Vilnietė Renata Rudzevičienė augo tik su mama ir nė nežino, kas buvo jos tėtis, nors labai norėtų tą sužinoti. Užtai ji labai norėjo, kad jos vaikai augtų pilnoje gražioje šeimoje. Tačiau tai nevirto realybe: moteris du kartus išsiskyrė ir du kartus jau po skyrybų dalyvavo vaikų tėčių laidotuvėse. Visgi LRT.lt Renata pasakojo, kad jai vienai pavyksta gana sėkmingai rūpintis keturiais vaikais ir puoselėti su jais gražų ryšį.
Renatos vaikai – 25 m. Lukas, 16 m. Deimantė, 14 m. Danielius ir 13 m. Estera. Jie visi gyvena kartu, vyresnysis sūnus, kuris – iš mamos pirmosios santuokos, jai labai padeda. Moteris dirba kasininke kazino, tai – pamaininis darbas ir kartais reikia dirbti naktimis (tą daryti apsimoka, nes yra apmokama geresniu tarifu), o tada vyresnysis sūnus pasirūpina jaunesniu broliu ir sesėmis.
Seniau Renata nemanė, kad bus daugiavaikė mama, nes pati buvo vienturtė. Ji augo tik su mama, kuri turėjo negalią (viena koja buvo kiek trumpesnė už kitą, paskutinius kelerius gyvenimo metus ji praleido neįgaliojo vežimėlyje) ir gyveno uždarą gyvenimą. Ji mirė, kai dukrai buvo 19-a, taip niekuomet jai ir neprasitarusi apie tai, kas buvo jos tėtis. „Labai gailiuosi, kad niekad mamos neiškamantinėjau, kas toks jis buvo. Ir jos seserys man nieko apie tai nesako – bet labai tikiuosi iš jų sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų“, – sakė moteris.
Taigi ji buvo nusiteikusi, kad turės vieną ar du vaikus, bet dabar labai džiaugiasi, kad jų yra keturi ir visi vienas kitą labai palaiko. „Kai mirė mano mama, jaučiausi labai vieniša – o kai manęs nebeliks, manau, jiems bus lengviau, nes turės vienas kitą“, – pastebėjo Renata.
Ketvirtą gimdyti buvo rizikinga
Po pirmųjų skyrybų Renata liko su vienu sūnumi, po kelerių metų sukūrė naują šeimą ir susilaukė dar trijų vaikučių, tarp kurių – nedidelis amžiaus skirtumais. Tiesa, pašnekovė pripažino, kad jaunėlė dukra buvo visai neplanuota. Iki jos visi trys jos vaikai buvo gimę po cezario pjūvio operacijos. Teigiama, kad daugiau nei trijų vaikų su cezario pjūviu susilaukti jokiu būdu negalima, nes kyla grėsmė sveikatai. „Man gydytojai sakė, kad aš galiu visai „suplyšti“ – bet viskas praėjo gerai, ketvirtasis nėštumas buvo ir pats lengviausias“, – atsiminė Renata.
Kai su visu būreliu vaikų ji liko viena po antrųjų skyrybų 2015 m., trys vaikai dar buvo mažiukai, taigi jai buvo labai nelengva. Tačiau ji sako, kad tikriausiai dar sunkiau buvo tada, kai dar buvo su vyru ir susilaukė pirmosios dukros.
„Dukrytė gimė nekvėpuodama, jai įtarta kaklo trauma, paskui dar prasidėjo traukuliai, įtarta epilepsija. Vis gulėjome ligoninėje, buvo atliekami įvairūs tyrimai, buvo reikalinga operacija – ir buvo labai neramu dėl to, kas gali nutikti. Laimei, jai paaugus viskas susitvarkė“, – pasakojo Renata.
Labai baisu buvo ir tada, kai mažasis sūnus susirgo meningokokine infekcija – neretai ši liga turi tragiškų pasekmių, tačiau jų atveju viskas baigėsi gerai, nes vaikas laiku atsidūrė reanimacijoje. Jis susirgo po vaikų darželio šventės: vėmė, atsirado bėrimas, kuris mamai neatrodė grėsmingas. Laimė, ji laiku kreipėsi į gydytojus ir tie suprato, kaip viskas rimta.
Nelengvas etapas buvo ir tada, kai ketvirtasis naujagimis buvo ant rankų, o jo broliukui tebuvo vos metukai, tad ir jam vis reikėjo nuolatinio mamos rūpesčio. Vėliau, kai mažyliai kiek paaugo, išmoko patys apsirengti ir pavalgyti, tapo paprasčiau – nepaisant to, kad moteris su vaikais jau buvo likusi viena.
