Psichiatras Mindaugas Šablevičius LRT.lt sakė, kad šiais laikais nemažai žmonių domisi psichikos sveikata, ir tai yra gerai, bet kartais jie įsijautę sau ar aplinkiniams nustato diagnozes ir ne visada būna teisūs. Visgi klinikinę diagnozę turėtų patvirtinti gydytojas, lygiai kaip ir tada, kai kalbame apie kūno ligas.
M. Šablevičius atkreipė dėmesį į tai, kad psichikos sutrikimai išties yra paplitę – statistika rodo, kad maždaug kas trečiam Europos Sąjungos gyventojui kartą per metus gali pasireikšti tam tikri jų simptomai, tik dalis jų nesunkūs, užeina ir praeina nesilankant pas specialistus, kaip kad lengvesnės nerimo bei depresijos sindromų formos. Juos galima palyginti su lengvesnėmis virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis – pasloguoji kokią savaitę ir praeina. Be pagalbos jau neapsieisite, jei užklups bronchitas ar plaučių uždegimas.
Taigi sutrikimų apstu, bet netrūksta ir žmonių, kurie linkę juos diagnozuoti sau ar kitam be reikalo, ir neretai jie tai daro tarsi norėdami suversti atsakomybę diagnozei, užuot pripažinę savo netinkamus pasirinkimus.
Straipsnis trumpaiSTRAIPSNIS TRUMPAI
- Kartais asmenybės bruožai, kurių turime daugelis, painiojami su psichikos sutrikimais – išties egoizmas ar išsiblaškymas dar nereiškia, kad žmogus serga narcizizmu ar turi ADHD.
- Pasitaiko, kad turintieji bendravimo sunkumų sau diagnozuoja autizmo spektro sutrikimą, nors jiems tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi.
- Depresiją žmonės neretai laiko liga, kuria tiesiog susirgo, neįvertindami to, kad ji atėjo palengva, patiriant daug nerimo ir sunkumų darbe ar kitose srityse.
- Daugeliu atveju naudingas dienotvarkės sureguliavimas, laiko socialiniuose tinkluose ribojimas, dvasinės praktikos. Žmonėms labai nesinori gyvenime kažko keisti, bet būtent tai jiems padėtų pasijusti geriau.
- Sunkumai – gyvenimo dalis, tačiau jei jie užsitęsia, trukdo kasdienybei – metas ieškoti pagalbos.
Narcisizmas ar egoizmas?
Psichologė Genovaitė Petronienė išskyrė diagnozių, kurias jos pacientai sau ar aplinkiniams nusistato dažniausiai, trejetuką: labai daug žmonių nustato savo partneriams narcisizmą, taip pat populiaru sau nustatyti aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (angl. ADHD), pasitaiko ir nepagrįsta autizmo spektro sutrikimo diagnozė, kurią sau nustato suaugusieji.
Narcisizmas, pasak abiejų pašnekovų, išties neretai pasitaikanti asmenybės psichopatologija, tačiau kartais nesutariantys partneriai vienas kitą tuo pradeda kaltinti be reikalo.
„Kartais įprastą žmogui egoizmą, kurio daugiau ar mažiau turime kiekvienas mūsų (seniau tai dar vadinta puikybės yda) priskiriame prie narcizinio tipo asmenybės sutrikimo. Būna, žmogus į klausimą apie partnerį atsako „Nėra lengva gyventi su narcizu“, nors gal jo partneris tiesiog turi gana daug egoizmo“, – sakė M. Šablevičius.
G. Petronienė pastebėjo, kad būna ir taip, jog žmogus, kuris yra tiesiog neempatiškas, egoistiškas, ne vienus metus gyvena su išrinktuoju, kuris yra tylus, prisitaikantis. Ir galiausiai tas tylusis vieną dieną sprogsta pratrūkęs kaltinimais, kad partneris jo niekada negirdėjo ir nepaisė. Tačiau tai gali būti ne narcisizmas, o toks santykių modelis, kai vienas neišsako savo poreikių, kitas yra nejautrus ir jų nesupranta, ir jie abu jaučiasi nelaimingi.
