagrindiniai dalykai.

Anksčiau maniau, kad studijuosiu Anglijoje. Tie žmonės, su kuriais mokiausi licėjuje, „Olimpe“, veržėsi į oksfordus ir kembridžus. Ir aš maniau, kad man ten reikia, nenorėjau būti prastesnis. Galvojau apie inžinerijos mokslus, nutariau, kad humanitariniai mokslai man ne taip svarbu.

Tad susitelkiau į matematiką, fiziką, kartais ir per lietuvių kalbos pamokas spręsdavau uždavinius. Taip atsirado spragų. Kai suvokiau, kad studijuoti noriu Lietuvoje, pakeičiau požiūrį ir nutariau vytis, ką praleidau, kad būčiau užtikrintas dėl lietuvių kalbos ir literatūros.

Tad šiam egzaminui skyriau daugiausia dėmesio. Fiziką, matematiką, kurios mokymas licėjuje labai stiprus, ir informacines technologijas prieš egzaminus pakako tiesiog pasikartoti. Anglų kalbos įgūdžiai, jei dirbai sąžiningai anksčiau, juk nedingo per kelis karantino mėnesius.

– O kaip rengėtės lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui?

– Rėmiausi mokytojos rekomendacijomis, kaip efektyviausiai jam ruoštis. Peržiūri programinius autorius, išsirenki tris keturis, kuriuos turi labai gerai išmanyti. Žinoma, jų kūryba turi apimti kuo platesnį temų spektrą.

– Kokius jūs pasirinkote?

– Maironį, Biliūną, Donelaitį, taip pat Škėmą, Daukšos prakalbas, Radauską. Skaičiau pačius kūrinius, taip pat kritikos. Per egzaminą rašiau temą „Ar menas gali paveikti tikrovę?“ Rėmiausi Maironiu ir Kristijonu Donelaičiu.

Pamatęs, kokius autorius rekomenduoja rašant rašinį, supranti, ko iš tavęs nori, į kokius aspektus reikia koncentruotis. Egzamino rengėjai siūlė remtis Maironiu ir Vincu Mykolaičiu-Putinu. Aš pasitelkiau Donelaitį, kurį buvau gerai išsinagrinėjęs. Nors užduoties rengėjai ne visai to norėjo.

– Iš pirmo žvilgsnio Kristijonas Donelaitis nelabai šiai temai tiktų.

– Analizuodamas Donelaitį aptikau išsamesnį kontekstą, kuris nebuvo minimas per pamokas. Apie tai, kokią politiką vykdė Prūsijos karalius būrų atžvilgiu norėdamas nutautinti, įvesdamas draudimų. Sugalvojau, ką reikia iš to pasiimti ir pritaikyti. Manau, reikia kuo daugiau šaltinių skaityti.

– Jokūbai, jums buvo įdomu skaityti Donelaičio „Metus“?

– Pirmą kartą tikrai nebuvo įdomu. Nežinau, ar būčiau jį rinkęsis šiaip skaityti. Nors kai ieškai idėjų ir vertės knygose, smalsumas priverčia skaityti iki galo. Klausiau „Metų“ audioknygą. Perklausiau du kartus. Bet kad tai įdomu, susimąsčiau tik skaitydamas kritiką. Tuomet pagalvojau: „O, geras, tai įdomu.“ Bet šiaip tai kito amžiaus kūrinys.

– O matematikos egzaminas buvo lengvas?

– Taip, lengvas. Vienas uždavinys buvo toks, kur reikėjo pagalvoti, bet kai supratau sprendimą, pasirodė juokingai lengvas. Ką dariau, kai užstrigau? Peržiūrėjau kitas uždavinio dalis, ko ten prašo, nes uždavinys – kompleksinis. Taip mėginau numanyti, ko tikisi vertintojai, ir radau sprendimą.

Taip pat skaitykite

Mane nustebino, kad kai kurie abiturientai išėjo iš egzamino dar jam nesibaigus. Manau, kad tie, kas gerai išlaikė, liko iki egzamino pabaigos, dar kartą pasitikrino. Tikslingai išnaudojo visą laiką.

Sakoma, kad vienais metais egzaminas būna sunkus, kitais – lengvas. Man atrodo, kad užduotys kasmet tolygios. Ir mokykloje, ir savarankiškai sprendėme ankstesnių metų užduotis.

