Kai prieš trejus metus Jurga su vyru vos per porą dienų pardavė namus ir su dviem vaikais leidosi į kelionę po pasaulį, aplinkiniai stebėjosi: „Gal išprotėjo?“ Jurga tik šypteli: „Visos ribos yra mūsų galvose.“ Prieš metus lankę Meksiką, toliau jie patraukė jau kaip penkių asmenų šeima. Jurga, nutarusi mesti įprastą rutiną ir leisti atžaloms augti ne mokyklos suole, o kelyje, neabejoja: jei tik norėtų, šitaip gyventi galėtų kiekvienas.
Namai – darbas, darbas – namai: dar prieš keletą metų Jurga Kynaitė su vyru gerai žinojo, kas yra rutina. Lietuviai jau ne vienus metus kūrėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur ir susipažino.
Kaip tik tada, kai po bandymų įsitvirtinti svetur Jurga jau buvo susiruošusi grįžti į gimtinę, bendroje bičiulių kompanijoje ji sutiko Audrių. Iki tol jiedu vienas kito nepažinojo, nors išsiaiškino, kad dar gyvendami Lietuvoje tuo pačiu metu studijavo Vilniaus universitete.
„Atsitiktinumų nebūna, – šypteli pažintį su vyru prisiminusi Jurga. – Greitai, po metų pažinties, susituokėme, mums gimė pirmasis sūnus Neitas, po kelerių metų – antras sūnus Markas, tad viskas drastiškai keitėsi.“
Per dvi dienas pardavė namus ir leidosi į kelią
Šeima gyveno Čikagos priemiestyje, nors spūsčių sukaustytas ir nuolat skubantis didmiestis Jurgos nežavėjo. Moteris sako visada turėjusi svajonę su šeima keliauti po pasaulį. Tiesa, Jurgos sutuoktinis šią mintį jaukinosi pamažu.
„Nelabai norėjau, kad vaikai augtų, kaip sakoma, ant asfalto. Vyrą dar reikėjo įkalbinėti, tačiau išvykome atostogų į Kubą ir po tos kelionės viskas kažkaip apsivertė. Pamenu, buvome neseniai nusipirkę namus. 2020-ųjų vasarą su vaikais viešėjau Lietuvoje, o vyras pasiliko daryti remonto. Vieną dieną jis man parašė: „Parduodam namus ir varom.“ Aš net pasimečiau“, – juokiasi Jurga.
Šeimai nė neprireikė prie namo statyti ženklo „Parduodama“, kaip įprasta daryti Jungtinėse Valstijose – jų būstą nupirko vos per porą dienų. 2021-aisiais, įsigiję kelioninį automobilį, susitvarkę darbinius reikalus, Jurga su vyru ir dviem sūnumis leidosi į kelią.
Meksikoje – nei mafijos, nei kartelių
Pirmiausia šeima patraukė į Meksiką, tada piečiau – į Gvatemalą, Belizą. Dar prieš kelionę mažiausiai pusmetį Jurga praleido naršydama po keliautojų grupes. Domėjosi, kokių dokumentų reikia, kokius mokesčius teks mokėti. Žinoma, perskaitė ir apie sunkumus įvažiuojant į Meksiką, įspėjimus saugotis mafijos ir narkotikų kartelių.
Vis dėlto vos kirtę sieną ir išvydę užrašą „Bienvenidos a México!“ (liet. Sveiki atvykę į Meksiką!), lietuviai nustebo – į šalį pateko paprasčiau, nei tikėjosi. O ir rado ten visai ne tai, apie ką skaitė.
„Dar prieš kelionę vyrui sakiau: pirkime senesnį automobilį, kad nepavogtų. Atvykę į Meksiką pastebėjome, kad mūsų mašina gatvėse, ko gero, buvo viena seniausių – ten važinėja vien nauji automobiliai, – sako Jurga. – Viskas nupiešta taip, kad Meksikoje baisu: karteliai, vyksta vos ne pjautynės vidury kelio.
