„Supratau, kad gyvenimo skrydyje esu ne pagrindinis, o antrasis pilotas – pilotuoju, daug padarau, bet gyvenimas pateikia daugybę staigmenų“, – LRT.lt sako laidos „Pažinimai“ vedėja, komunikacijos specialistė Viktorija Urbonaitė, prieš keletą mėnesių išpildžiusi svajonę ir pradėjusi mokytis valdyti orlaivį. Pirmąjį savarankišką skrydį jau turėjusi Viktorija džiaugiasi, kad šis pomėgis ir gyvenime ją privertė į daugelį dalykų pažvelgti kitaip.
– Ši vasara jums prasidėjo gražia sukaktimi – jūsų vedama laida „Pažinimai“ paminėjo trečiąjį gimtadienį. Ką jums reiškia šis skaičius?
– Sunku patikėti – atėjau tik vasarai, o prabėgo jau treji metai! (Juokiasi.) Kadangi anksčiau radijuje nedirbau, kai LRT RADIJO vadovė Guoda Litvaitienė pasiūlė pasibandyti, prieš sutikdama ilgai dvejojau ir abejojau. Tačiau G. Litvaitienė mane užsiaugino – pradžioje jaučiau jos globą ir palaikymą, išgirdau naudingų patarimų ir labai daug išmokau. Šiandien džiaugiuosi, kad toji vasara išsitęsė iki kelerių metų. Ir vis tik jų neskaičiuoju, švenčiu susitikimus su kiekvienu savo pašnekovu, herojumi, labiausiai vertinu įgytas patirtis.
Kai pagalvoji, tiek visko per tuos trejus metus nutiko. Buvo ir duobių, kai atrodė, kad visi pašnekovai kaip tyčia negali ateiti į laidą, kai ima stigti idėjų ir pradedi galvoti, jog atėjo metas viską baigti. Bet tada iš kažkur atsiranda naujas įkvėpimas, vėl susitinki su nuostabiais, labai įdomiais žmonėmis ir vėl su džiaugsmu bėgi į priekį. Atsigręžus ir išvydus, kiek visko nutiko, kokią amplitudę jausmų ir patirčių išgyvenai, pradedi vertinti ne laiką, o visas tas patirtis. Tai yra nuostabu.
Be to, tikiu, kad ir kiekvienas, klausantis laidos, iš jos ką nors išsineša. Aš tikrai išsinešu. Kaip tik neseniai viena neuromokslininkė pasakė, jog mano laidos žavi tuo, kad jose nėra jokios savigalbos, savęs gerinimo, kapstymosi po žmonių traumas. Tai yra lengvas, be ne lėkštas pokalbis, nes prie mikrofono kartu juokiamės ir verkiame, leidžiamės į labai gilius dalykus, kalbamės apie tai, kaip žmogus ištvėrė labai sudėtingas situacijas, priimame, kad gyvenimas yra visoks, tačiau įžvelgiame jo grožį ir neužkrauname klausytojui ant pečių tonos akmenų.
Tiesiog kiekvieną kartą, klausantis laidų, galima įsitikinti, kad visi esame labai panašūs, susiduriame su panašiais iššūkiais, o tai labai paguodžia, kai jaučiamės vieni ir vieniši, o tai padeda nesusireikšminti, kai galvojame, kad dėl savo patirčių esame kažkaip ypatingi. Esame panašūs – tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi.
– Pastaraisiais metais jau įpratome jus matyti ir girdėti eteryje, nors jūsų CV – labai skirtingos profesijos: komunikacijos strategė, rašytoja... Leidžiate sau bandyti ar visa tai labiau susiję su savo kelio paieškomis?
– Pavydžiu žmonėms, kurie jau mokyklos suole žino, ką nori studijuoti ir dirbti. Aš po mokyklos norėjau stoti į medicinos studijas, bet pagalvojau – hm, studijos trunka apie 10 metų, pabaigčiau kažkur ties pensija. Taigi įstojau į teologiją ir filosofiją. Atsiimdama savo trečią diplomą supratau, kad per tiek studijų metų jau būčiau baigusi ir mediciną. (Juokiasi.)
