Trauma, dėl kurios ištiko koma, skyrybos, gyvenimo pokyčiai – pastarieji metai žurnalistui, režisieriui ir televizijos bei radijo laidų vedėjui Rimui Bružui buvo kupini išbandymų, tačiau apie viską jis kalba ramiai ir patikina, kad džiaugiasi būdamas ten, kur gyvenimas jį atvedė, mėgaujasi į širdį pasibeldusiais jausmais ir kuriamais projektais.
– Pastarieji metai jums buvo kupini iššūkių – trauma, dėl kurios buvote ištiktas komos, skyrybos, pasikeitusi kasdienybė. Atrodo, gyvenimas apsivertė.
– Tačiau už viską esu dėkingas. Niekas nenutinka šiaip sau, per tokius iššūkius išsigrynina dalykai, aplinkos, vertybės, ir viskas tik į gera. Man labai patinka, kur šiandien esu.
– Kitiems užtrunka ilgiau, kad po tokių patirčių vėl pasakytų, jog jau atsistojo ant kojų, kad jaučiasi laimingi. Kas padėjo jums?
– Tikrai jokiomis praktikomis ir anapusybėmis neužsiimu. Man padėjo darbas, vaikai, valia ir tvirtas žinojimas, kad viskas bus gerai. Iš tiesų, kai turi keturis vaikus, neturi teisės nuleisti rankų, neturi teisės pagalvoti apie pasidavimą, turi stotis ir eiti. Kaip karys – atsikelia ir eina kovoti.
– Dažnai jus galima sutikti su vaikais, neretai ir į darbus palydi.
– Laiko su jais visada norisi daugiau, taigi kai tik yra proga, būnu su jais. Jie auga, keičiasi, taigi norisi tai matyti ir būti jų gyvenime.
– Panašu, kad ir užsukę į jūsų darbo kabinetą nesiskundžia, atrodo įsitraukę.
– Vaikų nei traukti, nei stumti nereikia, nebent tik stumtelėti į vieną ar kitą pusę. Mano dešimtmetis puikiai gaudosi istorijoje. Puikiai. Tačiau tai visiškai ne mano nuopelnas. Mano manymu, pagrindiniai dalykai, kuriuos reikia skatinti, tai smalsumas, kritinis mąstymas ir nekrūpčiojimas. Labiausiai gaila, kai žmogus nuolat krūpčioja ir jaučiasi nepakankamas. Mano vaikai yra puikūs ir padarysiu viską, kad jie taip jaustųsi.
Kaip sako sena žydų taisyklė, ką tu skatini, prie to žmogus ir stiebiasi. Jau geriau pervertinti, nei iki galo neįvertinti. Tas tinka ir santykiuose tarp dviejų žmonių – jei žmogų pervertinsi, jis stiebsis aukštyn, jei menkinsi – pradės grimzti. Aš visada noriu kitą pakelti.
– Užsiminėte apie santykius, socialiniai tinklai išduoda, kad jūs – nebe vienišas...
– Tiesa, mėgaujuosi tuo, kas yra mūsų, bet tai ir norisi palikti tik mums.
– Vis dėlto po skyrybų kiti ne tik neskuba, bet ir bijo nerti į naujus santykius.
– Visa ko priežastys yra mūsų galvose. Kiek esame atviri pasauliui, tiek pasaulis atviras mums. Kiek jį kviečiame į save, tiek jis ateina. Gali atsitverti nuo įvairių patirčių, arba leidi joms atsitikti. Jei be išankstinių nuostatų leidi dalykams nutikti, jie nutinka ir viskas susiklosto gerai.
– Dažnas pabudęs iš komos sako, kad toks patyrimas pakeičia mąstymą ir padeda kitaip įvertinti gyvenimą, patyrėte ką nors panašaus?
– Nieko. Nei tunelių, nei šviesų, nei traukinių ar kitų transporto priemonių nemačiau. Tai buvo tiesiog trys iš gyvenimo išbrauktos paros. Jų tarsi nebuvo. Tiesiog nieko nebuvo. Nubudęs tik nusistebėjau, kad esu ligoninėje, o apie tai, kas nutiko, papasakojo aplinkiniai. Pamenu tik tiek, kad labai norėjau namo.
– Televizija, galima sakyti, jau taip pat tapo jūsų namais.
– Kitais metais bus 30 metų, kaip joje esu. Aš jau net ne vidurinė karta, laimei, yra kolegų, kurie man dar neleidžia jaustis pačia vyriausia karta. (Šypteli.) Iš tiesų, televizijai, dokumentikai atidaviau labai daug metų, todėl tai yra didelė mano širdies dalis. Kiek daug pamačiau, patyriau šios profesijos dėka. Labai tai vertinu ir esu dėkingas taip sukritusioms aplinkybėms.
– Kurdamas dokumentiką, televizijos ir radijo eteryje transliuojamus „Istorijos perimetrus“ ar ciklą „Paskutinė stotis“ dažnai analizuojate labai jautrias ir skaudžias istorines temas.
– Prisiliečiu ir prie labai gražių temų, puikių žmonių. Didelė dovana būti su jais, juos pažinti, jausti, kaip tave prisileidžia, atsiveria, dalijasi tuo, ką per nuostabų savo gyvenimą sukaupė. Pastaruosius porą metų filmavau Veroniką Povilionienę, nuolat tai ten, tai šen susitinkame.