– Sakėte, kad pakeitėte planus vykti studijuoti į Angliją ir ketinate likti LIetuvoje. Ką studijuosite?

– Noriu tapti pilotu. Esu susipažinęs su fizika plačiąja prasme, o ši dalis pasirodė egzotiška, gaivališka, tai kažkas nepaliesta. Mokydamasis fiziką, ypač „Olimpe“, jau seniai aiškiai supratau, kad noriu gyvenime veikti tai, kas susiję su fizika. Kai gilėjo fizikos supratimas, užsikabinau galutinai.

Kai suvokiau, kad realu tapti pilotu, nutariau to siekti. Bet kokiu atveju, jei ne pilotavimas, būčiau rinkęsis aviacijos inžineriją.

Puslaidininkių fizika ar lazeriai man ne tokie įdomūs kaip avionika, tai, kaip lėktuvai kuriami, kokios sistemos tam naudojamos. Ir, žinoma, vaikystėje norėjau būti kosmonautu. (Juokiasi.)

Ruošdamasis stoti į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą, pradėjau savarankiškai skaityti avionikos knygas.

Aviacijos studijos, kurių kokybė čia ir užsienyje nelabai skiriasi, yra labai brangios. Lietuvoje man jos nemokamos, tad tai ir paskatino rinktis mokslus Lietuvoje.

– Pilotams reikia geležinės sveikatos.

– Institutas reikalauja įvykdyti tam tikrus normatyvus. Sportuoju visą gyvenimą. Sunkiausia normatyvų dalis – ilgesnės distancijos įveikimas. Tad vos sugalvojęs stoti į aviaciją, vienioliktos klasės pradžioje, pradėjau bėgioti. Dabar manau, kad reikia siekti daugiau, – ketinu ruoštis pusmaratoniui.

Man bėgimas – meditacijos forma. Nereikia taip vargti kaip kad sporto klube, turi laiko apmąstymams. Be to, bėgioti gali bet kur.

Vaikystėje gana ilgai žaidžiau lauko tenisą, mano tėtis – lauko teniso treneris. Dėl didelio krūvio reikėjo kokios nors popamokinės veiklos atsisakyti, tad atsisakiau lauko teniso. Bet sporto nemečiau – aštuntoje klasėje ėmiausi gatvės gimnastikos (street workout).

– O kaip atsirado gitara?

– Muzikos mokykloje iki 7-os klasės grojau birbyne. Vėliau – saksofonu. Antrasis instrumentas – pianinas, bet jis man nelabai patiko, o ir laiko tam nerasdavau.

O gitara atsirado, kai išgirdau ja skambinant pažįstamą. Kokioj penktoj šeštoj klasėj. Užsimaniau to, pasakiau jam: mokyk mane. Vėliau mokiausi savarankiškai, o paskui susiradau labai gerą mokytoją Arvidą Laurų.

Su muzika turbūt taip jau būna: išgirsti patinkančią muziką, ir sustiprėja motyvacija. Ji augo ir, kai pradėjome muzikuoti su draugu, kuris gerai groja, klausydavomės sudėtingesnės muzikos. Tavo garsas ir tavo stilius ateina iš mokytojų ir muzikos, kurios klausaisi.

Vėliau įkūrėme grupę. Be mūsų dviejų, grojančių gitara, buvo dar du nariai: vienas mušė būgnais, kitas grojo bosine gitara. Mes grojame, pasakykime taip, laisvąjį džiazą su bliuzo elementais. Grodavome licėjaus renginiuose. Kadangi visi liekame studijuoti Lietuvoje, galbūt grosime ir toliau. Liūdna groti tik sau, norisi pasidalyti.

Populiariausi

Koronavirusas; ligoninė

Lietuvoje

2020.09.17 13:43

Radviliškio ligoninėje nustatyti dar 23 koronaviruso atvejai, į ją nauji pacientai patekti nebegali iš viso serga 23 pacientai ir 8 darbuotojai; atnaujinta 15:20

10
STT

Lietuvoje

2020.09.17 15:19

Nelegalių veisyklų istorijos atgarsiai: Žemės ūkio ministerija dėl VMVT kreipėsi į STT Mažeika apie VMVT vadovą: kai kurių abejonių kyla; atnaujinta 17.13

18