Kai dabar šukuojasi savo neilgus plaukus, kaunietė psichoterapeutė Rasa Andrikienė vis jais pasidžiaugia – ne jų grožiu, o vien tuo faktu, kad jie yra. Tiesa, ji jaučia ir nerimą, kad gali bet kada jų vėl netekti. Nemažai žmonių tuo metu, kai ji drąsiai vaikščiojo plika galva, galvojo, kad toks jos stilius arba gyrė ją už drąsą – bet ji LRT.lt patikino, kad į tuos laikus grįžti tikrai nenorėtų.
Plaukų Rasa neteko 2021 m. kovą dėl alopecijos – ligos, apie kurią iki tol nė nebuvo girdėjusi. Vasario pabaigoje šukuodamasi ji pastebėjo, kad labai smarkiai slenka plaukai. Kažkiek jie slinko ir seniau po gimdymo, bet čia viskas buvo daug rimčiau – jie tiesiog krito kuokštais, o išsiplovus galvą padengdavo visą nugarą.
Rasa suskubo pas gydytojus, kurie diagnozavo alopeciją, bet niekuo padėti negalėjo. „Tiesa, buvo skyrę vienus vaistus, bet ypač stiprius, galinčius pažeisti kepenis – nusprendžiau, kad verčiau jau liksiu be plaukų nei be kepenų“, – žvaliai pasakojo psichoterapeutė.

Kodėl plaukai slenka, gydytojai – konsultavosi gal su penkiais – aiškiai taip ir nepasakė, tik visi teiravosi, kokį stresą ji neseniai patyrė, tad turbūt dėl visko ir bus kaltas stresas.
Rasa ypatingos traumos tuo metu neišgyveno, bet visgi įtampos patyrė – buvo pandemija, trys vaikai mokėsi nuotoliu ir, pasak mamos, buvo linkę tiesiog imituoti mokymąsi, vyras buvo išvykęs dirbti į užsienį, be to, slėgė per televiziją ir radiją vis skambančios grėsmingos žinios apie koronavirusą – tad, ko gero, tokių neigiamų išgyvenimų ir pakako, kad kiltų autoimuninė liga.
Rasa bandė griebtis visokių maisto papildų, serumų bei losjonų, bet plaukų beveik neliko vos per kelias savaites. Tiksliau, jie pirmiausia nuslinko nuo galvos šonų, ant viršugalvio jų dar buvo likę – bet Rasai tokia šukuosena atrodė taip apgailėtinai, kad ryžosi visai nusiskusti.
Išsiverkė ir nusprendė gyventi toliau
Kaip moteriai pavyko su tuo susigyventi? Ji atsiminė, kaip vieną vakarą išsiplovusi galvą pripažino sau, kad situacija tikrai prasta, galvos šonuose – pliki plotai. Paskambino vaizdo skambučiu draugei, parodė jai, kas nutikę, draugė pripažino, kad situacija tikrai bloga ir pasisiūlė atvažiuoti pasikalbėti.

„Aš jai pasakiau, kad važiuoti nereikia ir pradėjau verkti – prieš tai norėjau padėti telefoną, bet nespėjau. Tada ji pasakė, kad tikrai atvyks, pasiėmė ir kitą draugę – tą vakarą aš joms kaip reikiant išsižliumbiau. Užtat kitą dieną atsibudusi nusprendžiau, kad reikia gyventi toliau“, – atsiminė Geštalto krypties terapeutė.
Ir pridūrė, kad moteriai, kuri savo vertę tiesiogiai sieja su išvaizda, tai būtų buvusi visiška tragedija – o ji niekada nesijautė gražuole ir išvaizdos nesureikšmino, nors, žinoma, skaudu buvo ir jai. Dar ji pastebėjo, kad jos gyvenime procesai paprastai vyksta sparčiai – ji greitai plaukų neteko, bet greitai su tuo ir susitaikė.
Laimei, šiais laikais yra permanentinis makiažas ir visokie pravedimai, padedantys tai užmaskuoti. Na, o keletą metų pagyventi be plaukų ant kojų man netgi labai patiko.
Taigi, ji nusiskuto plaukų likučius, nusipirko peruką ir jį užsidėjusi nuėjo konsultuoti kliento. „Atėjęs klientas pastebėjo, kad pakeičiau šukuoseną, paklausė, ar nebuvo gaila plaukų – numykiau, kad ne. Ir sėdėdama vis galvojau, kaip su peruku nepatogu, rodėsi, galvą niežti, o gal perukas kažkur pasislinko? Bandžiau jį taisytis, bet tada jis turbūt tikrai pasislinko, galiausiai suvokiau, kad taip svarstydama jau nedarau savo tiesioginio darbo“, – atsiminė Rasa.
Baisiausia – pirmą kartą
Po dar kelių nevykusių bandymų moteris nusprendė, kad gyvens be peruko. „Na, su jo sukeliamais nepatogumais – tai niežti, tai karšta – susitaikyti galima, bet ne mano aviniškam charakteriui taikytis prie nepatogumų“, – pastebėjo psichoterapeutė.
Kadangi tuo metu buvo vėsus kovo mėnuo, lauke ji kurį laiką vaikščiojo su kepurėmis. Bet vieną šiltesnę dieną teko ryžtis į parduotuvę leistis be jo. „Ėjome dviese su dukra, abi jautėmės nejaukiai, aš galvojau, kaip visi į mane spoksos. O tada padariau „atradimą“ – pasirodo, visi žmonės turi savų reikalų, vaikšto įsmeigę akis sau po kojomis, į prekių lentynas ir jiems visai nesvarbu, kaip tu atrodai – na, kai kurie į tave žvilgteli, ir tiek“, – pasakojo Rasa.

