Pavasaris ir vasara – pats tinkamiausias metas atrasti gražius Lietuvos kampelius. Šįkart LRT.lt pasidomėjo, ką įdomaus gali pasiūlyti Utenos rajonas ir galbūt dar nedaug girdėti jo miesteliai. Pasidairyti Užpaliuose, Tauragnuose ar Vyžuonose tikrai yra kur. Beje, pastarajame nedideliame miestelyje prieš metus įsikūrė ir grupės „Golden Parazyth“ narys Giedrius Širka, seniau sakęs, kad kaime tikrai negyvens.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Užpalių dvaras dabar yra restauruotas, o jo arklidėse sukaupta daug įdomybių ir rengiamos edukacijos.
- Netoli Užpalių yra Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola ir stebuklingomis savybėmis garsėjantis Krokulės šaltinis.
- 7 km ilgio Vyžuonų šilo gamtos takas įkurtas muzikanto Giedriaus Širkos iniciatyva.
- Tauragnai garsėja giliausiu Lietuvos ežeru, apie kurį sklando legendos.
- Tauragnuose didelis dėmesys skiriamas žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės atminimui, jai skirtas vyšnių sodas.
Užpalių dvaras su arkliais ir „abrūsais“
Užpaliai – maždaug 17 km nuo Utenos nutolęs jaukus miestelis. Viduramžiais tai buvo nemenkas miestas, buvęs netoli Livonijos sienos, tad jo apylinkėse būta nemažai piliakalnių ir gynybinių įtvirtinimų. Apie Užpalius keliautojams pasakojęs mokytojas Giedrius Indrašius juos dėl geografinės padėties net palygino su Kapčiamiesčiu. 19 amžiuje nutiesus kelią Sankt Peterburgas–Varšuva, kuris ėjo per Uteną, pastaroji smarkiai išaugo iš paprasto kaimo, o Užpaliams teko jai nusileisti.
Tačiau juose tebestovi dvaras, kurio įsikūrimo pradžia siekia dar 14 amžių. Amžiams bėgant, šis dvaras priklausė įvairioms žinomoms didikų giminėms – Astikams, Radviloms, Sapiegoms, Poniatovskiams. Kai kurie Radvilų giminės atstovai netgi buvo palaidoti Užpaliuose, tik vėliau jų palaikai perkelti į Kėdainius.
Dabar čia nemažoje teritorijoje išlikę trys dvaro pastatai: administratoriaus namas, malūnas ir arklidės. Dabartinę U raidės išvaizdą pagrindinis pastatas įgavo apie 1809 m., o nuo 2020 m. buvo restauruojamas ir lankytojams duris atvėrė 2024 m. Dabar jame vyksta įvairios parodos ir renginiai, pavyzdžiui, gegužės mėnesį dar galima išvysti parodą „Laimingi, nes vaikai“, kur eksponuojami seni žaislai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų bei fotografo Rimaldo Vikšraičio vaikystę vaizduojančios fotografijos.
Kitoje gatvės pusėje nuo pagrindinio pastato – didžiulės dvaro arklidės ir ekonomo namas, vadinami vienu žodžiu – „kamenyčia“. Jie oficialiai priklauso Užpalių garbės pilietei Viktorijai Jovarienei. Ji – žirgų sporto entuziastė, viena pirmųjų moterų vadeliotojų Lietuvoje, dabar jau sulaukusi garbaus amžiaus.
„Kamenyčios“ patalpomis ponia Viktorija mielai leidžia naudotis vietos bendruomenei ir priima lankytojus, tiesa, dėl vizito geriau būtų sutarti iš anksto. Čia yra įrengtas savotiškas muziejus: vienoje patalpoje – didžiulė senų abrūsų (užpalėnai nesutinka su kalbininkų rekomendacija juos vadinti rankšluosčiais) kolekcija, kitoje – seni mokykliniai reikmenys, dar kitur – seni moteriški drabužiai, kraičio skrynios, žirgų figūrėlių kolekcija bei įvairūs kitokie eksponatai.
Dėmesio čia skiriama ir garsiausiam užpališkiui, geografui Kaziui Pakštui (1893–1960), labiausiai išgarsėjusiam tuo, kad siūlė „atsarginę“ Lietuvą perkelti į Afriką, Angolą, arba į Britų Hondūrą (dabartinį Belizą). Vėliau šią mintį išpopuliarino dramaturgas Marius Ivaškevičius, tik jo spektaklio veiksmas persikėlė į Madagaskarą.
