„Į savo gyvenimo kalną užlipau!“ – džiaugėsi operos solistas ir laidos „Duokim garo“ vedėjas Liudas Mikalauskas, per atostogas Turkijoje pasiekęs 5137 metrų aukščio Ararato viršūnę. Jis pripažįsta, kad iššūkis nebuvo lengvas, o apie jį galvojo metus, tačiau džiaugiasi, kad tikslą pasiekti pavyko. Beje, jis prisipažįsta, kad prie to prisidėjo ir pusantrų dukrytė, padėjusi jam treniruotis.
L. Mikalauskas LRT.lt pasakoja, kad tokia atostogų idėja prieš metus kilo spontaniškai, kai būdamas bičiulių kompanijoje išgirdo apie jų planus, keliauti į Turkiją ir kopti į Araratą. „Kažkaip net nepagalvojęs įsijungiau į pokalbį ir pasakiau, kad ir aš keliausiu. Bičiuliai tik nusistebėjo – kaip tu kopsi? Ar dainininkams tikrai užtenka fizinio pasirengimo? Tačiau patikinau, kad per metus pasiruošiu ir visus reikmenis susipirksiu“, – prisimena solistas.
Jis pripažįsta, kad per tą laiką nuolat sukosi mintys, kad reikia ruoštis – nors ir ne į Everestą kopti planavo, 5 km aukštis vis tiek reikalauja didelio pasirengimo ir techninių priemonių.
„Taigi visus metus rinkausi reikiamus daiktus, o pasiruošti kelionei padėjo jauniausia dukra, kuriai dabar – pusantrų. Nusipirkau nešynę ir pasikabinęs ant nugaros kone kasdien su dukra eidavau pasivaikščioti aplink kaimą. Buvo daug nepaprastai malonių pasivaikščiojimų su dukra, tad tikiuosi, kad ši tradicija išliks ir po Ararato. Aišku, kiti vyrai buvo geriau pasiruošę, eidavo į sporto salę, bet aš tam laiko neturėjau, taigi kiek dukra mane ištreniravo, tiek ir buvau pasiruošęs“, – šypsojosi L. Mikalauskas.
Jo ir bendražygių kelionė truko savaitę ir prasidėjo 1700 km. aukštyje virš jūros lygio. Kadangi prieš kopiant į Araratą reikėjo aklimatizuotis, keliautojai pirmiausia užlipo į 4 km aukščio Sufano kalną.
„Mūsų vadovas Tadas Jeršovas sakė, kad šis kopimas bus nesudėtingas, skirtas tik aklimatizacijai, bet man ir jo užteko, kad galvočiau, ar tikrai galiu įveikti dar didesnį aukštį. Iš tiesų kiekvienas kilometras buvo sunkiai atlaikomas, ne visi išsisukome be galvos skausmų ar prastos savijautos.
Buvo įdomu pasimatuoti deguonies kiekį kraujyje pulsoksimetru. Jei jo rodmenys įprastomis sąlygomis Lietuvoje nukrenta iki 90-ies procentų – jau negerai, o kalnuose, 4 km aukštyje prietaisas rodė, jog daugelio kraujyje – 85 proc. deguonies ar net mažiau. Kai kuriems dėl to tikrai buvo nelengva, mėlo lūpos.
Laimei, manęs deguonies trūkumas labai nepaveikė, tačiau besileisdamas nuo Ararato pradėjo nemenkai skaudėti galvą, tad teko gelbėtis nuskausminamaisiais. Vis tik galiu pasidžiaugti, kad viską kelionę pavyko įveikti be didesnių sveikatos problemų“, – įspūdžiais dalijosi solistas.
Kopdami į Araratą keliautojai kasdien įveikdavo maždaug po kilometrą aukščio, teko kopti ir akmenimis, ir slidžiais takais, ir paskutinėje atkarpoje pasitinkančiu šalčiu, sniegu bei ledu, per kurį kopti teko ant batų užsidėjus specialias alpinistų kates.
„Prieš tai nerimavau, ar greitai reikės judėti, ar nepadusiu, tačiau supratau, kad kopimas tikrai įveikiamas, nes tenka eiti dedant koją už kojos, labai lėtai, po truputį per 5–6 valandas įveikiant 1 horizontalų kilometrą“, – pasakojo Liudas.
Jis pripažįsta anksčiau manęs, kad kopiantieji į kalnus gali nuolatos grožėtis įstabiais vaizdais, tačiau lipdamas į Araratą suprato – pavijus nuovargiui dažniausiai prieš save matai tik prieš tave lipančio žmogaus kulnus. Pasigrožėti juosiančiomis panoramomis pavyksta tik stabtelėjus atsikvėpti. Tik sustojęs pakeli akis ir pamatai vis kitokius peizažus ir tie vaizdai kaskart nustebina, pastebi pašnekovas.
„Aišku, ne dėl vaizdų viskas. Norėjosi bent kartą gyvenime užkopti į kalną, tikrą kalną. Ir taip pasitikrinti savo jėgas, pasižiūrėti, ar esi fiziškai silpnas, ar ištvermingas. Ištvermės, žinoma, labai reikėjo. Net ir tai, kad savaitę gyvenome 16 skirtingų profesijų, patirčių ir charakterių vyrų kompanijoje buvo tam tikras išbandymas. Taigi ši kelionė buvo galimybė pasitikrinti ir pasižiūrėti, ar valios užtenka tik scenoje ir šeimoje, ar ir tokiuose fiziniuose išbandymuose“, – pripažino L. Mikalauskas.
Jis neslepia, kad visus metus laukiant kelionės širdis virpėjo, lydėjo dvejonės – ar tikrai reikia. Sako, ir gavęs kiekvieną kelionei įsigytą daiktą, jį imdavo virpančiomis rankomis. Ypač daug jaudulio buvo likus savaitei iki išvykos, todėl ypač džiugina tai, kad pagaliau visa ta įtampa atslūgo ir metų tikslas buvo pasiektas:
„Esu labai laimingas, nes tikrai buvo akimirkų, kai galvojau, jog nepavyks. Užlipus pasitiko ir puikus oras – nebuvo nė menkiausio debesėlio, atsivėrė gražiausios, saulės nutviekstos viršukalnės. Galima sakyti, kad užlipome pačiu laiku, nes mums leidžiantis atsirado debesų, uždengusių taip, kad buvo sunku įžiūrėti net ir drauge einančius.
Taigi labai džiaugiuosi, kad pasiekiau savo kalną. Vyrai jau klausinėja, ar dar kopsiu. Atsakau, kad tai buvo pirmas ir vienintelis mano kalnas, o jie tik mosteli – jei jau kartą užkopei, norėsi ir vėl. Kol kas manau, kad savo viršukalnę pasiekiau ir įsirašiau dar vieną pliusiuką savo gyvenimo knygoje, o kaip bus, pažiūrėsime.“
Kaip solistui sekėsi kopti, buvo galima išvysti trumpuose vaizdo įrašuose, kuriais dalijosi savo socialiniame tinkle. Juose užfiksuoti ir į kalnus daiktus nešę asiliukai, ir beveik 4 km aukštyje įsikūrę suvenyrų prekeiviai, ir įstabūs vaizdai bei žemiau pasilikę debesys. Matyti ir kopiant besikeičiančios keliautojų emocijos, pasivijęs nuovargis ir džiaugsmas, pasiekus tikslą.
L. Mikalausko kelionės akimirkos – ir nuotraukų galerijoje.