Galiu pasakyti, kad tris kartus skersai išilgai išmaišėme šią šalį ir su vaikais joje jautėmės daug saugiau negu bet kurioje Vakarų valstybėje. Jeigu lįsi ten, kur nereikia, žinoma, visko gali būti. Vis tik jei esi tiesiog pinigus leidžiantis turistas, jie tave priima išskėstomis rankomis.“
Į Meksiką lietuvių šeima sako dar tikrai sugrįšianti. Ši šalis jų širdyse užima ypatingą vietą – prieš metus jų laikinuose namuose, padedant dulai, pasaulį išvydo ir penktoji keliautojų šeimos narė, dukrytė Kaja.
„Gyvens be namų? Vaikai nelankys mokyklos? Išprotėjo!“
Jurga šypsosi – artimieji ir pažįstami apie jų planus keliauti po pasaulį iš pradžių atsiliepė vienu žodžiu: „Išprotėjo.“ Kaip gyventi be namų? Kaip vaikai nelankys mokyklos?
„Visi galvojo, kad esame iš kosmoso. Vadinamasis worldschoolingas, mokymasis keliaujant, lietuviams dar gana naujas dalykas. Beje, mano mama yra mokytoja, tai jai čia buvo iš viso... – juokiasi Jurga. – Nesistebiu, juk mums buvo kalama: turi eiti į mokyklą, baigti universitetą, daryti karjerą, turėti gerą automobilį, pasiimti paskolą, statyti namą su balta tvora. Man ir pačiai reikėjo laiko suprasti, kad galima gyventi kitaip. Domėtis švietimo alternatyvomis pradėjau gimus antram sūnui, tada su vyru ir nusprendėme, kad neleisime vaikų į tradicinę mokyklą.“
Visi trys Jurgos ir Audriaus vaikai: devynerių Neitas, šešerių Markas ir vienerių Kaja šiandien auga ir mokosi pažindami skirtingas kultūras, žmones, gyvūniją.
„Mūsų vaikai mokosi iš gyvenimo, kelionių: domisi istorija, pastatais, faktais apie įvairias valstybes, atsiskaito vietos valiuta, pažįsta skirtingų šalių virtuves. Į Meksiką vykome norėdami, kad vaikai pramoktų ispanų kalbos. Tiesa, nutiko taip, kad jie, bendraudami su vietiniais kanadiečiais, geriau išmoko kalbėti angliškai, mat šeimoje kalbame tik lietuviškai, – pasakoja Jurga. – Skatiname tai, kuo vaikai labiausiai domisi. Kai jie nėra spraudžiami į rėmus, verčiami pasirinkti tik vieną teisingą atsakymą, pastebiu, kaip skleidžiasi jų kūrybiškumas, vaizduotė.“
Kelyje pasimiršta ir stresas, ir savaitės dienos
Pakeliavusi po Ameriką, penkių asmenų šeima patraukė į Aziją: Tailandą, Šri Lanką, Malaiziją, Vietnamą, Singapūrą. Kalbėjomės jiems viešint Indonezijoje. Mūsų vaizdo skambutyje nekviestas sudalyvavo ir didžiulis juodas voras – su juo, prieš paleisdamas į laisvę, supažindino Jurgos vyras. Šeima vienoje vietoje retai užsibūna ilgiau nei mėnesį. Po keleto dienų jie jau buvo susiradę naujus laikinus namus, išsinuomoję automobilį ir šiuo metu keliauja po Filipinus.
Jurga nuo įspūdžių gausos sako nepavargstanti. Kaskart, vaikščiodama po cinamono ar arbatos plantaciją, plaukiodama su vėžliais ar jūros žvaigždėmis, ji jaučiasi laiminga ir dėkinga – kartais net iki ašarų.
„Visur, kur tik nuvažiuojame, tie pirmieji kartai: kažką pamatyti, pajausti, išbandyti būna tokie jausmingi, emocionalūs. Kai Tailande šėriau dramblius, atrodė, vyksta kažkas nerealaus. Ypač gera matyti, kaip džiaugiasi vaikai – jie ir mus pačius tarsi sugrąžina į vaikystę, juk mes, suaugusieji, dažnai nebemokame džiaugtis“, – sako Jurga.
Moteris pamena, kaip Meksikoje jiems teko važiuoti siauru, molingu kalnų taku. Vietos jame užteko nebent vietiniams ir jų asilams – kelioninis automobilis tąsyk per plauką nenuriedėjo nuo stataus skardžio. Įsimintinos buvo ir Naujųjų išvakarės Tailande, kai teko skubiai vykti į ligoninę siūti vyresnėlio sūnaus lūpos.