Vieniša ir be darbo
Renatos ir mažųjų vaikų tėvo keliai išsiskyrė, kai jauniausiai tebuvo dveji metukai. „Man rodos, mes su vyru jau kuris laikas vienas kito negirdėjome, o tada dar prisidėjo žinia apie jo neištikimybę. Pasijutau labai įskaudinta ir pati ryžausi skyryboms, nors, žinoma, buvo baisu, kad liksiu viena su keturiais vaikais, iš kurių trys visai maži. Juolab kad aš tuo metu dar nedirbau, nes mažasis sūnus daug sirgo“, – atsiminė ji.
Tačiau moteris pabrėžė, kad vyras ir po skyrybų rūpinosi vaikais, leisdavo su jais nemažai laiko, per pusę prisidėdavo prie jų išlaikymo, tad vaikai tikrai nesijautė likę be tėčio. „Kaip tėvas jis buvo tikrai puikus, jokių priekaištų jam neturiu“, – sakė pašnekovė.
Materialiai pradžioje jai buvo labai nelengva, bet ji susirado vieną, paskui – kitą darbą, ir situacija pagerėjo. Šeima ir dabar gyvena gana kukliai socialiniame būste, tačiau visko, kas svarbiausia, turi ir jiems to užtenka.
„Pradžioje po skyrybų buvo etapas, kai vos užtekdavo pinigų maistui ir komunaliniams mokesčiams. Kai būdavo labai sunku, padėdavo mamos seserys, bet juk pačiai pagalbos prašyti labai nesinori. Būdavo taip, kad vaiko klasė važiuoja į ekskursiją – o aš neturiu pinigų už ją sumokėti ir dėl to labai skauda širdį. Na, bet dabar jau viskas gerai ir į keliones su klase vaikai gali vykti. Be to, kai jie buvo maži, būdavo nervinimosi ir dėl to, kad kažkuris išaugo batus ar striukę, vėl reikia pirkti naują. O dabar, jei jau ko prireikia, tai nusiperkame (nors tikrai neatsisakome ir drabužių, kuriuos kas nors atiduoda)“, – sakė moteris.
Nepamatė jam siųstos nuotraukos
Nors jau keletą metų su vyru buvo išsiskyrusi, 2018 m. pabaigoje išgirdusi apie jo mirtį Renata vis tiek patyrė šoką ir gyvenimas, rodos, apvirto aukštyn kojomis. Taip pat jai buvo labai sunku susigaudyti, kaip tokią skaudžią žinią pranešti vaikams. Jų tėčiui tada tebuvo 35-eri.
„Išvakarėse su juo dar kalbėjausi. Buvo žiema, jis buvo apsirgęs, tarsi labai peršalęs, net sunkiai prašnekėjo. Aš vis raginau jį kreiptis į gydytojus, o jis vis atidėliojo. Galiausiai jo brolis nuvežė jį į ligoninę, ten nustatė, kad jo vienas plautis visai „sudegęs“, paguldė jį į reanimaciją, o kitą dieną jo nebeliko. Aš tądien dar nusiunčiau jam gražią nuotrauką iš sūnaus kalėdinės šventės darželyje, bet jis jos nebepamatė“, – atsiminė Renata.
Galiausiai Renata susikvietė vaikus, susisodino juos ant sofos ir pranešė jiems liūdnąją žinią. Paskui visi kartu vyko į tėčio laidotuves jo tėviškėje Telšių rajone, tiesa, vienas sūnus prie karsto eiti nepanoro – mama buvo nusiteikusi leisti vaikams daryti taip, kaip jiems norisi.
„Paskui gana ilgai mažieji vis kalbėdavo, kad nori pas tėtį, jautėsi, kad jiems jo labai trūksta. Aš ir su psichologe kalbėjausi apie tai, kaip vaikams padėti išgyventi netektį. O kartą, kai pakviečiau visus susėsti ant sofos ir pasikalbėti, mažasis pasakė: „Atspėsiu – kažkas mirė“, nors tąkart aš norėjau pasakyti jiems gerą naujieną – matyt, tas skaudus momentas jam įstrigo į širdį“, – kalbėjo Renata.
Tėvo vaikams trūksta ir dabar. Vyriausioji dukra, kuri su juo turėjo ypač stiprų ryšį, jau ir savarankiškai aplanko jį kapinėse – nuvažiuoja traukiniu į Telšius, kartu aplanko ir močiutę.
Praėjusiais metais šeima atsisveikino ir su vyriausiojo sūnaus tėvu – jį, sulaukusį 51-jų, pakirto insultas.
