„Kadangi nešioju kojos protezą, turėjau įvairių baimių, bet matydama, kaip sužadėtinis bendrauja su mano dukra iš ankstesnių santykių, kiek jai skiria meilės, kaip rūpinasi, supratau, kad būtų neteisinga nesuteikti galimybės jam tapti tėčiu“, – LRT.lt sako nuomonės formuotoja Roberta Orlauskaitė, pastaruoju metu savo socialiniuose tinkluose ne tik kalbanti apie žmonių su negalia įtrauktį, bet ir pasidalijanti antrojo vaikelio laukimo akimirkomis. Tiesa, laukdama naujo šeimos nario, veiklioji Roberta puoselėja ir daugiau tikslų ir svajonių – yra pasiryžusi nubėgti 21 km maratone ir išleisti šviečiamąją knygą vaikams.
– Ne vienus metus socialiniuose tinkluose (ir ne tik) atvirai dalijatės savo patirtimis apie gyvenimą su kojos protezu, užsiimate švietėjiška veikla, kalbate apie žmonių su negalia įtrauktį. Pastaruoju metu pasidalijate ir labai džiugiomis vaikelio laukimo akimirkomis.
– Gyvename išties labai džiugiomis emocijomis, gera pagaliau jomis pasidalyti ir su kitais. Iš tiesų pirmi mėnesiai nebuvo tokie jau lengvi. Kai laukiausi pirmosios dukros Elzės, viskas buvo taip sklandu, kad atrodo, net nejaučiau, jog laukiuosi: iki penkto mėnesio jodinėjau, buvau labai aktyvi, visur dalyvavau, šįkart jaučiausi tarsi keliems mėnesiams iškritusi iš gyvenimo.
Visi sveikino, džiaugėsi, o mano savijauta buvo ganėtinai prasta, labai pykino, todėl daug laiko leidau namuose, nenorėjau niekur eiti, nieko veikti, net ir naujiena nelabai norėjosi dalytis.
Aplinkiniai ramino, kad pasibaigus pirmoms 12 savaičių savijauta pagerės, bet nieko panašaus – atėjo 14, 16 savaitės, bet jokio pagerėjimo nebuvo. Savotiškas lūžis įvyko išsiruošus atostogų į Afriką, Mauricijų. Kelionę susiplanavome dar nežinodami, kad pastosiu, tad jai artėjant nerimavau, kaip viskas bus, neramino ir 15 valandų skrydis, bet laimei, savijauta pasitaisė ir atostogomis galėjau iš tiesų pasidžiaugti. Pastarosiomis savaitėmis jaučiuosi vėl sugrįžusi į save, vėl noriu bendrauti, veikti ir dalytis savo džiaugsmu.
– Vaikelis buvo planuotas ar veikiau likimo staigmena?
– Vaikelis planuose buvo, tik nežinojome, kada jis pasibels. Kadangi nešioju protezą, turėjau įvairių baimių, susijusių su galimybe išnešioti, gimusio vaikelio priežiūra, tačiau matydama, kaip sužadėtinis bendrauja su mano dukra iš ankstesnių santykių, kiek jai skiria meilės, kaip rūpinasi, supratau, kad būtų neteisinga nesuteikti galimybės jam tapti tėčiu. Kaip asmenybė jis tikrai turi ką duoti, gali daug išmokyti ir išugdyti teisingą, dorą pilietį.
O ir Elzė labai laukia, kada pagaliau taps vyresne sese. Sužinojusi, kad šeimoje bus dar vienas narys, ji prisipažino galvojusi, kad teks liūdėti augant vienai, todėl naujiena ją labai pradžiugino. Tiesa, pirmais mėnesiais jai nieko nesakėme, tačiau ji vis nerimo – sakė, kad mano pilve kažkas krebžda, turbūt brolis ar sesė. (Nusijuokia.) Nelengva nuo jos ką nors nuslėpti, nes ji labai išmintinga. Kaip sakau, sena siela, su ja bendraujant, sunku patikėti, kad jai tik septyneri.
– Gražu žiūrėti, kaip sužadėtinis Gediminas sutaria su jūsų dukra Elze. Lengvai užsimezgė jų tarpusavio ryšys?
– Dažnas nustemba sužinojęs, kad jis nėra jos tėtis. Mums labai pasisekė, nes ir su Elzės tėčiu gražiai bendraujame, išlaikome sveiką ir draugišką tarpusavio santykį. Matydamas ir jausdamas, kaip Gediminas myli jo dukrą, jis netgi pasveikina mano sužadėtinį Tėvo dienos proga.