Psichologė sakė: „Dalis kitą narcisizmu kaltinančių asmenų patys turi tam tikrų problemų arba narcisistinių savybių. Tarkim, žmogus gali būti isteriškas, nevaldantis savo emocijų ar itin jautrus, o jam atrodo, kad dėl visko kaltas kitas. Kartais atsakomybę reikia dalytis perpus. Galiausiai, pasipūsti, pasigirti ir nuvertinti kitą kartais pasitaiko kiekvienam mūsų, tai nėra tikrasis narcisizmas. Jis yra tada, kai kitas žmogus nuolatos laikomas tik objektu savo savivertei pakelti – jis arba nuolat kritikuojamas, arba vis jam giriamasi ir laukiama jo liaupsių.“
ADHD ar išsiblaškymas?
„ADHD taip pat populiari neteisinga diagnozė. Tai lyg ir nėra kažkas blogo, tiesiog tai reiškia, kad žmogus yra hiperaktyvus, daro tai viena, tai kita, šokinėja jo dėmesys, jis pradėjo skaityti knygą, tada atsidarė socialinį tinklą – na, ir kas čia tokio. Tačiau darbe jis neretai užmiršta, ką žadėjęs, ar kažką supainioja darydamas penkis darbus vienu metu“, – pastebėjo G. Petronienė.
Ji pabrėžė, kad žmogui, turinčiam ADHD būdingų bruožų, yra labai naudinga riboti informacijos srautą ir nesiblaškyti nuo vienos veiklos prie kitos. Tačiau dažnam nesinori to daryti, jam patogiau elgtis taip, kaip yra pratęs, ir kaltinti dėl to savo prigimtį.
M. Šablevičius pastebėjo, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą kartais be reikalo nusistato ir žmonės, keliantys sau didelius akademinius reikalavimus. Tarkim, studentas, visą laiką siekiantis kuo geresnio įvertinimo, dėl to patiria nerimo būseną, ir tas nerimas pradeda trukdyti įsisavinti naują informaciją – o jam ima atrodyti, kad sunku sutelkti dėmesį. Vis dėlto įprastai šis sutrikimas pasireiškia pradinėse klasėse.
Austistas ar introvertas?
Autizmo spektro sutrikimas taip pat paprastai nustatomas dar vaikystėje, bet jį kartais sau nustato ir suaugę žmonės, turintys bendravimo sunkumų, jaučiantys socialinį nerimą ir sunkiai pritampantys naujoje aplinkoje.
„Būna, kad žmogus, kuris darželyje, pradinėse klasėse didesnių adaptacijos sunkumų neturėjo, jų pradeda patirti, kai gyvenimas tampa sudėtingesnis. Ir jis tas savybes bando priskirti autizmo spektrui, nors iš tiesų jam tik trūksta pasitikėjimo savimi“, – aiškino specialistas.
Pasitaiko ir kitų netikslių diagnozių. Pavyzdžiui, žmogus, kurio nuotaika yra „banguojanti“, diagnozuoja sau bipolinį sutrikimą, nors iš tiesų tai būna natūrali nuotaikų kaita – bipolinis sutrikimas nustatomas, kai liūdesys, depresinė būklė pereina į maniją, per kurią nuotaika bent kelias savaites tampa liguistai pakili.
Obsesinį kompulsinį sutrikimą (angl. OCD), pasireiškiantį pasikartojančiu liguistu elgesiu, žmonės kartais nustato savo partneriui, kai ima erzinti tam tikros jo savybės. Tarkim, vienas šeimoje yra pedantiškai tvarkingas, kitas tvarkytis nenori, tuomet jis tą daryti vis raginantį sutuoktinį galiausiai apkaltina turintį sutrikimą.
Depresija neatsiranda savaime
M. Šablevičius išskyrė ir klaidingą hiperdiagnostiką, kai kalbama apie depresiją. Paprastai jos sindromas nustatomas teisingai, bet jis klaidingai laikomas atskiru sutrikimu, liga, kai iš tikrųjų tai yra kitų problemų pasekmė.