Nors kartais nenoromis ir tenka pasipildyti adrenalino atsargas, keliautojais visu etatu save vadinanti šeima kelyje sako pamiršusi, kas yra stresas. Jurga prisipažįsta – nė už ką nenorėtų grįžti į ankstesnį gyvenimą.
„Darbas nuo 8 iki 17 val. yra moderni vergovė – juk neturi laiko sau, nematai vaikų. Dabar kartu leidžiame 24 valandas per parą. Savo vaikus visada norėjome mokyti, kad šeima yra didžiausia vertybė, visa ko pagrindas. Kai pagalvoju, esu labai dėkinga, kad taip gyvename. Kitaip jau ir nebeįsivaizduoju.
Kai per metus gauni kelias savaites atostogų, jų nė nepajauti. Praeina keletas dienų, kol atsigauni po darbo, o paskutinėmis dienomis jau pradedi galvoti, kad tuoj į darbą. Mums užtruko gerą mėnesį, kol pajautėme, kad nebėra streso. Ir koks didelis skirtumas! Dažniausiai nė nežinau, kokia savaitės diena – prisimename nebent dėl vyro darbo ar vaikų gimtadienių“, – šypsosi Jurga, kelionių įspūdžiais besidalijanti ir savo tinklaraštyje „Brave Traveling“.
Į visus „kaip“ Jurga atsako: „Kalėjimas yra mūsų galvoje“
Kiek save pamena, Jurga visada mėgo avantiūras ir visai nesibaimino pokyčių. Tačiau pirmąją jau keletą metų trunkančios kelionės dieną net ir jos galvoje trumpam įsivyravo chaosas.
„Kai automobiliu kirtome Ilinojaus sieną, pradėjau verkti. Galvojau: „Dieve, neturime kur grįžti, neturime namų.“ Mane apėmė panika! Tačiau greitai nusiraminau, pajutau tarsi išlaisvinimą. Kalėjimas, visos ribos yra mūsų galvoje. Jeigu nori kažko daugiau ir nestandartiškai, turi nugalėti baimes“, – įsitikinusi Jurga.
Ji neabejoja – užtenka žengti pirmąjį žingsnį ir baimės kaipmat ima trauktis į šoną. O kai širdis šaukiasi kelionių, išsisprendžia ir visi „kaip“: kaip gyventi, kaip užsidirbti, kaip kelyje auginti vaikus.
„Svarbiausia pabandyti – juk iš pradžių gali išvažiuoti, pavyzdžiui, mėnesiui, o į rutiną visada spėsi sugrįžti. Keliauti, ypač dabar, su nuotolinio darbo galimybėmis, lengva. Pažįstu daug žmonių, kurie taip gyvena ir negali atsidžiaugti – juk dirbti iš po palmės kur kas smagiau. Beje, užsienyje gyventi netgi pigiau. Tailande, Vietname ar Indijoje šeimos nuomojasi namus už porą šimtų dolerių per mėnesį, maistas ten taip pat pigesnis“, – dalijasi Jurga.
Iš Vilkaviškio kilusi moteris, paklausta, ar įsivaizdavo kada taip gyvensianti ir auginsianti vaikus, šypteli: juk jos atžalos auga panašiai, kaip augo ji pati.
„Žinoma, tik aš turėjau eiti į mokyklą. Tačiau atsimenu, kad daug laiko leisdavau gamtoje, lankiau žirgyną, užsiėmiau kitomis sporto šakomis, visur vykdavau kartu su savo keliauninke mama. Dabar mano vaikai auga taip pat. Neleidžiame jiems žiūrėti televizoriaus, neduodame telefonų. Kai jiems pasidaro nuobodu, vaikai randa ką veikti: eina į lauką, maudosi, susigalvoja žaidimų. Matydama, kaip auga mūsų vaikai, mąstau, kad galbūt kažką darome teisingai. Leidžiame jiems pamatyti kitokį, įvairesnį gyvenimą“, – šypsosi Jurga, kitiems tėvams dažnai kartojanti, kad keliauti su vaikais – vienas džiaugsmas.