Laisvė kartu su kontrole
„Dabar aš sau sakau, kad viskas, ką patyriau, yra pamokos, o man svarbiausia žiūrėti savęs, kad galėčiau tinkamai pasirūpinti vaikais. Nueinu į kokius saviugdos kursus, pradėjau dirbti ir tinkliniame marketinge, pati vartoju natūralius maisto papildus, nes savimi pasirūpinti tikrai svarbu. Taip pat svarbu yra nepasiduoti ir judėti pirmyn, neįstrigti vietoje ir savigraužoje“, – sakė Renata.
Jėgas atgauti ji mėgsta senelių sodyboje Molėtų rajone. Sodybą ji stengiasi savomis jėgomis suremontuoti. Be to, labai smagu kartais ištrūkti iš miesto ir pajusti ramybę, ir dar toje vietoje, kuri miela nuo vaikystės.
O kaip ji auklėja savo vaikus? „Aš jiems duodu nemažai laisvės, erdvės, bet taip pat yra ir kontrolės. Na, žinoma, kai ateina paauglystė, jie su mama nori būti mažiau, bet visgi visai nuo šeimos neatitrūksta. Žinau apie visas jų praleistas pamokas ir nesėkmes mokykloje. O jeigu kas nors nepasiseka, jokiu būdu nesakau, kad vaikas yra „lūzeris“ – verčiau padrąsinu, kad bandytų dar kartą“, – pasakojo pašnekovė.
Pridūrė, kad savo telefone ji turi tėvų kontrolės programėlę, su kuria mato vaikų buvimo vietą, bet jiems yra pabrėžusi, kad to reikia ne tam, kad sektų kiekvieną jų žingsnį, o tam, kad žinotų, kur jie yra, jeigu kas nutiktų. Na, ir išeidami iš namų jie turi pasakyti, kur eina ir kada planuoja grįžti.
Tvarką namuose vaikai padeda palaikyti, nors mama jų labai nespaudžia, o ir sodyboje žolę nupjauna. Kai ji per Kūčias turėjo dirbti, grįžusi namo rado vaikų padengtą šventinį stalą.
Mama atžalų nespaudžia žūtbūt kuo geriau mokytis – štai vyresnioji dukra nusprendė po 8 klasių pereiti į profesinę ir mokytis konditerės specialybės, o mama neprieštaravo (vidurinį išsilavinimą mergina taip pat įgys besimokydama profesijos). „Dukra seniai labai mėgo gaminti, dar eidama į darželį kepdavo spurgas, tad tegul daro tai, kas jai prie širdies – kas iš to, jei baigs 12 klasių vidurinėje ir paskui nežinos, ką nori studijuoti“, – pastebėjo Renata.
Padrąsinantis žodis vienišoms mamoms
Renata pasakojo, kad būna, jog ir kiti žmonės pastebi, jog jos vaikai geri ir jų tarpusavio ryšys gražus, o tada ji pasidžiaugia tuo, kad, matyt, juos augina tinkamai, nors ir daro tai viena. „Kai tampa sunku, būna, pasišneku su pussesere ar teta. Nesu nusiteikusi ir prieš bendravimą su vyrais, bet daugelį jų išgąsdina tai, kad turiu keturis vaikus, ir jie dingsta. Tiesa, taip daro ne visi, bet ir aš labai atsargiai rinkčiausi, ką įsileisti į savo gyvenimą“, – pastebėjo Renata.
Moteris neslėpė, kad kartais namuose su vaikais pasibara, bet visgi tada, kai kyla sunkumų, jie tampa vieningi kaip kumštis – o tada jau ateina sprendimas, kaip tuos sunkumus įveikti.
Dabar Renata nori kitoms moterims pasakyti, kad jeigu jos jaučiasi santykiuose labai prastai, bet bijo skirtis dėl vaikų – nepabijotų ir tą darytų. „Štai aš likau su keturiais vaikais be vyro, be darbo, dar ir su skolomis, kurių turėjome iš seniau. Ko gero, ne vienas pažįstamas manė, kad padėtis tikrai prasta ir man gresia nueiti šunkeliais, bet visgi radau savyje jėgų ir gyvenimą susitvarkėme. Tad, kai tikrai nori, gali rasti išeitį ir iš labai sudėtingos situacijos“, – drąsino Renata, kuri dabar širdyje jaučia didelį norą padėti panašiose gyvenimo situacijose esančioms moterims.
Ji pabrėžia, kad visi sunkumai yra įveikiami – jie neišsisprendžia, vos spragtelėjus pirštais, bet palengva viskas susidėlioja į vietas. O sunkiausia, ko gero, būna žengti pirmąjį žingsnį.