Užsimezgė gražus ryšys, draugystė. Dabar neretai susiskambiname, ji pasidalija savo išgyvenimais, pasiguodžia. Mano draugė girdėjo vieną mūsų pokalbį ir sakė, kad pamatė mane iš visiškai kitos pusės – anot jos, su Veronika kalbuosi taip šiltai, kaip su mama ar močiute. Tas ryšys toks ir yra, nuostabus.
O kalbant apie tas skaudžias, jautrias temas – privilegija yra prisiliesti, pajausti ir papasakoti apie tai ne iš nuogirdų. Man ir kaip žmogui, ir kaip režisieriui svarbu ne tik knygose apie tai pasiskaityti ar meninį filmą pasižiūrėti, o iš tiesų apsilankyti tose klaikiose vietose, kur žemė persisunkusi kraujo ir kančios.
Turinys juk susideda ne tik iš filmuotos medžiagos ar interviu pasakojimų, bet ir tos jausminės dalies. O aš nenoriu retušuoti gyvenimo, neteisybės ar blogų dalykų, kuriuos istorija matė, todėl nebijau jokių pilkos spalvos atspalvių, noriu parodyti gyvenimą.
– Vis dar važiuojate į karo talžomą Ukrainą?
– Paskutinį kartą buvau prieš trejetą mėnesių. Kai važiuoja karavanas, mane stato į priekį – iki Charkivo jau galiu nuvažiuoti be navigacijos. Tiesa, nebesuskaičiuoju, kiek kartų ten lankiausi, vien šiemet buvau tris kartus.
– Įmanoma nupasakoti, ką ten pamatote?
– Grįžus namo, namiškiai ir bičiuliai dažnai manęs klausia, ką mačiau, kas buvo, bet žodžiais to nusakyti neįmanoma. Kai bandau tai papasakoti, viskas tarsi supaprastėja ir subanalėja. Kaip su koncentracijos stovyklomis, į kurias vykstu filmuoti, taip ir su Ukraina – turi ten pabūti, kad pajaustum, kas ten vyksta, bet papasakoti neįmanoma. Kaip gali perteikti tą žmonių skausmą, išgyvenimus, būseną?
– Turbūt namiškiai į Ukrainą jūsų išleisti nenori, o kai kurie ir stebisi – juk nesaugu...
– Kas jei visi tokiu principu vadovautųsi? Nesakau, kad kiekvienas turi eiti į karą ar gabenti paramą, daugumos mūsų pareiga yra tiesiog neapleisti kasdienybės reikalų, sąžiningai dirbti, mokėti mokesčius ir, jei galime ir norime, pervesti vieną kitą eurą į pasirinktą paramos fondą. To pakanka.
Tačiau aš negaliu nevažiuoti. Ukrainoje pirmą kartą apsilankiau 2008-aisiais, kai kūriau filmą „Badas“ apie Holodomorą, o nuo 2017-ųjų lankausi nuolat. Per tiek laiko viskas tampa asmeniška – sukūriau ryšių, draugysčių.
Iš tų žmonių turėtume pasimokyti stiprybės ir valios jėgos. Nuo 2017-ųjų mano bičiuliai perėjo visus pragaro ratus, „Azovstal“ mėsmalę, rusų nelaisvę. Jie turėjo teisę demobilizuotis, bet grįžo ir yra apkasuose. Net po didžiausių sužeidimų, išgyvenimų jie grįžta, nes kitaip ne visi ir moka.
Kaip tik vienam kariui sakiau, kad nuo karo jau pavargome. Natūralu – su laiku tarsi atbunkame, nes įsijungia savisaugos mechanizmai. Jis į mane pažvelgė ir sako: „Pas jus krenta šahedai, apšaudo miestus? Nuo ko jūs pavargot? Jei pavargote nuo gąsdinančio naujienų srauto, išjunkite savo įrenginius ir eikite į kiemą gerti kavos, o mes čia padarysim visą darbą, viską padarysim.“ Todėl jaučiu pareigą kažkaip jiems padėti.
– Ar kare praradote draugų?
– Visi išgyveno, tačiau jų likimai... Vienas bičiulis kariauja nuo 2017-ųjų, per 8 metus jis prarado viską – šeimą, verslą, darbą, sveikatą. Kasdien matydamas mirštančius draugus, jis pasikeitė neatpažįstamai.
Dokumentiniame filme „Karys“ taip pat pasakoju apie žmogų, kuris praėjo visus pragaro ratus ir girnas. Peržiūrėję tą filmą žmonės nebebūna tokie patys, tai keičia suvokimą apie karą ir tai, kokias aukas žmonės deda ant mūsų visų laisvės aukuro.
– Vis dėlto mūsų pokalbį norisi užbaigti šviesesne nata. Galbūt galvoje jau sukasi nauji projektai?
– Kaip ir minėjau, dienos šviesos laukia filmas apie V. Povilionienę, toliau montuoju savo kuriamą dokumentiką, tačiau netrūksta ir minčių apie naujus projektus – svarbiausia viską įgyvendinti. Kaip sako mano tėvukas – kalnų nuversti nereikia, svarbiausia atlikti kokį nors, kad ir nedidelį veiksmą, ir viskas pasidarys. Gyvenime visada renkuosi veiksmą.
Juk ir meilė vaikams ar kitam žmogui yra veiksmas. Jei jo nedarai, ko ta meilė verta? Taigi ir aš dar noriu nemažai nuveikti. Nugyvenau tik pusę gyvenimo, dar antra tiek liko, tad tikiu, kad visko dar kursiu ir sukursiu, svarbiausia sveikatos užtektų ir fundamentalūs dalykai išliktų tvarkoje, o visa kita – padarysiu.