Dar vienas įdomus arklidėse esantis eksponatas – iš Užpalių apylinkių kilusio teatrologo, profesoriaus Broniaus Vaškelio portretas vien iš žirgo ašutų (bene geriausiai vaizdas matomas žiūrint į jį iš šono). Šį unikalų portretą sukūrė Dailės akademijoje studijavusi profesoriaus anūkė Vaiva Kazlauskaitė.
Dvaro arklidėse vyksta ir mielinių bandelių kepimo edukacijos, tik jos rengiamos grupėms ir dėl jų reikėtų sutarti iš anksto. Na, o jeigu prie arklidžių atvyksite nesutarę ir nebus, kas jus priimtų, įdomu bus tiesiog pavaikščioti aplinkui ir pasidairyti: daugybė arklidžių langų išpuošti meniškais karpiniais, ir jie visi skirtingi.
Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola
Maždaug už dviejų kilometrų nuo Užpalių galima pamatyti unikalų gamtos paveldo objektą – Šeimyniškių atodangą su konglomerato ola. Tokio pobūdžio gamtos objektų Lietuvoje yra ir daugiau, bet šis – pats didžiausias.
Konglomerato uola – tai neįprastos formos darinys, kurį sudaro susicementavęs ledyno tirpsmo vandenų suneštas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai. Konglomeratai susiformuoja dėl sudėtingų požemiuose vykstančių procesų. Tiesą sakant, vizualiai šis darinys kažkiek primena statybines atliekas, kur žvyrą sulipdė asfaltas, tačiau tai – pačios gamtos darbas, o vaizdas didelėje atviroje pievoje, atodangos papėdėje, atrodo tikrai įspūdingai.
Seniau čia buvo Šeimyniškių žvyro karjeras. Jį eksploatuojant atsitiktinai buvo aptiktas konglomeratas. Žvyrą kasę darbininkai atsitrenkė į labai kietą sluoksnį, ir paaiškėjo, kad tai yra šis unikalus darinys.
Krokulės šaltinis
Taip pat už dviejų kilometrų nuo Užpalių, tik į kitą pusę nei konglomerato uola, srūva Krokulės šaltinis. Jis aprašytas 19 a. viduryje, manoma, kad senovėje šioje vietoje buvusi alkavietė (pagoniška dievų garbinimo vieta), kurioje augo galingas ąžuolas. 1903 m. čia buvo pastatyta mūrinė koplytėlė.
Krokulė kas sekundę pasipildo septyniais litrais vandens, jo vandens perteklius nukeliauja į netoliese tekančią Šventosios upę. Vietiniai gyventojai Krokulės šaltinio vandenį mielai semia, juk jis garsėja nepaprastomis savybėmis: manoma, kad jis gydo įvairias ligas, atjaunina, na, ir apsaugo nuo Perkūno.
Vyžuonų šilo gamtos takas
Kiek toliau, už aštuonių kilometrų nuo Užpalių, yra kitas miestelis – Vyžuonos. Šalia jo driekiasi Vyžuonų šilo gamtos takas. Šio tako atsiradimo iniciatorius – grupės „Golden Parazyth“ narys Giedrius Širka, Vyžuonas atradęs atsitiktinai. Jis pats yra kilęs iš Siesikų miestelio (Ukmergės r.) ir sakė, kad kaime niekuomet negyvens, – bet paskui, pasak jo, „ši vieta pati jį pasirinko“. Muzikantas čia pradėjo lankytis ir vasaroti beveik prieš dešimtmetį, o prieš metus kartu su šeima persikraustė gyventi visą laiką.
Vyžuonose G. Širka mėgsta vaikštinėti po apylinkes ir apsižiūrėjo, kad greta esančiame šile būti tikrai malonu, o galiausiai, prisidėjus vietos bendruomenei, čia nusidriekė pažintinis takas. Viso tako ilgis – 7 km, tačiau galima eiti trumpesnius maršrutus. Visiškai trumpas takelis yra pravardžiuojamas „Lėliukų taku“. Šilas įdomus tuo, kad jame želia ir lapuočiai, ir spygliuočiai, o eidamas ilgesniu maršrutu aplink Balčio ežerą, praeini ir senuosius Vyžuonių pilkapius, ir kertinę miško buveinę, ir botaninį draustinį. Takas skirtas žurnalisto – gamtininko Leonardo Grudzinsko atminimui įamžinti.