Buvo akimirkų, kai galvojau, jog blaškausi, bet dabar suprantu, kad mano stiprybė yra mano universalumas. Galiu prieiti prie vaiko ir prie senelio, prie prezidento ir prie benamio. Galiausiai, visos mano patirtys – teologija, religiotyra, komunikacijos projektai, rašymo mokymai, televizija, radijas – visa tai susiję.
Argi laidos vedėjui nereikia tų pačių savybių, kurias turi mokytojas, kad sudėtingus dalykus paaiškintų paprastai? Argi mano filosofinės žinios nesusijusios su laidos vedėjos darbu? Juk čia irgi keliame klausimų. Taigi dabar suprantu, kad nuolatinis kismas mano asmenybei suteikia daugiau briaunų, yra mano turtas ir dovana.
– Nors į mediciną nestojote, socialiniai tinklai išduoda, kad dirbote su medikais, iš arti stebėjote sudėtingiausias operacijas. Kažkada užsiminėte, kad svarstėte ir apie žurnalistikos studijas, bet nestojote, o galiausiai vis tiek pasukote šia kryptimi, vedate laidas. Galbūt ne tiesiausiu keliu, bet likimas vis tiek nuveda ten, kur turime ir norime būti...
– Medicina, ypač chirurgija, yra mano tema. Dirbau ligoninėje, tik ten operavau ne skalpeliu, o tekstais. Komunikacija yra labai panaši į operaciją, nes tu paimi tai, kas skauda, atveri ir gydai tiesoje. Buvimas arti operacinės, mano drąsa, švelnumas ir žodžio meistrystė leidžia jautriai ir giliai prisiliesti prie žmogaus esmės. Dabar, pasibaigus šiam projektui, jaučiuosi alkana tokių temų, bet jaučiu, kad jos vėl mane susiras, tik dar drąsesnės, dar didesnės.
O dėl žurnalistikos, tikrai buvo labai rimtų pasvarstymų. Įdomu tai, kad šį sezoną filmuojant „Sentimentų“ laidas atsekiau daug gražių sutapimų. Kalbinau radijo kolegę Laviją Šurnaitę, su kuria apsilankėme Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute. Pasiskaičiavome, kad jei būčiau studijavusi žurnalistiką, būtume buvusios bendrakursės.
Maža to, bekalbėdama su Rimu Bružu, sužinojau, kad jis būtų man dėstęs! Supratau, kad galiausiai vis tiek kažkaip atsiduriame ten, kur turime būti, sutinkame žmones, kuriuos turėjome sutikti. Ir su Lavija, ir su Rimu esame kolegos, nors žurnalistikos taip ir nestudijavau.
Taigi, jei atrodo, kad visko, ko troškome, įgyvendinti nepavyks, viskas iš tiesų priklauso tik nuo mūsų užsispyrimo ir nervų. (Juokiasi.) Svarbiausia į viską pažvelgti kūrybiškai – juk durų dažniausiai yra ne vienos, kaip ir langų. Galiausiai, galima lipti pro stogą ar eiti kiaurai sienas. Kai kažko tikrai nori, visada randi kelią.
Aišku, yra buvę, kai nesiseka, kai jautiesi nusivylęs, verki iš piktumo, bejėgiškumo, bet kartais tereikia turėti kantrybės ir viskas labai įdomiai pasisuka. Supranti, kad, neturėdama vienokių ar kitokių patirčių, neįvertinčiau to, ką dabar turiu. Galbūt mano ego kartais būna per didelis, todėl viskas susidėlioja taip, kad ne pagal jį šokčiau, o jį suvaldyčiau. Jei ne visos patirtys, galbūt būčiau išpuikusi ir arogantiška Urbonaitė, tačiau esu visai kitoks žmogus.
– Mėgstate pastebėti sutapimus, ženklus?