Be to, paaiškėjo, kad kai kuriems žmonėms savitą stilių turinti Rasa atrodo kaip menininkė, nusiskutusi plaukus tyčia. Kartą, kai ji su drauge vaikštinėjo Palangoje, bičiulė stebėjo aplinkinių reakcijas ir komentavo: „Šitas į tave pažiūrėjo kaip į stileivą“, „Šitas visai nepažiūrėjo“ ir pan.
Ją jau apraudojo
Netrukus po to, kai ryžosi vaikščioti plika galva, Rasa apie šį apsisprendimą nusprendė pranešti feisbuke ir paaiškinti situaciją. „Ten didžiosiomis raidėmis parašiau: „MAN NE VĖŽYS“, nes daugeliui plika galva asocijuojasi būtent su juo. Ir vis tiek atsirado klienčių, kurios vėliau pasakojo, kad vien iš mano plikos galvos nuotraukos nusprendė ar net tekste iš pradžių perskaitė, kad man vėžys ir mane apraudojo – na, o paskui pasidžiaugė“, – pasakojo Rasa.
Ji girdėjo nemažai pagyrų už drąsą ir už padrąsinimą nebijoti būti tokiu, koks esi. Beje, alopecija sergančiųjų Lietuvoje ne tiek jau mažai, tik moterys tai labai maskuoja – tačiau jos džiaugėsi, kad Rasa apie tai kalba viešai. Pavyzdžiui, viena moteris jai rašė, kad su tokia liga gyvena jau dešimtmetį – ir labai dėl to kompleksuoja, net namie nedrįsta būti be peruko, užtat jai buvo labai smagu pamatyti psichoterapeutę prekybos centre plika galva.

Tiesa, po pirmojo vizito į parduotuvę Rasa dar kartą pasijuto nejaukiai, kai turėjo dukrą pirmą kartą nuvežti į šokių būrelį, kur turėjo būti daug mergaičių su mamomis. „Pagalvojau, kad kitos mergaitės, mane pamačiusios plika galva, gali pradėti šaipytis iš mano dukros – norėjau užsirišti skarelę, bet tada pamaniau, kad taip savo dukrai pasiųsiu netinkamą žinutę – neva tu turi savo išskirtinumą slėpti nuo kitų. Tad ryžausi eiti neprisidengusi, pamaniau, jeigu prasidės patyčios, pašnekėsiu su tų mergaičių mamomis apie tai, kad turime priimti visus žmones tokius, kokie jie yra. Mergaitės į mane žvilgčiojo, bet šaipytis iš dukros nepradėjo“, – pasakojo Rasa.
Klientų reakcijos buvo įvairios
Psichoterapeutė plika galva konsultavo ir pacientus – tik jei paskambindavo naujas klientas, pasiteiraudavo, ar žino, kaip ji atrodo. Daugelis tai žinojo – kai kurie ir nusprendė kreiptis į ją, pamatę feisbuke drąsius jos įrašus – o tiems, kurie nebuvo jos matę, visgi patardavo susirasti ją internete, kad atėjus į konsultaciją nebūtų šoko.
Tiesa, buvo ir žmonių, iš kurių Rasa girdėjo, kad tikrai nesikreiptų į psichoterapeutę, kuri pati nesusitvarko su savo stresu – ir jai tokia reakcija visai suprantama.