Beje, Uteną bei jos apylinkes mėgsta ir gamtininkė, ornitologė Ingrida Lagūnavičienė, ypač pagarsėjusi kaip pelėdų mylėtoja. Ingrida čia gyvena su šeima, taip pat su dviem šiauriniais baltaveidžiais apuokėliais, liepsnotąja pelėda bei bengaliniu apuoku. Ji rengia įvairias edukacijas, pradedant pelėdų išvamų tyrimu ir baigiant paukščių stebėjimu, taip pat organizuoja šeimoms skirtus žygius gamtoje.
Tauragnų vyšnios, gelmės ir legendos
Dar vienas nedidukas, bet vertas dėmesio miestelis Utenos rajone – Tauragnai. Čia jauki gamta, trys ežerai. Iš jų ypač gerai žinomas mokykliniuose vadovėliuose aprašytas Tauragnas – giliausias Lietuvoje, jo didžiausias gylis siekia 60 metrų. Nors ir gilus, Tauragnas draugiškas poilsiautojams – šalia jo įrengti keli paplūdimiai ir poilsiavietės.
Tauragnas gal ir atrodo kaip įprastas, tik tamsokas ežeras, bet apie jį sklando ne viena legenda. Utenos kraštotyros muziejaus vyriausioji kuratorė Bronislava Juknevičienė pasakojo, kad viena jų byloja, jog giliojo ežero dugne riogso slibino griaučiai, – jį nudobė kunigaikštis Tauras. Kita legenda pasakoja apie tris didelius akmenis – jais pavirto Mokų šeima, kai, keliaudama į kitą krantą, Mokienė neapsikentusi atsigręžė pažiūrėti į gimtinę, nors jai tai buvo uždrausta. Tada ji pavirto akmeniu ir nugrimzdo į dugną, o jos vyras ir sūnus, Mokas ir Mokiukas, jau išlipę į krantą, akmenimis pavirto iš sielvarto.
Po Tauragno ežerą didesnės keliautojų grupės gali paplaukioti pramoginiu laivu „Tauragnas“. Plaukdamas laivu, gali nesunkiai apžiūrėti ir Taurapilio piliakalnį, kuris turėjo būti palyginti saugus, nes iš trijų pusių jį supa vanduo (taip pat piliakalnį galima prieiti patraukus pasivaikščioti gamtos takais).
Kalbama, kad po to, kai Lietuvoje įvesta krikščionybė, ant šio piliakalnio buvo pastatyta viena iš septynių pirmųjų krikščioniškų bažnyčių Aukštaitijoje. Paskui pagonys ją užpylė smėliu ir ji prasmego kalne, bet ir dabar per Jonines, naktį, trumpą akimirką gali ją duobėje išvysti ir net, jeigu labai tylu, išgirsti jos varpų gaudesį.
Prie Tauragnų yra ir dar du ežerai – Labės (galbūt jo dugne guli lobis) ir Labelio. Nors aplink juos nutiestų pažintinių takų ir nėra, pasivaikščiojimų entuziastai juos visus apeina pėsčiomis.
Miestelyje veikia Tauragnų krašto muziejus, kuriame ypač didelis dėmesys skiriamas čia užaugusios ir palaidotos žolininkės habilituotos daktarės Eugenijos Šimkūnaitės (1920–1996) atminimui. Čia rengiamos edukacijos, kurių metu renkami vaistiniai augalai, iš jų verdamos arbatos, gaminami hidrolatai, kremai ir lūpų balzamai.
Dar gyva būdama, E. Šimkūnaitė prašė ant jos kapo pasodinti vyšnią. Šis pageidavimas nepamirštas, ir dabar ant Labės ežero kranto veši E. Šimkūnaitei atminti skirtas vyšnių sodas – jų čia daugiau nei šimtas. Kai jos žydi, pasak vietinių, vaizdas būna dar gražesnis nei vilniečių numylėtinių sakurų. Parke taip pat stovi suoliukas su ant jo išraižytais žolininkės žodžiais: „Jeigu paparčio žiedo specialiai neieškai, tai žiedas susiras tave būtinai.“
Pažintinę kelionę po Utenos kraštą žurnalistams ir tinklaraštininkams organizavo Utenos verslo ir turizmo agentūra, įtakos publikacijos turiniui tai neturėjo.