„Depresijos sindromas yra simptomų rinkinys, kaip ir karščiavimo ar skausmo sindromas – tai nėra liga, priežasčių gali būti daug. Dažnai žmogus sako, kad jis susirgo depresija, turėdamas omeny, kad tada jis tapo prislėgtas, prarado malonumo jausmą ir galiausiai tapo nelaimingas. Bet yra kitaip – jūs ne susergate depresija ir dėl to tampate nelaimingu žmogumi, o dėl to, kad darėte neteisingus pasirinkimus gyvenime, kyla depresinis sindromas“, – aiškino psichiatras.
Ir patikslino, kad tik maždaug 10 proc. atveju pasireiškia vadinamoji bipolinio tipo depresija (kitaip – bipolinio afektinio sutrikimo depresinė fazė, arba endogeninė depresija), kuri mažai priklauso nuo žmogaus sprendimų.
Kitais atvejais depresinis sindromas pasireiškia, kai žmogus kurį laiką jaučia nerimą ir jaučiasi nelaimingas. Tarkim, jam nepatinka darbe, jame jis perdega ir dirba tik dėl pinigų, darbas jam nėra savirealizacijos forma. O gal jį slegia socialiniai ryšiai su aplinkiniais, kurių pakeisti jis negali.
„Tokie dalykai žmogų slegia, kelia jam nuolatinį nerimą, kuris ir išeikvoja jo serotonino bei kitų neuromediatorių atsargas galvos smegenyse, ir tai sukelia depresinį sindromą. Tačiau tai nebus liga, o sindromas, užklupęs dėl nepalankių gyvenimo aplinkybių“, – pastebėjo psichiatras.
Tai daug pasako ir apie depresijos gydymą. „Medikamentai gydo tik pasekmes ir neretai to reikia, bet reikia galvoti ir apie priežastis – čia padės psichoterapija, dvasinės konsultacijos ir dienotvarkės sureguliavimas. Jeigu norima pasveikti, geriausia pasitelkti visus metodus. Medikamentinis gydymas pagrindiniu tampa gydant endogeninio (bipolinio) tipo depresiją, nors ir šios depresijos formos atvejais yra svarbu derinti medikamentinį gydymą su nemedikamentinėmis priemonėmis“, – pabrėžė psichiatras.
Riba yra slidi
Kodėl mes linkę į hiperdiagnostiką? M. Šablevičius išskyrė dvi priežastis. Viena jų yra ta, kad psichiatrijoje neretai sunku atskirti normą nuo patologijos, riba tarp jų yra slidi (pvz., onkologams yra aiškiau, kaip atskirti gerybinį auglį nuo piktybinio). Tad objektyvių kriterijų trūksta ir psichiatrams, o juo labiau jų trūksta paprastiems žmonėms.
Be to, dalis sindromų būna nulemti mūsų netinkamų pasirinkimų ir disfunkcinių santykių, kuriuose dalyvauja ir kiti žmonės, ir spręsti šiuos klausimus sudėtinga – lengviau gali atrodyti savo būseną priskirti medicininei diagnozei, galbūt tikintis, kad ją išspręs specialistas, o patys galėsite sakyti, kad tokia jau diagnozė ir nieko negalite padaryti.
G. Petronienė pastebėjo: „Suaugusieji, susikūrę diagnozę, nesijaučia niekam tikę ir tarsi nusimeta atsakomybę už savo veiksmus. Tai tarsi indulgencijos nusipirkimas – aš geras ir nekaltas.“
Pats diagnozės nusistatymas nėra blogis, tai daug geriau, nei ignoruoti kylančius sunkumus ir numoti į juos ranka, bet kartais nustačius ligą viskas jai ir nurašoma, nors žmogus, pasistengęs ar padedamas psichikos sveikatos specialistų, galėtų savo gyvenime šį tą pakeisti į gerąją pusę.