O ar kai kurie klientai nesikreipdavo į ją būtent dėl išgyvenimų, susijusių su išvaizda? „Taip, būdavo tokių, kurie atėję pas mane sakydavo, kad nori kalbėtis apie plaukus – jiems turėdavau atsakyti, kad aš nesu gydytoja, tiesiog dalijuosi sava patirtimi – ir, kai pradėdavome kalbėtis, visgi paaiškėdavo, kad jų rūpesčiai susiję anaiptol ne vien su plaukais“, – pastebėjo psichoterapeutė.
Plaukai padvejojo ir ataugo
Maždaug po metų Rasos plaukai pradėjo vėl augti – iš pradžių labai kukliai, nedideliais ploteliais, tad vis tiek teko juos skusti – o paskui vis sparčiau, nors ir dabar dar nėra išsidėstę visai tolygiai. Jau kurį laiką žmonės, nežinantys apie ankstesnius jos išgyvenimus, nieko neįtaria.
Norėjau užsirišti skarelę, bet tada pamaniau, kad taip savo dukrai pasiųsiu netinkamą žinutę – neva tu turi savo išskirtinumą slėpti nuo kitų.
Psichoterapeutė prisipažino, kad dabar nuolat nerimauja, jog ir vėl bet kada gali plaukų netekti – juk daugelis žmonių, kartą patyrusių traumą, baiminasi, kad ji gali pasikartoti. Dėl to ji stengiasi vengti streso ir pajutusi, kad gyvenimas tampa pernelyg intensyvus, save pristabdo.
Tiesa, jai ataugo plaukai ant galvos, bet antakiai ir blakstienos dar ne – juk neteko ir jų. „Laimei, šiais laikais yra permanentinis makiažas ir visokie pravedimai, padedantys tai užmaskuoti. Na, o keletą metų pagyventi be plaukų ant kojų man netgi labai patiko“, – nusijuokė pašnekovė.

Traumų neištaisysime – bet galime jas priimti
Dabar R. Andrikienė ne tik konsultuoja klientus, bet ir yra parašiusi tris knygas. Pirmosios jos knygos „Gyvenimas be šešėlio“ pasirodymas galimai yra susijęs su plaukų netektimi.
Tiesa, tą knygą su savo klientų nuasmenintomis istorijomis ir savo pačios teorinėmis įžvalgomis ji parašė dar iki plaukų netekties – bet, pasiūliusi ją kelioms leidykloms, susidomėjimo nesulaukė. Tuomet ji papildė knygą savo pačios istorija apie plaukus, be to, atviri jos pasisakymai buvo sulaukę didelio dėmesio feisbuke – o tada ir leidėjai susidomėjo.
Kartais sakoma, kad tokio amžiaus sulaukus traukinys jau nuvažiavo – bet man labai patinka pajuokavimas, kad, jei traukinys ir nuvažiavo, liko jachtos ir lėktuvai.
Debiutas buvo sėkmingas. „Tiesą sakant, mano pirmoji knyga sulaukė didesnio susidomėjimo nei antroji, „Labirintai“. Gali būti, kad prie to prisidėjo tai, kad joje pasakojau ir apie save, net tik apie kitus“, – pastebėjo autorė, dabar jau laukianti pasirodant savo trečiosios knygos „Be kaukių“.
O kokią žinią ji nori perduoti žmonėms savo rašymu? Pasak jos, nors stengiasi aptarti skirtingas temas, iš esmės visur kalba sukasi apie santykius – tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos. Autorė tikisi paraginti skaitytojus susimąstyti apie savo skaudžias patirtis, kurios galbūt veikia ir dabartinį gyvenimą.

„Vaikystėje patirtos traumos mes neištaisysime, bet galime ją priimti ir su ja gyventi toliau. Tuo tarpu daugelis mūsų esame linkę savo neigiamus išgyvenimus tarsi nugrūsti į sandėliuką ir apie juos negalvoti – bet kai jų ten prisikaupia per daug, tas sandėliukas ima braškėti ir mūsų patirtis kliudo dabarčiai. Būna, klausydama kliento pastebiu, kad jis dabar elgiasi taip, kaip vaikystėje darė jo mama ar tėtis – ir jis sako, kad apie tai nė nepagalvojo. Jam verta atrasti savą pasirinkimą, nes tas, kuriuo vadovaujasi, yra jo mamos ar tėčio“, – pasakojo specialistė.
Liko jachtos ir lėktuvai
Šiuo metu R. Andrikienė su dviem bendražygėmis rimtai planuoja savo trečiosios knygos pristatymą – ruošiasi pakeliauti po mažų miestelių bibliotekas ir suteikti tų miestelių moterims drąsos bei jas išjudinti.

„Pati esu kilusi iš Šiaulių rajono, turiu supratimo apie gyvenimą regionuose. Ten žmonės dažnai linkę save apriboti, jie nusiteikę, kad kažko daryti negalima – bet kas pasakė, kad negalima? Labai noriu tuos žmones įkvėpti pokyčiams – kad ir apsivilkti sijoną vietoje kelnių, tai jau bus šis tas. Ir dar noriu papasakoti, kad nėra situacijos be išeities, net kai atrodo, kad viskas labai sudėtinga.
Dalinsiuosi ir savo istorija, gal ji kažką padrąsins, kai jis suvoks, kad jeigu tu vaikštai be plaukų – nieko neatsitinka. Ir dar – man su bendražygėmis jau gerokai per 40, bet norisi moterims parodyti, kad amžius nėra nuosprendis daryti tai, ką nori. Kartais sakoma, kad tokio amžiaus sulaukus traukinys jau nuvažiavo, bet man labai patinka pajuokavimas, kad, jei traukinys ir nuvažiavo, liko jachtos ir lėktuvai“, – optimistiškai kalbėjo psichoterapeutė.