– Labai! Man atrodo, kad tai yra nuostabus dalykas. Nors sakoma, kad ženklų prisigalvoti nereikia, man patinka pastebėti tuos nedidelius, tik man skirtus dalykus, kurie parodo, kad viskas gerai. Taip, kaip ir turėjo būti. Reiškia, tave kažkas mato ir kažkieno ranka virš galvos tave veda.
– Ar jau supratote, kas yra jūsų pašaukimas? Galbūt jis niekaip nesusijęs su profesija.
– Kartais ir pati savęs to klausiu, bet galutinio atsakymo neturiu. Atrodo, kad manyje yra įdėta kažkokia užduotis ir aš kaip instrumentas leidžiuosi būti panaudojama. Iš esmės norėčiau, kad mane prisimintų kaip žmogų, kuris atskleisdavo kitą. Ne save, o kitą. Nes visi herojai, kuriuos pasikviečiu, kuriuos pakalbinu, yra didžiausia dovana. Kad ir kaip poetiškai skambėtų, manau, kad virš visų mano darbų svarbiausia yra meilė.
Turbūt padėdama atskleisti kitų žmonių istorijas ir pasaulio matymą, atlieku labai keistą edukaciją, kad svarbiausia mylėti tai, ką darai, ir branginti šalia esančius žmones. Nepriimti nieko kaip savaime suprantamo ir negalvoti, kad, jei kažką gavai, visada taip ir bus, nes dar šiandien viskas iš mūsų gali būti atimta.
– Ankstesniame interviu esate pavadinusi save egzistencialiste nuo vaikystės. Vis tik atrodo, kad tas laikinumo suvokimas jus ne slegia, bet suteikia šviesesnį požiūrį.
– Dirbu su savimi, kad neužsižaisčiau aukos, gelbėtojo ir persekiotojo trikampyje. Jei tik pamatau, kad jame atsidūriau, imu save už rankos ir vedu iš tos smėlio dėžės. Ne viskas yra taip dramatiška, kaip kartais gali atrodyti.
Suvokimas, kad viskas yra trapu ir laikina, bet kada gali nutikti nelaimė ar prasidėti karas, kad rytoj gali tekti numirti, priverčia susimąstyti – būtų gaila suprasti, kad visą mėnesį vaikščiojau susiraukusi, nepatenkinta ir išeikvojau savo laiką, tiesiog išmečiau. Todėl laikausi pozityvumo, o dar labiau švelnumo taisyklės – visi norime dėmesio, kad mus pamatytų, priglaustų, galvą paglostytų, padėkotų. Iš tokių mažų dalykų susideda mūsų dienos.
– O kas jei, kaip užsiminėte, rytoj tektų numirti?
– Norėčiau, kad man būtų ne gėda. Svarbiausia, kad žmonės, kurie yra man brangūs ir man rūpi, žinotų, kad juos mylėjau, kad būčiau suspėjusi žodžiais ir veiksmais tai parodyti. Tai man svarbiausia.
Nesistengiu nuveikti grandiozinių darbų ir nemanau, kad galiu pakeisti planetą – taip nesureikšminu savo veiklos, tačiau ją labai myliu. Galvoju, kad esu apdovanota Dievo, likimo, gyvenimo – man tikrai siunčia įdomiausius darbus, pasiūlymus, žmones. Bet suvokimas, kad esame laikini, skatina ir daugiau veikti, daryti, nesėdėti ant sofos.
Gyvendama su nerimu dėl šalia vykstančio karo susivokiau – trejetą metų galvoju, kaip norėčiau mokytis pilotavimo, tai kodėl nieko nesiimu? Taigi pradėjau mokytis skraidyti, valdyti lėktuvą. Nors žengiu dar tik kūdikio žingsnius, bet jau turėjau savarankišką, vadinamąjį solo skrydį!
– Oho – mokotės pilotuoti lėktuvą? Vis tik turbūt nebuvo taip, kad vieną rytą nubudote – ir į aerodromą.
– Viskas labai susiję. Prieš keletą metų filmavome TV laidą „Išpažinimai“. Oro pajėgų pilotas, kapelionas Virginijus Veilentas per filmavimą mane paskraidino. Išlipęs iš lėktuvo jis uždėjo man pilotę ir pasakė, jog turi nuojautą, kad skraidyti man labai patiktų.