Aišku, viskam reikėjo laiko. Kai mūsų gyvenime atsirado Gediminas, Elzei buvo treji. Iš pradžių ji buvo linkusi Gediminą tarsi ignoruoti, o jis nelabai turėjo bendravimo su vaikais patirties, tad buvo labai atsargus. Viskas pasikeitė man dalyvaujant šokių projekte. Kadangi Gediminas gyveno netoli LRT, eidama ruoštis filmavimams dukrą pradėjau palikinėti su juo. Pradėję leisti laiką dviese jiedu susibendravo, atsirado ryšys, kažkokių juokelių, bendros veiklos. Dabar galiu tik džiaugtis, kad jų ryšys toks šiltas ir gražus.
– Ar matydami, kaip gražiai visi sugyvenate, aplinkiniai neragino tuoktis, ar neklausinėjo apie dar vieną vaikelį?
– Dėl mano būklės apie vaikelį visi kalbėdavo labai atsargiai, tačiau apie vestuves klausimų tikrai sulaukdavome. Nors jau esame susižadėję, vestuvių teks palaukti – norime susikurti sau gražią šventę, pasimėgauti ir atsipalaiduoti, todėl palauksime, kol gims vaikelis. Iš tiesų visai nesvarbu, kada bus vestuvės, nes ir taip jau esame šeima. Beje, simboliška, kad mūsų vaikelis turėtų gimti kaip tik tą dieną, kai minėsime savo pažinties sukaktį. Neplanuotas, bet labai gražus sutapimas.
– Turbūt jau žinote, turėsite dar vieną dukrą ar sūnų.
– Žinome, tik kol kas dar neatskleidžiame. Tiesa, šiais laikais populiarių lyties atskleidimo vakarėlių nenorėjome, tai – ne mums. Tiesiog labai džiaugiamės, kad mūsų šeima pagausės. Vis dėlto Elzei tai labai svarbu, todėl užsakėme nedidelį tortuką, kad prapjautume ir taip jai atskleistume, kas gims. Tačiau nutiko visiškas fiasko! (Juokiasi.) Pradėję pjauti tortą, supratome, kad viduje – visai ne ta spalva! Teko viską paaiškinti ir parodyti, jog dokumente parašyta kas kita.
– Elzei jau septyneri, nemažai laiko praėjo nuo tada, kai tapote mama. Kaip manote, ar per tą laiką labai pasikeitė požiūris į motinystę ir mažylio atėjimą?
– Kai laukiausi Elzės, man buvo 25-eri, mažiau visko žinojau ir buvo ramiau. Dabar žinau per daug, kad būčiau rami. Kuo daugiau domėjausi ir sužinojau, tuo daugiau kilo įvairių minčių ir nerimo. Todėl stengiausi atidžiau prisižiūrėti, pasidariau visus įmanomus tyrimus. Gyvenau tarsi savotiškais etapais nuo vieno tyrimo iki kito ir kiekvieno jų rezultatų laukiau su jauduliu. Dabar, kai savo išgyvenimais dažniau pasidaliju socialiniuose tinkluose, suprantu, kad aš tokia ne viena – visos būsimos mamos gyvena tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais.
Pažiūrėsim, kaip seksis auginti vaikelį. Mano Elzė nuo mažų dienų buvo labai empatiškas ir supratingas vaikas, atrodo, vos pradėjusi vaikščioti jau suvokė, kad negaliu greitai eiti ar bėgti, todėl nuo manęs nenutoldavo, nepasileisdavo lėkti. Įdomu, kaip bus dabar, nors net neabejoju, kad dukra bus didelė pagalba, ji jau dabar įsitraukusi ir labai viskuo domisi.
Kita vertus, manau, kad į antrojo vaikelio auginimą žiūrėsiu ir kiek paprasčiau – viskas jau patirta, žinoma ir aišku. Pagalvoju ir apie tai, kad augindama antrąją atžalą pasistengčiau surasti daugiau laiko sau, atsikvėpti, nes tai labai svarbu mamos būsenai.
– Visada buvote labai veikli, per pirmąsias motinystės atostogas tiek visko veikėte, kad sunku patikėti, jog šįkart bus kitaip.
– Apie tai jau taip pat pagalvoju. Pirmąkart iš tiesų turėjau labai daug veiklos – jodinėjau, dirbau su renginių planavimo verslu, turėjau savo elektroninę parduotuvę, taigi tas laikas labai greitai prabėgo.
Dabar jau taip pat pagalvoju, ką reikės daryti. Kaip ir minėjau, prasta savijauta pavasarį buvo kiek pristabdžiusi, todėl susimažinau atsakomybių, renginių planavimo versle veiklos pasilikome tiek, kad ji teiktų malonumą. Tiesiog susitelkiau į pagrindinį savo darbą įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“, turinčiu daug atsakomybių ir apimantį daugybę procesų, kuriuos reikia suvaldyti. Dirbu su labai svarbiu projektu.