Patiko, tik mano savivertė ir pasitikėjimas savimi tuo metu nebuvo pakankamai dideli, kad galėčiau tai daryti.
Panašų pastebėjimą po kurio laiko išgirdau ir iš pilotės Aušrinės Keršytės, dabartinės savo instruktorės. Rašiau apie ją knygoje „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris“ ir praėjusią vasarą ji mane pakvietė susitikti.
Išsikalbėjome, ji mane pakvietė paskraidyti. Taip viskas ir prasidėjo. Iš pradžių tik tikrinausi, ar tai vienkartinis noras, ar tikrai noriu įsipareigoti – juk aviacija yra sudėtingas, rizikingas ir nepigus malonumas.
Rimtai įsitraukiau ir po poros mokymų mėnesių jau turėjau savarankišką skrydį. Mano instruktorė pasiliko ant žemės, o aš pakilau...
Nusileidus, aerodrome buvę pilotai priėjo, plojo, sveikino – nuostabus jausmas! Aš vis sau kartojau, kad čia gi dar tik kukli pradžia, nieko čia tokio nenuveikiau, bet vieno pokalbio metu vienas pareigūnas mane pataisė. Sako, gal solo skrydis tau ir atrodo nedidelis žingsnis, bet visi pilotai tą akimirką ten ant žemės žinojo, kiek reikia iki jo mokytis, kiek reikia drąsos, susikaupimo, tvirtumo ir kad viena klaida gali kainuoti gyvybę – todėl čia nėra smulkmena.
– Vis tik turbūt reikia didelės drąsos pirmąkart skristi vienai. Juk esi ne ant žemės, o didžiuliame aukštyje...
– Aviacija mane išmokė nuostabių dalykų. Visi mes turime vienokių ar kitokių baimių, bet kai ilgai žiūri į savo baimę, ji ima ir pasitraukia, praranda savo galią. Man kilti ar skristi nebuvo nebaisu, baisu buvo išmokti tupdyti orlaivį. Taigi reikėjo su savimi dirbti, kalbėtis. Tačiau, kaip išmokė mano instruktorė, aš pilotuoju orlaivį, ne jis mane.
Manau, kad tai tinka ir gyvenime. Visokių situacijų gyvenime būna, tad imk vairą į rankas ir nepanikuok, susiimk, išlaikyk ramybę ir vadovaukis šaltu protu. Panika niekada nedavė teisingų sprendimų.
Kartą skridau pučiant stipriam šoniniam vėjui. Esant tokiam skristi leidžiama, bet man, kaip pradedančiam aviatoriui, buvo baisu. Po to susimąsčiau – sunku tupdyti, tave nuneša, bet ir gyvenime visada yra šoninių vėjų. Juk niekada nebūna tobulų sąlygų ir nuolat tenka laviruoti. Man tai davė daug tvirtumo ir pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad aš galiu.
– Esate moteris-staigmena. Ką dar sugalvosite?
– Dar mokausi kaulų pavadinimų! (Juokiasi.) Iš tiesų nežinau, leidžiu gyvenimui mane nustebinti. Dar vienas dalykas, ką supratau besimokydama pilotuoti, kad gyvenimo skrydyje esu ne pagrindinis, o antrasis pilotas – pilotuoju, daug padarau, bet gyvenimas pateikia daugybę staigmenų. Įvairios pažintys, susitikimai, galimybės – iš vienų dalykų išeina kiti ir susidaro įvairios grandinėlės, o aš tiesiog leidžiu sau klausytis savo vidinio balso ir intuicijos.
Kaip sakoma, jei tenka save įkalbinėti ko nors imtis, tai – ne tavo dalykas, jei tenka save atkalbinėti – tavo. Man labai svarbu girdėti savo vidinį balsą ir aš ganėtinai gerai girdžiu, kada save įkalbinėju, o kada atkalbinėju.