Prieš pastodama turėjau ir įvairių planų, susijusių su kitomis savo veiklomis, pvz., bėgiojimu. Jau turėjau susiformavusią rutiną, buvo atsiradęs pastovumas. Pernai buvau užsispyrusi nubėgti 5 km maratone, tačiau, kaip sakoma, apetitas auga bevalgant, tad nubėgau 10 km, o šiemet buvau užsimojusi įveikti 21 km. Nors dėl nėštumo viskas nusikėlė, tikiuosi pavasarį vėl sugrįžti į trasą.
Vis tik norisi bėgti ne tik dėl savęs – pagalvoju, kad būtų gražu padaryti ką nors gera ir surinkti lėšų, kad jas galėčiau paaukoti. Atrodo, kad viena vis tiek nepaaukosiu tokios sumos, kokią galėčiau surinkti pakvietusi kitus prisidėti.
Taip ir kitiems pagelbėčiau, ir man būtų daugiau motyvacijos ir prasmės. Juolab kad pamenu, jog anksčiau bėgioti man labai patiko, bet atėjo akimirka, kai savęs klausiau, dėl ko visa tai darau, kokia to prasmė. Suvokimas, jog kam nors padedu, tikrai mane vestų į priekį. Aišku, smagu matyti, kad ir savo šeimai darau teigiamą poveikį, sužadėtinis taip pat pradėjo bėgioti, o ir Elzė jau prašė sportinės aprangos.
– Užsiminėte apie galimybę daryti gera. Galima drąsiai teigti, kad dalydamasi savo istorija žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose tapote įkvėpimu kitiems, taip pat prisidedate prie to, kad visuomenės požiūris į žmones su negalia keičiasi, jų įtrauktis didėja.
– Labai gera būti pokyčio dalimi. Sulaukiu žinučių, kuriose pasakojama, kad mano istorija paveikia, kad įkvepiu kitus žmones, turinčius negalią, jų artimuosius. Kiekvienam stengiuosi atrašyti, stengiuosi juos padrąsinti ir pasidalyti savo patirtimi ir žiniomis.
Negalios tema ir toliau išlieka man svarbiausia – noriu apie tai kalbėti, edukuoti ir šviesti visuomenę. Džiugu, kad ir įvairiose įmonėse bei organizacijose vis dažniau kalbama apie įtrauktį ir įvairovę. Kai kurios įstaigos jau įdarbina specialistų, atsakingų už žmonių su negalia įtraukimą, jų darbo vietos, sąlygų pritaikymą. Pati neretai vykstu į įvairias įmones ir dalijuosi savo patirtimi ir žiniomis, jas nuolat gilinu, papildau statistiniais duomenimis ir pan.
Turiu ir daugiau minčių, kaip dar prisidėti prie pokyčių ir visuomenės sąmoningumo. Esu parašiusi šviečiamojo pobūdžio knygelę vaikams, kurioje per pasakos motyvus pasakoju, kaip priimti kitokį vaiką ir kaip jis jaučiasi, kai nėra priimtas. Deja, literatūros šia tema kol kas praktiškai neturime, yra viena knyga išversta iš vokiečių kalbos, kurioje pasakojama apie klausos negalią turintį vaiką, tačiau kiti sutrikimai neminimi.
Matau, kad, integruojant negalią ar skirtingų sutrikimų turinčius vaikus į bendrojo ugdymo įstaigas, kiti vaikai ir mokytojai dažnai nežino, kaip juos priimti, kaip į juos reaguoti. Iš to nesupratimo gali kilti patyčių. Todėl man labai svarbu keisti visuomenės požiūrį ir paaiškinti vaikams, kad žmonių yra visokių ir tai yra normalu. Todėl labai tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti savo sumanymą ir galbūt motinystės atostogos taps tam puikia proga.
– Ar tarp tiek veiklų lieka laiko atokvėpiui?
– Kai namuose būname visi kartu, su augintiniu, pailsiu ir atsikvepiu geriausiai. Pasigaminame ko nors skanaus, žiūrime filmus, drauge leidžiame laiką. Mėgstame keliauti, tik paprastai mūsų išvykos būna tokios aktyvios, kad po jų vėl reikia atostogų.
– Vadinasi, nieko netrūksta?
– Kai pagalvoji, kartais tiesiog per mažai džiaugiamės tuo, ką turime. Aš turiu dukrą, kuria galiu didžiuotis, šeimoje viskas gerai, visi sveiki, turiu sau patinkantį darbą, netrukus namuose mūsų bus daugiau. Vadinasi, viskas gerai ir visko užtenka.
